Du pliušiniai jubiliejai  (rašytojui Michaelui Bondui ir Alano Alexanderio Milneʼo personažui Mikei Pūkuotukui – 100)

Kiekvienas vaikas turi savo Pūkuotuką…

Christopheris Robinas Milneʼas

Meškučių pasaulio naujienos

Jei įsivaizduotume egzistuojant leidinį „Meškučių pasaulio žinios“, jam netrūktų nei skambių antraščių, nei pikantiškų naujienų. Karščiausia naujiena, verta titulinio puslapio ir riebios antraštės, praneštų apie tai, kad Anglijos karalienė Camilla oficialaus vizito į Jungtines Amerikos Valstijas metu Niujorko viešajai bibliotekai, kur saugomi istorijas apie Mikę Pūkuotu­ką įkvėpę originalūs žaislai, padovanojo rankų darbo žaisliuką – šiuolaikinę istorijų verpetuose pasiklydusio Riuko kopiją. Žingsnis, apibūdinamas kaip „karališkoji minkštoji (žaislų) galia“¹. Ekonomikai skirtas skyre­lis puikuotųsi įdomiu aštuonerių metų senumo faktu apie tai, kad princas Harryʼis sūnėno Louiso krikštynų proga įteikė jam originalią dovaną – pirmojo leidimo Mikės Pūkuotuko egzempliorių, kainavusį nei daug, nei mažai – 8 000 svarų². Kriminalų apžvalga irgi turėtų kuo „pasidžiaugti“: 2025 m. kovo pradžioje gimtajame Pedingtono kūrėjo Michaelo Bondo mieste įvykdyta vagystė. Du Karališkųjų oro pajėgų inžinieriai pavogė ir socialinio tinklo „Facebook“ turgelyje bandė par­duoti meškiuko Pedingtono skulptūrą. Nusikaltėliai buvo pagauti ir nubausti: privalėjo sumokėti kiekvie­nas po 2 725 svarų baudą ir atlikti viešuosius darbus, o nuosprendį paskelbęs teisėjas išsakė nuomonę, kad „(…) jūsų veiksmai buvo priešingybė viskam, ką reiškia Pedingtonas“, t. y. (…) gerumui, tolerancijai“³. Pasak teisėjo, Pedingtonas „skatina integraciją mūsų visuo­menėje“⁴. Pramogų skyrelis kviestų į naują miuziklą „Pedingtonas“ Vest Ende, skirtą Michaelo Bondo šimtmečiui paminėti⁵, o įdomybių skyreliui tiktų žinia apie naują pasaulio Guinnesso rekordą: 2023 m. vasario 23 d. patvirtinta, kad didžiausią Mikės Pūkuotuko kolekci­ją, kurią sudaro 23 623 daiktai, surinko Debė Hofman, gyvenanti Vokešos mieste, Viskonsino valstijoje, JAV⁶. Manoma, kad kolekcijos vertė – daugiau nei milijonas JAV dolerių. Visuomeninių apklausų puslapis pasakotų apie šių dviejų meškiukų varžytuves dėl populiariau­siojo vardo: kartais į priekį išsiveržiantis Pedingtonas vis dėlto turėtų pripažinti Pūkuotuko pirmumą⁷. Žino­ma, jų populiarumui turi įtakos vis pasirodantys nauji filmai, miuziklai ar kitos meškučių pasaulio naujienos. Galima drąsiai teigti: Mikė ir Pedingtonas užkariavo ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio vaikų ir suaugusiųjų širdis. Nuo gatvės meno iki karališkojo lopšio – jų rasime visur, o šių literatūrinių personažų ištakų ir istorijos pradžios reikėtų ieškoti žaislų fabrike.

Pliušinių meškučių fenomenas

Pliušiniai meškučiai – XX a. kultūrinis reiškinys, neabejotinas žaislų industrijos atradimas. Iki jų ma­sinės gamybos pradžios apskritai būta vos vieno kito minkšto žaislo, išskyrus skudurines lėles, su kuriomis pagal tuo metu nusistovėjusias visuomenės normas žaisdavo išskirtinai mergaitės. O pliušiniai meškučiai tinka visiems – mergaitėms ir berniukams, vaikams ir suaugusiesiems. Dažnai suaugusieji pliušinių meškinų draugija mėgaujasi net labiau: klesti meškučių kolek­cionavimas, ieškomi ir perkami visiškai vaikams ne­tinkami žaisti egzemplioriai, o kolekcionierių grupėse socialiniuose tinkluose galima rasti nostalgiškų prisi­minimų apie pliušinius meškučius, gautus dovanų su­laukus aštuonioliktojo gimtadienio, baigus koledžą ar vestuvių proga. Brangiausiai parduotas pliušinis meš­kutis yra „Steiff“ firmos kūrinys vardu Louisas Vuitto­nas. Jis pagamintas 2000 m. ir parduotas „Christieʼs“ aukcione už 213 720 eurų. Už šiek tiek mažiau – 171 600 eurų – parduotas istorinis tos pačios firmos meškinas, tiksliau – meškutė vardu Teddy Girl (angl. Teddy – pliu­šinis meškutis, girl – mergaitė). Pagaminta 1905 m., ji priklausė pulkininkui Bobui Hendersonui ir su juo netgi dalyvavo Antrajame pasauliniame kare⁸. Taigi galima teigti, kad pliušiniai meškinai žmonių pasaulyje gy­vena komfortišką, o kartais net prabangų gyvenimą. Apie tokią būsimą šio fenomeno sėkmę tikrai negalėjo nutuokti JAV prezidentas Theodoreʼas Rooseveltas, 1902 m. išsiruošęs į derybas, kuriomis turėjo būti nu­statyta riba tarp Luizianos ir Misisipės valstijų.

