Albertui Vytautui Misevičiui – 100

Albertas Vytautas Misevičius (gimė 1924 m. vasario 12 d. Joniškėlyje, mirė 1994 m. balandžio 28 d. Vilniuje) – Lietuvos rašytojas, žurnalistas, prozininkas, vienas produktyviausių lietuvių vaikų literatūros rašytojų. Galbūt informatyvesnis yra šis Laimos Arnatkevičiūtės tekstas: „Misevičius Vytautas Albertas (…), lietuvių rašytojas. 1944–53 dirbo įvairių laikraščių, 1953–69 ir 1976–83 žurnalo Švyturys redakcijoje.

Kūrinius pradėjo spausdinti 1945. Daugiausia rašė apybraižas (rinkiniai Ryškios pėdos, 1955, Vėjas nuo marių, 1963, Žmonės praranda rojų, 1964, Gyvosios legendos, 1965, Slaptas girios takas, 1983). Apsakymų rinkinyje Granatos sprogsta vidurnaktį (1964), apysakose Nuodėmingi angelai (1962), Vidurnakčio sargybiniai (1968, su O. Aleksa), Naktis tamsi buvo (197521977), apysakų ir apsakymų rinkinyje Dviese ant šiaudinio stogo (1980) vyrauja I ir II pasaulinių karų, pokario temos, ateistiniai siužetai.

Apysakose Kryžiuočio kapas (1966), Čičinskas (1968), apysakų ir novelių rinkinyje Karalienės Barboros juokdarys (1980), romane Paskendęs uostas (1988) vaizduojama XIV–XVII a. Lietuva, būdinga epiškumas, faktografiškumas, nuotykių siužetai.

Humoreskose (rinkinys Geltonas gaidys, 1974), humoristiniuose apsakymuose (rinkiniai Makaronda anikonda, 1969, Linksmieji Pamažupiai, 198221990, Margos istorijos, 1984) ironizuojamas veidmainiavimas.

Išleido knygų vaikams (Margirio pasakos, 1962, Nepaprasti Koko nuotykiai, 1968, Laiko televizorius, 1973, Kaip iš zoologijos sodo direktorius pabėgo, 1976, Danuko Dunduliuko nuotykiai, 197932008, Juodojo džentelmeno galas, 1981, Karaliūnas Gargaliūnas, 1987 ir kt.), detektyvų (Šūvis, 1992).

Misevičiaus prozai būdinga išraiškingi siužetai, pasakojimo dinamiškumas, autoironija. Parašė libretą operetei Kriminalinė novelė (pastatyta 1967), išleista apybraižų rinktinė Žvaigždės gęsta auštant (1977)“¹.

Čia neatsispindi visa rašytojo kūryba – jo bibliografijoje yra per 40 pozicijų, kelios knygos išleistos jau po rašytojo mirties, paskutinė – Traukinys – 2005 metais.

Visų garbingų sukakčių (1974, 1984, 1994, 2004) metais pasirodė tiek proginių, tiek rašytojo kūrybą analizuojančių straipsnių. Jo kūrybą nagrinėjo literatūrologai Jonas Linkevičius, Kęstutis Urba, Neringa Mikalauskienė, Irena Baliulė (Klimašauskienė) ir kt. Šiandien galima konstatuoti, kad išliekamąją vertę turi pirmiausia rašytojo kūriniai vaikams: istorinė, vaikų kasdienybės proza, literatūrinės pasakos.

Daugelis Vytauto Misevičiaus knygų bibliotekose yra suskaitytos ir nurašytos, o naujų leidimų nėra. Beje, Misevičiaus knygos gana aktyviai siūlomos pirkti senų knygų platformose internete.

Misevičiaus istorinei prozai būdinga pasakojimo pasakojime struktūra, kai skaitytoją patraukia ne tiek dinamiškas siužetas, kiek įsimenantys vaizdingi epizodai iš praeities, intriguojantys skaitytoją. Tokio pasakojimo ryškiausias pavyzdys – Jaunasis pagonis.

Šią apysaką dar 1998 m. aptariau tradiciniame seminare Klaipėdoje „Jūra ir vaikų literatūra“. Istoriniai faktai čia susipynę su literatūrine išmone, skaitytoją patraukia kovų su žuvėdais vaizdai, Vilkų močia – mergelė Miglė iš Palangos, susikalbanti su vilkais, Ventės pilies gyventojus saugantis žaltys Ringis. O knygos pabaigoje esantys istorinių faktų ir pavadinimų paaiškinimai sieja šias knygas su pažintiniu rašytojo kūrybos aspektu, jo parašytomis „Smalsučio“ serijos knygomis.

Vaiko realybės vaizdavimu patraukia Danuko Dunduliuko nuotykiai. Ši knyga, pasirodžiusi 1979 metais, sumušė visus skaitymo rekordus, sulaukė pakartotinių leidimų.

Neringa Mikalauskienė straipsnyje „Danukas Dunduliukas ir jo „draugija“² akcentavo knygoje vaizduojamą vaikų kasdienybę, kurios šios dienos kontekste negalima vadinti nuotykiais. O vaiko vaizdavimo psichologiškumą ji siejo su literatūrine tradicija, atėjusia su Eduardo Mieželaičio Dainos dienoraščiu ir Vytauto Petkevičiaus Kodėlčiumi.

