Senose nuotraukose – vaikai su žaislais
Nuo seno mėgstama vaikus fotografuoti su žaislais. Taip paliudijama, kad žaislas yra neatsiejamas vaikystės atributas. Iš vaiko žaislų galima spėti apie nuotraukoje užfiksuotą istorinį laikotarpį, šeimos socialinį statusą, žaislų tradicijas ir madas, vaikų pomėgius. Jūsų dėmesiui – trys XX a. pradžios – XX a. vidurio nuotraukos iš Raseinių krašto istorijos muziejaus.
Seniausioje iš jų – ketverių ar penkerių metų amžiaus Povilas Pečontkauskas ant vieno populiariausių žaislų – medinio arkliuko. Nuotrauka daryta apie 1916–1917 m. Maskvoje, kur nuotraukos herojus ir praleido savo vaikystę.
Apie Povilą ir jo šeimą žinoma daugiau: 1905 m. rugpjūčio 26 d. Donatas Pečontkovskis (būsimas Povilo tėvas) nusipirko Gruzdiškės dvarą su Dangučių palivarku (537 dešimtinės, 1 752 sieksniai) Raseinių valsčiuje, Raseinių apskrityje, iš dvarininko Romualdo Vladislovo Vladimirovičiaus Felinskio. Donatas Pečontkovskis 1912 m. gruodžio 29 d. Maskvos Petro ir Povilo bažnyčioje susituokė su Kotryna (Katre) Jocyte. Įdomus faktas – jau kitą dieną po vestuvių užfiksuota, kad jiems gimė vienas iš būsimų dvaro paveldėtojų – Povilas Pečontkauskas. Kadangi dvarininko šeima gyveno Maskvoje, Gruzdiškės-Dangučių dvarą pagal generalinį įgaliojimą valdė Donato sesers vaikas Kazimieras Sirjatavičius. Jis urėdavo nuo 1906 m. iki 1915 m., kai dvarą užėmė vokiečiai. 530 ha žemės turintis dvaras perimtas iš vokiečių 1919 m. balandžio 24 d. ir išnuomotas. 1916 m. – Pirmojo pasaulinio karo metais – vokiečių leidinyje Polnischer Grundbesitz im Kreise Rossienie rašoma, kad Gruzdiškės savininkas Pečontkovskis gyvena Maskvoje (vadinasi, Povilas vaikystę praleido ten pat). Vėliau Povilas pasakodavo apie turtingą aplinką – šeima gyveno pasiturinčiai. Tačiau po revoliucijos, 1917–1919 m., Maskvoje žmonės badavo, nebuvo kur nusipirkti maisto produktų. Povilas atsimindavo nuolatinį motinos ir jos seserų (tetų) rūpestį dėl maisto. Nežino, iš kur jo gaudavo, bet atsimena, kad buvo verdami net žvirbliai. „Skystoje sriuboje plaukiodavo viena kita riebalų saulytė, aš jas gaudydavau su šaukštu, o mama vis ragindavo: „Pavluša, gaudyk gaudyk riebaliukus! (Павлуша, поймай поймай жирачку!)“, – pasakojo Povilo dukra Marijona Pečontkauskaitė-Žulkienė (šiuos pasakojimus ji girdėjo iš tėčio). Kotryna Pečontkauskienė su vaikais Povilu ir Bronislava į Lietuvą grįžo apie 1925 m. ir apsigyveno Gruzdiškės dvare. 1925 m. Žemės reformos valdyba nusavino 39,2 ha Gruzdiškės dvaro miško ir 421 ha žemės, Donato Pečontkovskio įpėdiniams liko 80 ha žemės. 1927 m. Povilas pradėjo mokytis Raseinių gimnazijoje, dalyvavo ateitininkų veikloje.
Vėliau paveldėtojai už nusavintą žemę ir mišką gavo kompensaciją – plynai išsikirsti apie 5 ha miško biržių Ukmergės ir Trakų miškų urėdijose nepaliekant sėklinių medžių. Povilas Pečontkauskas prieš karą pardavė dvarą, gyveno netoliese mažesnėje sodyboje. Po karo gyveno Gruzdiškėje, įstojo į kolūkį, dirbo buhalteriu. Kai kuriose vietovėse gyventojai išparceliuotų dvarų pavadinimus pakeisdavo, bet čia vėliau atsiradęs kaimas, pavadintas Gruzdiškės vardu, gyvuoja iki šiol. Raseinių krašto istorijos muziejus Pečontkauskų fotografijų archyvą gavo iš Povilo dukros Marijonos Žulkienės, o jos pasakojimą užrašė muziejininkė Lina Kantautienė.
Kitoje XX a. pradžios nuotraukoje matome tris šventiškai apsirengusias mergaites (gal sesutes?), pozuojančias su kaladėlėmis – su vienu iš seniausių, universaliausių ir reikšmingiausių žaislų žmonijos istorijoje. Nuotraukoje meniškai dera „mergaitiškas“ gėlių motyvas – fonas, vienos mergaitės palaidinė, gėlėta staltiesė.
Trečioji nuotrauka vėlyviausia, fotografuota apie 1950-uosius. Joje vaizduojamas Kazimieras Daujotas su sese. Įdomi detalė – vaikų tėvas Antanas Daujotas, tarnaudamas kariuomenėje, saugojo Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną, mama Stanislava Gudaitytė dirbo virėja Skaraitiškės dvare (Šiluvos sen.), ji buvo aktyvi visuomenininkė, dalyvavo pavasarininkų veikloje Šiluvos apylinkėse. Vaikų senelis 1906 m. iš JAV parsivežė metalinį oblių, kurį naudojo dirbdamas koplytstulpius ir kryžius. Vienas jų dar tebestovi Lyduvėnų miestelyje (Šiluvos sen.). O apie Kazimierą žinoma tik tiek: gyveno Kušeliškės kaime (Šiluvos sen.), netoli Raseinių hidroelektrinės, pradėjusios veikti 1948 m. Kušeliškės malūno vietoje. Nuotrauka dvelkia istorija… Vaikai vilki paprastais, tamsesnių spalvų vaikiškais drabužiais, sovietmečio laiką menanti lėlė ir gal rankų darbo šautuvas gerai atspindi ir lyčių stereotipus: mergaitėms – lėlės, berniukams – ginklai. Fotografuota Lyduvėnuose, Raseinių rajone.
Perverskite savo senus albumus – juose ir jūs, ko gero, rasite vaikų su žaislais nuotraukų.
Parengė Lina Kantautienė (Raseinių krašto istorijos muziejus),
Džiuljeta Maskuliūnienė (LNB)
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)