Prezidentas buvo prisiekęs medžiotojas ir ypač mėgo medžioti grizlius – kadaise Šiaurės Amerikoje plačiai paplitusius ruduosius lokius, kurie gali būti itin pavojingi ir agresyvūs⁹. Prezidentui pamaloninti buvo suorganizuota medžioklė, bet prezidentas netikėtai atsisakė šauti į lokį. Kodėl? Yra dvi versijos. Viena jų (populiaresnė) teigia, kad tai buvęs nelaisvėn pagautas lokio jauniklis¹⁰. Kita – kad senas, ligotas ir dar pririštas lokys¹¹. Taigi prezidentas lokio nenušovė, ir nebūtinai iš gailesčio. Nušauti lokio jauniklį ar seną ligotą lokį prisie­kusiam medžiotojui – jokia garbė. Įvykis būtų greitai pa­mirštas, jei ne žiniasklaida. Laikraštyje Washington Post pasirodė Cliffordo K. Berrymano sukurta karikatūra, vaizduojanti į lokį atsisakantį šauti prezidentą. Berry­manas perpiešė karikatūrą kelis kartus, kiekvieną kartą lokys darėsi vis mažesnis, kol virto lokio jaunikliu. Taip ir gimė legenda apie lokiukio pasigailėjusį prezidentą¹².

Tuo metu Niujorke įsikūręs imigrantas iš Rusijos Morrisas Michtomas turėjo nedidelę raštinės reikme­nų ir saldainių parduotuvę, kurioje kartkartėmis pre­kiaudavo ir žmonos Roseʼės pagamintais žaislais. Laikraštyje pamatęs karikatūrą, Michtomas nusprendė, kad neprošal būtų sukurti pliušinį meškutį. Žmona šiam sumanymui pritarė: pasiuvo žaislą iš pliušo, pri­pildė pjuvenų ir akių vietoje įtaisė juodas batų sagas. Meškutis buvo rodomas parduotuvės vitrinoje ir pa­vadintas Teddy bear (angl. Teddy – mažybinė vardo Teodoras forma, bear – lokys). Šalia puikavosi žymioji karikatūra. Žaislas patraukė pirkėjų dėmesį, atsirado norinčiųjų jį įsigyti, bet čia iškilo vardo dilema: vieną meškutį pavadinti Tedžiu gal ir nieko, o daugiau? Mich­tomas nedelsdamas parašė prezidentui laišką prašy­damas leidimo pavadinti jo vardu populiarėjantį žaislą ir gavo sutikimą, nors, kaip teigiama, prezidentas abe­jojęs, ar jo vardas labai paskatintų žaislų prekybą. Taip Michtomai pradėjo gaminti pliušinius meškučius. Dau­guma 1903–1906 m. JAV pagamintų meškučių yra bū­tent jų darbo¹³. Tokia amerikietiškoji pliušinio mešku­čio, vadinamo Tedžiu, versija. Yra ir kita, europietiškoji.

Jei Theodoreʼą Rooseveltą galėtume pavadinti pliušinio meškučio tėčiu, tai vokietę Margaretę Steiff – jo mama. Tiesa, tėtis ir mama niekada nebuvo susitikę. Margaretė Steiff gimė Vokietijoje. Vos vienerių ji persir­go poliomielitu ir visą gyvenimą praleido neįgaliojo ve­žimėlyje, tačiau buvo tikra kovotoja, niekad nepasida­vė nevilčiai. Ji įkūrė vieną žymiausių pasaulyje pliušinių meškučių gamybos kompaniją „Steiff“. Dar būdama jauna išmoko siuvimo amato (sakoma, buvo pirmoji siuvimo mašinos savininkė gimtajame mieste) ir įkū­rė savo siuvimo ateljė, siūdavo drabužius moterims ir vaikams. 1880 m. iš atraižų ji sukonstravo dramblio formos adatų pagalvėlę kaip dovaną savo duk­terėčioms ir sūnėnams. Dovana taip visiems patiko, kad buvo transformuota į žaislą. Tai buvo žymiosios „Steiff“ kompanijos, kuri dabar siejama pirmiausia su meškučiais, pradžia. O kaip jie atsirado? Manoma, kad pirmojo „Steiff“ pliušinio meškino idėja priklauso Mar­garetės sūnėnui Richardui Steiffui, 1897 m. pradėju­siam dirbti kompanijoje. Jis studijavo menus Štutgarte ir ne vieną valandą praleido stebėdamas ir piešdamas gyvūnus. Richardas sukūrė žaislinio meškino, kurio galūnės buvo pritaisytos kaip lėlės, t. y. jis galėjo judin­ti rankas ir kojas, dizainą. Nors iš pradžių Margaretei naujasis sūnėno dizainas nelabai patiko, bet, norėda­ma jį pamaloninti, pasiuvo žaislą, kuris 1903 m. buvo pristatytas Leipcigo prekybos mugėje. Pradžioje ne­patraukęs lankytojų dėmesio, paskutinę mugės die­ną pliušinis meškinas krito į akis vienam amerikiečių verslininkui, kuris užsakė jų 3 000 vnt., o po kurio lai­ko ir dar tiek pat meškučių. Iki metų pabaigos 12 000 meškučių iškeliavo į JAV¹⁴. Taip prasidėjo nepaprastai sėkminga pliušinių meškučių tarptautinė karjera.

