Žaislų planeta
Apie žaislus galima kalbėti įvairiai – nostalgiškai, prisimenant savo vaikystę ir turėtus mylimus žaisliukus (tai neretas autobiografinių tekstų motyvas), moksliškai – kaip apie rimtą etnografijos, istorijos, archeologijos, psichologijos, sociologijos, menotyros ir kitų mokslų objektą, komerciškai – kaip apie populiarią prekę. Štai naujausia naujiena – sparčiai populiarėja „Kidults“ žaislų kategorija, skirta ne tik vaikams, bet ir vyresniems žmonėms, ieškantiems kitokių laisvalaikio formų, naujų kolekcionavimo idėjų.
Žaislai nuo seno žadina menininkų vaizduotę, teikia peno siužetams. Ne vienas konkretus žaislas tapo kūrinio veikėjo prototipu, ypatingu Personažu (Mike Pūkuotuku, Pedingtonu…). Sukurta net žaislų planeta Tandadrika. Vaikų literatūros tyrinėtoja Marina Kostiuchina rašo:
Žaislų įvaizdžiai jau seniai įsitvirtino pasaulinėje literatūroje, daugelis jų tapo bendrakultūriniais simboliais ir metaforomis. Šių įvaizdžių reikšmių ratas yra labai platus. Didžiąja dalimi tai yra nulemta kultūrinės tradicijos žaisluose įžvelgti žmonių visuomenės, o lėlėse – sumažinto žmogaus modelį. Lėlių teatro ir vaiko kambario personažai literatūrinėje scenoje vaidina nesibaigiančią žmogiškąją komediją. Savo ruožtu, žmogus yra linkęs lyginti save su žaislu likimo, apvaizdos, lemties rankose.
Tačiau knygose, skirtose vaikams, ne likimas žaidžia su žmogumi, o vaikas žaidžia su žaislais. Taisyklės ir vaidmenys vaikiškame žaidime yra iš anksto numatyti: žaislai atkartoja svarbiausius žmogaus gyvenimo aspektus (profesinę veiklą, socialinę santvarką, šeimos tradicijas ir žmonių santykius)1.
Antai mums puikiai žinomo vokiečių romantiko Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno Spragtukas, medinis ir negražus žaislas, simbolizuoja vidinį grožį, kurį gali išvysti tik nekalta vaiko siela. Spragtukas tapo ir Kalėdų stebuklo simboliu. Carlo Collodiʼo Pinokio ilgėjanti nosis visų suprantama kaip melo simbolis.
Pasaulio dailėje irgi aptinkame iškalbingų darbų, vaizduojančių vaikus ir jų žaislus. Vokiečių dailininko Richardo Pfeifferio (1878–1962) tapybos darbas „Mažylis su žaislu“ (1910)2 perteikia jaudinančią mažo berniuko vaikystės akimirką: jis valgydina savo žaisliukus. Ar vaikas čia žaidžia, ar nori iš tikrųjų pasotinti meškutį? Ribos tarp realybės ir žaidimų pasaulio tokiame amžiuje dar nėra aiškios. Maži vaikai iš tiesų tiki, kad jų žaislai turi jausmus, mintis ir gyvybę.
Viršelyje skaitytoją pasitinka dailininkės Marijos Smirnovaitės iliustracija Neringos Vaitkutės apysakai Neišduosiu tavęs (2017). Beribėse pasaulio platybėse tik juodu – Augustė ir jos žaislinis šuniukas Pyplys, pats geriausias mergaitės draugas, išgelbėtas iš sąvartyno, pamiltas amžiams.
_________________
1 Mapинa Kocтюxинa, Игpyшka b дeтckoй литepaтype, Caнkт-Пeтepбypг: Aлeтeя, 2008, p. 5.Citatą vertė Vyda Bajarūnienė.
2 Darbas saugomas Rytų Prūsijos krašto muziejuje (Vokietija). Šiuo metu eksponuojamas parodoje„Richardas Pfeifferis (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas“ Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)
