Gyvatė ir jos Karūna

Kai prieš penkerius metus po pirmosios knygos pristatymo priėjo draugė ir pasiūlė pagal jos kadaise sugalvotą idėją parašyti romaną, nesvarsčiau, kaip toli ši dovana mane nuves. Tuo metu tai tebuvo už­duotis – pažadas, kurį reikėjo kaip nors įgyvendinti. Ne vieną sykį kilo pagunda pasiduoti, tačiau pažadą ištesėjau ir taip dovana man virto dovana visiems.

Sakoma, kad giliai girioje gyvena didžiulė gyvatė su karūna ant galvos, vadinama Gyvačių Karaliene. Toji karūna stebuklinga – jei pateks į žmogaus rankas, tasai žmogus įgaus neregėtos išminties: sužinos, kur paslėpti pasaulio turtai, prabils visomis pasaulio ir gyvūnų kalbo­mis ir dar daug ką gebės. Karūną gauti galima gudrumu, tačiau galima ir susidraugavus su Gyvačių Karaliene.

Balandžio 11 dieną Gyvatė Karūną atnešė į mano rankas, bet iki to vedė ilgas ir gana vingiuotas kelias.

Už pasidalijimą idėja ir visapusišką palaikymą esu dėkinga Robertai Mašidlauskytei ir Eglei Jankauskai­tei. Dėkoju „Alma littera“ komandai už tikėjimą kny­ga ir suteiktas galimybes geriausiai jos versijai išvysti šviesą, o Eglei Baliutavičiūtei – už atidžią priežiūrą redagavimo procese, neleidžiant išklysti iš kelio. Ir, savaime suprantama, IBBY Lietuvos skyriaus komisijai už tai, kad skaitė, vertino, džiaugėsi ir šiuo džiaugsmu pasidalijo su visais.

Nors Sono Electrum jau pelnė leidyklos „Alma litte­ra“ apdovanojimą už geriausią rankraštį vaikų ir jau­nimo kategorijoje, Prano Mašioto premija – pirmasis apdovanojimas už publikuotą knygą. Prisipažįstu, ne­sitikėjau. Nesitikėjau netgi nominacijos, nes tekstinės knygos paaugliams, neiliustruotos knygos IBBY apdo­vanojimams nominuojamos itin retai.

Bandydama susidėlioti savo padėkos kalbą, pa­sidomėjau, ką kalbėjo ankstesni laimėtojai, kuo jie džiaugėsi, kaip keitėsi retorika ir akcentai. Be šiltų žodžių ir išskirtinės pagarbos knygai, atradau ir kone kasmet stiprėjantį nerimą dėl ateities: skaitomumo mažėjimą, medijų įsigalėjimą, fizinės knygos nykimą, jos virtimą eiline pramoga.

Sunku tuos būgštavimus paneigti: šiame pramogų ir virtualybės amžiuje medijos keičia ne tik knygų rūbą į vis ryškesnį ir patrauklesnį, bet ir knygų formą – daugė­ja elektroninių ir garso knygų, o fizinė knyga virsta pra­bangos preke, kurią turėti namie smagu, bet nebūtina. Nors kadaise, labai seniai, knyga iš tiesų buvo praban­gos prekė, įperkama tik turtingiausiems, pasakojimai, perduodami iš lūpų į lūpas, buvo prieinami visiems, ir istorijų poreikis niekur nedingo.

Yra istorijų, kurių jaunajai kartai reikėjo ir reikės dar ilgai, tarp skaitomiausių knygų nuolat minima Antano Škėmos Balta drobulė, Antoine’o de Saint-Exupéry Ma­žasis princas, Anos Frank Dienoraštis. Yra istorijų, kurios atspindi laikmečio madas ir taps nebeaktualios vos po kelerių metų. Šiandien jūs karūnuojate raudonąją Sono Electrum gyvatę, bet kaip ilgai ji dar bus aktuali? Galbūt viskas, ką jaunuolis ras po metų – pramoga be jokios gi­lesnės minties, nes knygoje jis nebeatpažins savęs?

Rašyti apie šiuolaikybę – nelengva, nes nuolat ri­zikuoji nesuspėti. Rašyti šiuolaikiniam paaugliui – dar sunkiau, nes rizikuoji neįtikti. Tačiau kuo daugiau kny­gų bus, tuo didesnė tikimybė, kad kiekvienas ras isto­riją, kuri palies asmeniškai – tai, mano manymu, svar­biausias knygos ir apskritai istorijų uždavinys.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)