Nemenką vaidmenį suvaidino ir britiškieji tedžiai. Viena žymiausių pliušinių meškučių gamintojų – kom­panija „Farnell“ (vėliau pavadinta „Alpha Toys“), paga­minusi legendinį žaislą, tapusį Mikės Pūkuotuko proto­tipu. Pirmuosius minkštus žaislus ši kompanija pradėjo gaminti 1863–1868 m., 1908 m. buvo pagamintas pir­masis britiškasis pliušinis meškiukas. „Farnell“ gamy­bos meškučiai turėjo ilgas smailėjančias galūnes, siūles ant letenų ir išraiškingus snukučius. Jų ausys buvo gana didelės ir apvalios, o akys – įvairių atspalvių skaidraus stiklo su tamsiais vyzdžiais. Svarbiausia buvo tai, kad jie skleidė garsą, panašų į urzgesį. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiškų pliušinių meškučių importas buvo sustabdytas, o tai nulėmė britiškųjų žaislų bumą, ypač suklestėjusį 1920 m., kai buvo sukurtas ir išpopuliarėjo dar vienas žymus literatūrinis meškinas – Rupertas¹⁵.

Kai 1921 m. vasarą kompanijos „Alpha Toys“ sunkvežimis pajudėjo iš savo būstinės Aktono rajone Va­karų Londone link žymiosios „Harrods“ parduotuvės Kensingtone, jame kartu su žaisline antimi Džemima iš Beatrix Potter kūrinių ir kitais žaisliniais gyvūnais ke­liavo pliušinis meškinas, kuriam, vieninteliam iš šimtų tais metais iškeliavusių iš fabriko, buvo lemta tapti vi­same pasaulyje žinomu žaislu¹⁶.

Mikei Pūkuotukui – 100

Vieną rugpjūčio dieną Daphneʼė Milne, rašytojo Alano Alexanderio Milneʼo žmona, užsuko į „Harrods“ parduotuvę ieškodama dovanos sūnui Christopheriui Robinui pirmojo gimtadienio proga. Niekas nenutuo­kė, kad jos pirkinys apvers aukštyn kojomis ne tik Mil­neʼų šeimos gyvenimą, bet ir auksinėmis raidėmis bus įrašytas į vaikų literatūros istoriją. Jos akį patraukė 15 colių žaislinis meškinas, kainavęs 10 šilingų ir 6 pen­sus¹⁷. Šiuo metu tai būtų maždaug 30 svarų (apytikriai 35 eurai). Tiesa, už tiek šiais laikais Mikės Pūkuotuko tikrai nenupirktume. Šiuolaikinė žaislo replika, paga­minta „Merrythought“, kito garsaus britų pliušinių meškučių gamintojo, kainuoja: 11 colių žaislas – 225 svarus (beveik 258 eurus), 18 colių – 375 svarus (430 eurų), 39 colių – 2 100 svarų (šiek tiek daugiau nei 2 400 eurų)¹⁸. 18 colių žaislas laikomas identišku origi­nalui ir taip pat urzgia¹⁹. Galima įžvelgti gražų ratą, kurį apsuko „Merrythought“ pagaminti meškinai: Dafneʼės Milne tėvas Martinas de Sélincourtas buvo univer­salinės parduotuvės „Swan & Edgar“, gerai žinomos daugeliui londoniečių susitikimų vietos, savininkas ir pardavinėjo populiarų meškiuką, vadinamą „Merrythought“²⁰. Nors Milneʼų šeima įsigijo kitos firmos pa­gamintą meškiną, būtent „Merrythought“ firmai buvo lemta atkurti legendinį jų pirkinį.

Įvyniotas į firminį rudą „Harrods“ popierių meš­kinas atvyko į Mallordo gatvės 11 numeriu pažymėtą namą Londono Čelsio rajone ir nukeliavo tiesiai į vai­kų kambarį viršutiniame namo aukšte. Ten jis gyveno, valgė ir žaidė su Christopheriu Robinu. Iki devintojo gimtadienio, kai berniukas turėjo iškeliauti į internati­nę mokyklą, jie buvo neišskiriami draugai: šnekučiuo­davosi, kol Christopheris Robinas maudydavosi, naktį meškinas sėdėdavo ant pagalvės, o dieną keliaudavo visur kartu su mažuoju berniuku. Kai Milneʼų šeima iš­siruošdavo į svečius, dažnai sulaukdavo klausimo: „Ar mums tikėtis, kad Mikė taip pat atkeliaus?“ Iš pradžių pliušinis žaislas buvo vadinamas Edvardo vardu, tik vė­liau – Mikės Pūkuotuko vardu²¹.

Po kurio laiko Mikės kompanija pasipildė meški­no dydžio Paršeliu. Jį padovanojo draugiška kaimynė. Vėliau atsirado ir antrasis, daug mažesnis, kišeninis Paršelis, kuriam buvo lemta patekti į knygas apie Mikę.

Nulėpausį tėvai padovanojo per 1921 m. Kalėdas, o Kenga ir Riukas įsigyti toje pačioje „Harrods“ parduo­tuvėje, kad papildytų vaikų kambario „žvėryną“. Kaip prisimena Christopheris Robinas, tie žaislai buvo įsigyti ne tik todėl, kad pamalonintų jaunąjį jų savininką, bet ir dėl jų „literatūrinių galimybių“²². Visi šie žaislai „gy­veno“ dienos kambaryje (tais laikais pasiturinčių šeimų namuose buvo įprasta turėti du vaikų kambarius – die­nos kambaryje buvo žaidžiama, mokomasi, valgoma, o nakties – miegama), ant po langu stovinčio pufo²³.

Mikės Pūkuotuko vardo atsiradimas kelia šiokią to­kią maišatį. Dažniausia pirmoji vardo dalis Mikė (angl. Winnie) siejama su Londono zoologijos sode gyvenu­sia meškute Vine, kurią leitenantas Harryʼis Colebournas nusipirko iš medžiotojo, nušovusio jos mamą. Leitenantas ir meškutė grįžo iš Kanados į Angliją, kai Harryʼis Colebournas prisijungė prie tėvynės karinių pajėgų Pirmojo pasaulinio karo metais. Vinė gavo vardą nuo Vinipego (angl. Winnipeg) miesto, kuriame tuo metu gyveno Harryʼis. Meškutė buvo prijaukinta ir labai draugiška. Kadangi į karą jos pasiimti negalėjo, leitenantas paliko meškutę Londono zoologijos sode. Karui pasibaigus grįžo jos pasiimti, bet Vinė jau buvo tapusi Londono zoologijos sodo įžymybe, todėl nu­spręsta, kad geriausia jai ten ir likti²⁴.

Antroji vardo dalis – Pūkuotukas (angl. Pooh) – siejama su kadaise Christopherio Robino mėgtu gulbinu: „(…) Kristoferis Robinas kadaise turėjo gul­biną (o gal gulbinas turėjo Kristoferį Robiną – tiksliai negaliu pasakyti), kurį vadino Pūkuotuku. Tai buvo labai labai seniai, ir atsisveikindami mes pasiėmė­me tą vardą, nemanydami, kad jis gulbinui dar kada galėtų praversti. Užtat kai Kristoferis Robinas gavo meškiuką ir meškiukas panoro turėti kokį nors nepa­prastą vardą, Kristoferis Robinas iš karto pasakė, kad pavadins jį Mike Pūkuotuku. Ir pavadino.“²⁵ Gulbiną galima rasti pirmojoje Milneʼo eilėraščių knygoje vai­kams Kai mes buvome maži (1924), eilėraštyje „Vei­drodis“²⁶. Toje pat knygoje, eilėraštyje „Meškiukas“, minimas ir dar neturintis Mikės vardo meškiukas²⁷. Taigi nei gulbinas, nei meškiukas nevadinami Pūkuo­tuku. O kitoje eilėraščių knygoje Dabar mums šešeri (chronologiškai įsiterpusioje tarp Mikės Pūkuotuko ir Trobelės Pūkuotynėje) jau galima rasti neišskiriamų draugų – berniuko ir meškiuko – draugystės aprašy­mą: „Ten, kur aš, – ir Pūkuotukas / Ten, kur Pūkas, – tai ir aš“ (eilėraštis „Mes abu“²⁸).

Tiesa, ši Mikės Pūkuotuko vardo antrosios dalies – Pūkuotuko – gavimo versija nevisiškai įtikinanti. Kodėl gulbinas vadinamas Pūkuotuku – suprantama, bet štai kodėl gulbino vardas suteikiamas pliušiniam meškiu­kui – nelabai. Gal todėl, kad pliušas ar moheris, iš kurių tuo metu buvo gaminami žaislai, irgi truputį pūkuoti? Yra ir kita vardo atsiradimo versija, grąžinanti mus į Londono zoologijos sodą pas žymiąją meškutę Vinę. Tais laikais nelabai paisyta vaikų saugumo: jei turėjai pažįstamą žmogų Londono zoologijos sode, galėjai patekti į lokio narvą ir pamaitinti jį šaukšteliu konden­suoto pieno. Populiaru buvo organizuoti vaikų gimimo dienos šventes zoologijos sode. Žinoma, ne viešai. Į vieną tokį gimtadienį buvo pakviestas Christophe­ris Robinas. Gimtadienį šventusios mergaitės vardas buvo Pamela. Pažaidusi su meškute Vine, Pamela apibūdino jos kailio kvapą žodžiu „poo“ (angliškai poo reiškia kakutį)²⁹. Angliškai tokia kombinacija skambė­tų Winnie-the-Poo. Užtenka pridėti vieną raidę ir ne pats maloniausias kvapas tampa pūkais.

Taigi įsivaizduokite situaciją: mažas berniukas turi daugybę minkštų žaislų ir lakią vaizduotę, jis kalbasi su žaislais – pats užduoda klausimus, pats į juos atsako. Kai to nebepakanka, į žaidimą įsitraukia mama, o tėtis visa tai stebi, kol vieną dieną ima ir viską užrašo. Vėliau į svečius pakviečiamas dailininkas Ernestas Howardas Shepardas, kad galėtų piešti iš natūros. Taip 1926 m. spalio 14 d. pasaulį išvysta knyga Mikė Pūkuotukas. Šiais metais švenčiame jos šimto metų sukaktį. Įdo­mumo ir konteksto dėlei paminėtina, kad Mikė Pūkuo­tukas švenčia savo sukaktį kartu su kitomis garbiomis ir žymiomis personomis: 2026 m. šimtas metų būtų sukakę karalienei Elžbietai II, Antonijui Gaudi, Mari­lynai Monroe ir Michaelui Bondui. Beje, tiek sukako ir serui Davidui Attenborough.

Nuo tos lemtingos dienos „Farnell“ pagamintas pliušinis meškutis, nupirktas „Harrods“ parduotuvė­je ir 1921 m. rugpjūtį padovanotas mažam berniukui pirmojo gimtadienio proga, jau nebebuvo tiesiog žais­las. Jis tapo literatūriniu herojumi, tuo menko protelio meškiuku, kurį garbins visas pasaulis ir kuris savo ruož­tu įkvėps ne vieno žaislo gamybą, ne vieno animacinio filmo, dainelės sukūrimą. 2001 m. „Walt Disney Com­pany“ nusipirko Mikės Pūkuotuko autorines teises už 350 milijonų dolerių³⁰.

O kas nutiko žaislams, kuriuos palikome jaukiai įsi­taisiusius ant pufo Christopherio Robino žaidimų kam­baryje? Jie emigravo į JAV. 1947 m. Elliottas Macrae, tuometis leidyklos „Dutton“ prezidentas, aplankė Milneʼų šeimą jų Cotchfordo fermoje Rytų Sasekse, kur jam buvo parodyti visi turimi legendiniai žaislai. Verslus amerikietis nepraleido progos: jis įtikino Mil­neʼą paskolinti jam žaislus, kad galėtų surengti kny­gų viešinimo kampaniją JAV. Milneʼai sutiko su viena sąlyga – kad žaislai nebus valomi ir grįš į Angliją tokie patys. Deja, šiai sąlygai nebuvo lemta išsipildyti. JAV žaislai įsigijo globėją – leidyklos atstovą Elliottą Gra­hamą, kuris net 40 metų kartu su jais keliavo po įvai­rius konkursus, parodas, pristatymus, dažnai duodavo interviu radijuje ir televizijoje. Įdomu, kad Grahamas visą laiką rašė dienoraštį, tad žaislų klajones ir nuoty­kius galima atsekti. Klajonės baigėsi Niujorko viešojo­je bibliotekoje, kur gerokai laiko ir kelionių nustekenti žaislai buvo įkurdinti stiklinėje vitrinoje, du kartus restauruoti ir konservuoti (pirmą kartą 1988 m., antrą kartą 2015–2016 m.). Iki šiol jie ten gyvena ir pritraukia minias lankytojų³¹.

Didžioji Britanija ne kartą žaislus bandė susigrą­žinti. Kartą šis klausimas buvo sprendžiamas net JAV prezidento Baracko Obamos ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono derybomis, pasibaigusio­mis nesėkme. Amerikiečiai atsisakė grąžinti žaislus, teigdami, kad jie, kaip ir daugelis amerikiečių, atke­liavo čia ieškodami geresnio gyvenimo ir jį rado. Net šimtmečio proga Mikė Pūkuotukas, Paršelis, Nulėpau­sis, Kenga ir Tigras nebuvo išleisti namo – bijota, kad iš ten jie gali nebesugrįžti³². Vienintelis, kuris niekada šių žaislų nesiilgėjo, buvo Christopheris Robinas, savo prisiminimuose rašęs: „Kiekvienas vaikas turi savo Pū­kuotuką, bet būtų keista, jei kiekvienas vyras vis dar nešiotųsi savo Pūkuotuką, kad jis primintų jam vai­kystę. Bet mano Pūkuotukas kitoks. Jūs sakote: jis yra Pūkuotukas. Ne, tai jį daro kitokį tik jums, o ne man. Mano žaislai man nereiškė ir nereiškia nieko daugiau nei jūsų jums. Aš jų nemyliu labiau dėl to, kad juos pa­žįsta Australijos ar Japonijos vaikai. Šlovė neturi nieko bendra su meile.“³³

Michaelui Bondui – 100

Praėjus trisdešimt penkeriems metams po to, kai Dafneʼė Milne keliavo į „Harrods“ pirkti dovanų savo sūnui, trisdešimtmetis BBC operatorius Michaelas Bondas Kalėdų išvakarėse keliavo po darbo namo. Pakeliui jį užklupo pūga, tad užsuko į „Selfridges“ uni­versalinę parduotuvę Oksfordo gatvėje, netoli Pading­tono geležinkelio stoties. Parduotuvė tam itin tiko, nes buvo didžiulė: devyni liftai ir šešetas laiptų leido pirkėjams klaidžioti po visus penkis aukštus, geru oru užlipti ant stogo su apželdintomis terasomis, kur veikė kavinės ir net buvo mini golfo laukas³⁴. Bondo kelionė po parduotuvę baigėsi žaislų skyriuje. Ten jo žvilgsnis užkliuvo už tuščios lentynos, ant kurios sėdėjo vienas pliušinis meškutis. Visi kiti buvo išpirkti, o šio kažkodėl niekas nenupirko. Meškutis kainavo 7 šilingus ir 6 pen­sus. Michaelas jau buvo pasirūpinęs dovanomis žmo­nai Brendai, su kuria gyveno nedidukame bute Noting Hilo rajone, šalia Portobelo kelio, ir net nebuvo tikras, ar turi atliekamų pinigų. Bet vienišo meškiuko vaizdas buvo toks graudus, jog jis sukrapštė likusias monetas, nusipirko žaislą ir iškeliavo namo³⁵. Michaelas nešėsi meškiuką storo vilnonio palto, su kuriuo nesušaldavo net filmuodamas lauke, užantyje. Galbūt tai jam pri­minė kitą meškiuką, kurį su savimi nešiojosi marškinių kišenėje – draugo dovaną Michaelui, išvykstančiam kariauti Antrajame pasauliniame kare³⁶. Grįžęs namo įteikė dovaną žmonai, o ji labai apsidžiaugė tokia staigmena ir įkurdino meškutį ant židinio atbrailos. Naujam gyventojui reikėjo vardo. Brendos pasiūlytas Medus (angl. Honey) Maiklui pasirodė per lėkštas, tad buvo nuspręsta jį pavadinti Pedingtonu – Padingtono stoties, iš kurios kiekvieną dieną važiuodavo į darbą ir šalia kurios buvo „Selfridges“ parduotuvė, garbei. Sėdę vakarieniauti jie nusprendė, kad meškiukas taip pat norėtų palaikyti jiems kompaniją. Tokiu būdu jis atsirado prie šeimos stalo ir tapo neatsiejama Bondų gyvenimo dalimi. Net eidami valgyti į restoranus, jie nešdavosi Pedingtoną, kur jis visada gaudavo atskirą kėdę³⁷. Vėliau Pedingtonas lydėjo Michaelą Bondą vi­sose jo kelionėse lėktuvu. Jie ypač mėgdavo lankytis Paryžiuje – toliau nuo Londono, kur Michaelą visi atpa­žindavo, šurmulio. Meškiukas keliaudavo su prikabin­tu rašteliu: jame buvo nurodytas jo vardas ir adresas, jei netyčia jie pasimestų³⁸. Tiesa, ne kartą prašytas nu­sifotografuoti, tikrasis Pedingtonas niekada nesutiko to daryti, nes, kitaip nei literatūrinė jo versija, buvo labai drovus ir vertino privatumą³⁹. Todėl nėra žinoma, kas pagamino šį žaislą.

Tuo metu Bondas ne tik dirbo BBC operatoriumi, bet ir bandė plunksną rašydamas įvairaus pobūdžio tekstus – straipsnius į laikraščius, pjeses ir kt. Retkar­čiais vienas kitas tekstas būdavo publikuojamas, bet daugumą redakcijos atmesdavo. Nors ir nebuvo sėkmingas autorius, bet turėjo savo literatūros agentą Harveyʼų Unną – žydą, pabėgusį iš nacistinės Vokieti­jos ir įsikūrusį Londone. Manoma, kad būtent jis tapo pono Gruberio iš knygų apie Pedingtoną prototipu. Po dar vieno neigiamo atsakymo Michaelas paskambino Harveyʼui klausdamas, apie ką gi jam rašyti. Harveyʼus pasidomėjo, ką jis matąs savo kambaryje. Nustebęs rašytojas ėmė vardinti: seną sieninį laikrodį, nespalvo­tą tėvų fotografiją, žaislinį meškiuką… „Rašyk apie jį“, – pataręs jam agentas. Akimirką padvejojęs, Bondas sutiko⁴⁰.

Pirmoji knyga apie Pedingtoną Meškiukas vardu Pedingtonas buvo parašyta per aštuonias dienas – kas­dien po skyrių⁴¹. Tiesa, kitur minimos dešimt dienų, bet tai nekeičia esmės – knyga parašyta praktiškai vienu prisėdimu. Naująjį rankraštį autorius nusiuntė savo literatūros agentui ir mėnesį laukė atsakymo. Kai šis pagaliau paskambino ir po apsikeitimo mandagu­mo frazėmis prakalbo apie tekstą, Bondo širdis turėjo nusiristi į kulnus: agentas pasakė, kad Afrikoje, iš kur pirminiame variante buvo kildinamas Pedingtonas, lo­kių paprasčiausiai nėra. Laimei, problema buvo lengvai išsprendžiama. Pasitelkęs žinynus ir enciklopedi­jas, rašytojas atrado tinkamą lokį – pakankamai retą ir egzotišką, bet tikrai egzistuojantį. Šis lokys gyveno tolimojoje Peru: „– Aš labai retos rūšies meškinas, – pabrėždamas žodžius atsakė jis. – Ten, iš kur atvykau, mūsų jau nebedaug likę. / – O iš kur tu būsi? – paklau­sė ponia Braun. / Meškiukas įdėmiai apsidairė, tiktai tada atsakė: / – Aš iš Peru, iš pačios šalies glūdumos, iš miško. Ir nelabai kas tikėjosi, kad čia atsidursiu. Aš esu keleivis be bilieto!“⁴²

Greitai tekstas buvo pataisytas ir vėl nusiųstas agentui. Šis ėmėsi darbo. Septynis ar aštuonis kartus rankraštis buvo atmestas, kol galop dar vienas skam­butis pranešė Bondui džiugią žinią: kūrinį „palaimino“ pats seras Williamas Collinsas⁴³ (leidykla „William Col­lins & Sons“, vėliau tapusi „Harper Collins“)44. Autoriui buvo pasiūlytas 75 svarų atlygis avansu, o knyga, pasi­rodžiusi 1958 m. spalio 13 d. (taigi žymiausių pasaulio literatūrinių meškiukų gimtadienius skiria vos viena diena), kainavo 8 šilingus ir 6 pensus – beveik tiek pat, kiek Michaelas Bondas sumokėjo už pliušinį meškutį.

Pirmasis knygos tiražas, iliustruotas Peggyʼės Fortnum, buvo išparduotas iki tų pačių metų Kalėdų, o kitų metų žurnalo Books and Bookmen sausio numeryje knyga Meškiukas vardu Pedingtonas įvardyta kaip ge­riausia 1958 m. knyga vaikams⁴⁵. Taip prasidėjo pasau­linis Pedingtono šlovės kelias. Dabar šis prekinis žen­klas – pradedant knygomis ir baigiant filmais bei visa kita aplink besisukančia pramone – vertinamas milijar­du dolerių⁴⁶. Pedingtonas atsidūrė net prie karalienės Elžbietos II stalo: minint jos karūnavimo jubiliejų 2022 m. sukurtas klipas, kuriame karalienė kartu su Peding­tonu geria arbatėlę⁴⁷. Birmingamo universitetas meš­kučio vardu pavadino žvaigždyną⁴⁸. Būtina paminėti ir garsiuosius firmos „Gabrielle Designs“ pliušinius Pe­dingtono meškučius. Shirleyʼė Clarkson 1971 m. juos sukūrė kaip kalėdinę dovaną knygas apie Pedingtoną dievinusiems vaikams, o jie tapo tokie populiarūs, kad autorė, baimindamasi nekokybiškų padirbinių kelia­mos grėsmės vaikų saugumui, išplatino pranešimą: „Prašau nebandyti išimti marmelado iš Pedingtono sumuštinių!“⁴⁹

Pedingtonas taip gerai įsikūrė šiame pasaulyje, kad Bondas kartą prisipažino: „Kitame gyvenime – jei toks dalykas yra – neprieštaraučiau būti meškinas. Ži­noma, su sąlyga, kad galėčiau būti toks kaip Peding­tonas.“⁵⁰ Michaelas Bondas mirė 2017 m. birželio 27 d. būdamas 91-erių.

Sėkmės receptas

Jei grįžtume prie mūsų įsivaizduojamo leidinio „Meškučių pasaulio žinios“, jame galėtume rasti žy­mios parduotuvės „Build-A-Bear“ (liet. „Susikurk meš­kiną“) reklamą: „Susikurk sėkmingą meškutį! Pirmiau­sia nusipirk patinkamą žaislinį meškutį, su juo žaisk, šnekėkis, o pokalbius užrašyk. Į pasakojimą įtrauk eg­zotikos ir fantazijos. Rask talentingą dailininką ir pa­tikimą leidėją. O tada paleisk meškutį į pasaulį, toliau jis viską padarys pats.“ Turbūt tokią sėkmės formulę galima sudaryti iš Mikės ir Pedingtono istorijų. Tik ar to užtektų?

_______________

¹ „Camilla takes missing Winnie-the-Pooh stuffed toy to New York to complete set“, www.bbc.com, 2026-04-26, interneto prieiga: https://www.bbc.com/news/articles/cql7q7xk3d5o (žiūrėta 2026-05-16).

² Clemmie Moodie, „WINNIE THE LOU Prince Harry spends £8,000 on a first edition Winnie-The-Pooh book for Prince Louis’s christening“, www.thesun.co.uk, 2018-07-09, interneto prieiga: https://www.thesun.co.uk/news/6727671/prince-harry-louis-winnie-the-pooh-christening/ (žiūrėta 2026-05-16).

³ Daisy Stephens & PA Media, „Paddington vandals ‘antithesis’ of bear, says judge“, www.bbc.com, 2025-03-25, interneto prieiga: https://www.bbc.com/news/articles/cpq2g1lpz9xo (žiūrėta 2026-05-16).

⁴ Ten pat.

⁵ „Paddington’s creator at 100: Celebrating the centenary of Michael Bond“, www.westentheatre.com, 2026-01-13, interneto prieiga: https://www.westendtheatre.com/331379/news/ paddingtons-creator-at-100-celebrating-the-centenary-of-michael-bond/ (žiūrėta 2026-05-16).

⁶ „Largest collection of Winnie the Pooh memorabilia“, www. guinessworldrecords.com, interneto prieiga: https://www. guinnessworldrecords.com/world-records/largest-collection-of-pooh-and-friends-memorabilia (žiūrėta 2026-05-16).

⁷ „Most popular fictional bears in the United Kingdom (UK) 2016“, www.statista.com, 2016-10-14, interneto prieiga: https://www. statista.com/statistics/650443/favorite-fictional-bears-uk/?srs ltid=AfmBOoqddKJJgVg9QBYUF2d7oxGIzFzrzG3W8H7BZ4z- WUzwqNdrvP8g (žiūrėta 2026-05-16).

⁸ „Teddy Bear World Records“, www.best-dressed-bears.com, interneto prieiga: https://www.best-dressed-bears.com/blogs/ news/teddy-bear-world-records (žiūrėta 2026-05-16).

⁹ Barbara Werkmaster, Eva-Lena Bengtsson, Per Peterson, Teddy Bears, Barron’s Juveniles, 1988, p. 40.

¹⁰ Shirley Harrison, The Life and Times of Real Winnie-the-Pooh, Remember When, 2011, p. 16.

¹¹ Barbara Werkmaster, Eva-Lena Bengtsson, Per Peterson, op. cit., p. 12.

¹² Ten pat.

¹³ Ten pat, p. 12–13.

¹⁴ Joan Greene, Ted Menten, Complete Book of Teddy Bears, Publications International, 1989, p. 12–14.

¹⁵ Shirley Harrison, op. cit., p. 17–20.

¹⁶ Ten pat, p. 18–19.

¹⁷ Ten pat, p. 20.

¹⁸ Interneto prieiga: https://merrythought.co.uk/collections/ edward-christopher-robins-teddy-bear-collection (žiūrėta 2026-05-17).

¹⁹ Ten pat.

²⁰ Kathryn Aalto, The Natural World of Winnie-the-Pooh, Portland, Oregon: Timber Press, 2015, p. 41.

²¹ Shirley Harrison, op. cit., p. 31.

²² Beyond the World of Pooh. Selections from the Memoirs of Christopher Milne, edited by A. R. Melrose, New York: Dutton Books, 1998, p. 57–58.

²³ Ten pat.

²⁴ „Real Winnie the Pooh“, www.londonzoo.org, interneto prieiga: https://www.londonzoo.org/zoo-stories/history-of-london-zoo/ famous-animals-london-zoo/winnie-pooh-origins (žiūrėta 2026-05-17).

²⁵ A. A. Milne, Pūkuotuko pasaulis, [vertė Virgilijus Čepaitis], Vilnius: Garnelis, 2010, p. 9.

²⁶ A. A. Milne, Kai mes buvome maži, [vertė Sigitas Geda], Vilnius: Garnelis, 2010, p. 99.

²⁷ Ten pat, p. 106.

²⁸ Ten pat, p. 164.

²⁹ Shirley Harrison, op. cit., p. 45–46.

³⁰ „Disney Buys the Rights to Winnie the Pooh“, www.nytimes.com, 2001-03-05, interneto prieiga: https://www.nytimes.com/2001/03/05/ business/mediatalk-disney-buys-the-rights-to-winnie-the-pooh.html (žiūrėta 2026-05-17).

³¹ „The Adventures of the REAL Winnie-the-Pooh“, www.nypl.com, interneto prieiga: https://www.nypl.org/about/locations/schwarzman/ childrens-center-42nd-street/pooh (žiūrėta 2026-05-27).

³² Gyles Brandreth, Somewhere, a Boy and a Bear, Penguin Books, 2025, p. 11–14.

³³ Beyond the World of Pooh. Selections from the Memoirs of Christopher Milne, p. 60.

³⁴ Rosanne Tolin, More than Marmalade. Michael Bond and the Story of Paddington Bear, Chicago Review Press, 2020, p. 61–62.

³⁵ Russel Ash, Michael Bond, The Life and Times of Paddington Bear, Pavilion Books, 1988, p. 11.

³⁶ Rosanne Tolin, op. cit., p. 53.

³⁷ Ten pat, p. 64–65.

³⁸ Russel Ash, Michael Bond, op. cit., p. 133.

³⁹ Ten pat.

⁴⁰ Rosanne Tolin, op. cit., p. 68–70.

⁴¹ Russel Ash, Michael Bond, op. cit., p. 17.

⁴² Michael Bond, Meškiukas vardu Pedingtonas, [vertė Viltaras Alksnėnas], Vilnius: Alma littera, 2021, p. 8.

⁴³ Tai, kad kūrinys gavo „palaiminimą“ iš velionio sero Williamso metonimiškai reiškia, jog leidykla sutiko jį išleisti. Nors Collinsas jau buvo miręs, bet jo, legendinės figūros, vardas leidyklos gyvavimo istorijoje būdavo taip – šmaikščiai, su humoru – minimas (aut. pastaba).

⁴⁴ Russel Ash, Michael Bond, op. cit., p. 18.

⁴⁵ Ten pat, p. 20.

⁴⁶ „Paddington: The affable bear who became a lucrative business“, www.andina.pe, 2024-12-09, interneto prieiga: https://andina.pe/ ingles/noticia-paddington-the-affable-bear-who-became-a-lucrative-business-1009904.aspx (žiūrėta 2026-05-18).

⁴⁷ Interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=r5L68isWXVc (žiūrėta 2026-05-18).

⁴⁸ „Look up to the stars“, www.birmingham.ac.uk, 2017-12-13, interneto prieiga: https://www.birmingham.ac.uk/news-archive/2017/ look-up-to-the-stars (žiūrėta 2026-05-18).

⁴⁹ Rosanne Tolin, op. cit., p. 95.

⁵⁰ Michael Bond, How to Be More Paddington, HarperCollins Children’s Books, 2020, p. 127.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)