Galėtume čia pridėti ir K. Maruko vaiko paveikslą knygoje Sunku būti geram (1983). Danuko Dunduliuko nuotykiai „visiems jų skaitytojams siejasi su šiltais linksmų vaikystės išdaigų, kurių veikėjais visai galėjome būti ir kiekvienas iš mūsų, prisiminimais“³.

Jonas Linkevičius pavadino rašytoją Misevičių „retos vaizduotės darbštuoliu“³. Ko gero, šis rašytojo vaizduotės talentas labiausiai atsiskleidžia literatūrinėse pasakose. Kęstutis Urba straipsnyje „Vytauto Misevičiaus literatūrinės pasakos“⁴ išsamiai aptarė šio žanro ypatybes, išskyrė įdomiausias knygas, kurios ir šiandien vertos skaitytojo dėmesio. Čia reikėtų prisiminti literatūrinių pasakų tradicijas lietuvių vaikų literatūroje, paminėti Mykolą Sluckį, Vytautą Petkevičių, Violetą Palčinskaitę, Joną Avyžių, Vytautę Žilinskaitę.

Pasakos – brandžiojo Misevičiaus kūrybos laikotarpio knygos. Autorius neatsisako nuotykinio siužeto, skaitytoją intriguoja pasakos sąsajos su realybe, su dabartimi. Didžiausia savo apimtimi „V. Misevičiaus pasaką Karalius Grigaliūnas (1987) norisi gretinti su Kazio Sajos Už nevarstomų durų (1978), Vytauto Petkevičiaus Molio Motiejumi – žmonių karaliumi (1978), Eduardo Mieželaičio Miško pasaka (1981)“⁵. Šioje Misevičiaus knygoje akivaizdus ir privalomas teigiamų ir neigiamų herojų, laimingos pabaigos akcentas, primenantis dar sovietinės literatūros patosą, iškeliantis darbą kaip auklėjimo priemonę.

Kaipgi neprisiminsi Mykolo Sluckio pasakos Milžinai nenorėjo karaliais būti arba Vytauto Petkevičiaus Sieksnis, Sprindžio vaikas? Vis dėlto akivaizdu, jog čia iškeliamos moralinės vertybės nėra pasenusios. Ir šiandien galima sutikti su Kęstučiu Urba, kad Vytauto Misevičiaus pasakos dėl jų siužeto dinamikos, nuotykinio prado užima savitą vietą žanro raidoje. Paskutinė pasaka mažiesiems Jūrų princas Do Finas (1997) pasakoja apie delfinų ir žmogaus draugystę. Autorius knygos pradžioje sako: „Suvedęs viską: ką skaičiau, ką iš žmonių lūpų girdėjau, ką sužinojau, išvyniojęs saugykloje gulinčius senovės išminčių pergamentus apie tuos jūrų šaunuolius, o taipgi ką pats savo žvalgiomis akimis regėjau, ką ausylomis ausimis nuklausiau, laimingai pargrįžęs namo atsisėdau prie savo rašomojo stalo ir nedelsdamas parašiau šią knygą.“⁶ Taip įvardijami autoriaus, pasakotojo ir veikėjo santykiai, o papasakota istorija skiriama skaitytojams.

Jonas Linkevičius lydėjo Misevičiaus kūrybą literatūriniuose vakaruose, vertino savo straipsniuose. Nuolat pabrėžė šio rašytojo produktyvumą, kurį lėmė darbštumas, gyvą pasakojimo dinamiką ir vaizduotę. Tai ypač tiko vaikų literatūros kūrėjui. Anot kritiko, pats Misevičius geriausiomis savo knygomis jaunajam skaitytojui laikė Danuko Dunduliuko nuotykius ir Jaunąjį pagonį ⁷. Beje, kritikos vertinimai dėl Jaunojo pagonio anuomet buvo gana prieštaringi.

Ką galima pasakyti, minint rašytojo Alberto Vytauto Misevičiaus gimimo 100-metį? Pakartoti, kad ir laikas, ir skaitytojai „nurašė“ iš lentynų aktualiosios tematikos kūrinius, o ilgo galiojimo laikas suteiktas knygoms, kuriose ryškus rašytojo temperamentas, laki vaizduotė ir įdomiai papasakoti nuotykiai – tai istorinės tematikos kūriniai ir literatūrinės pasakos.

____________________

¹ Laima Arnatkevičiūtė, „Vytautas Albertas Misevičius“, interneto prieiga: https://www.vle.lt/straipsnis/vytautasalbertas- misevicius/ (žiūrėta 2024-01-18).

² Neringa Mikalauskienė, „Danukas Dunduliukas ir jo „draugija“, interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt//rubinaitis/2004- nr-1-29/danukas-dunduliukas-ir-jo-draugija/ (žiūrėta 2023-12- 03).

³ Jonas Linkevičius, „Retos vaizduotės darbštuolis“, interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt//rubinaitis/2004-nr-1-29/ retos-vaizduotes-darbstuolis/ (žiūrėta 2023-12-04).

⁴ Kęstutis Urba, „Vytauto Misevičiaus literatūrinės pasakos“, interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt//rubinaitis/2004- nr1-29/vytauto-miseviciaus-literaturines-pasakos/ (žiūrėta 2023-12-04).

⁵ Ibid.

⁶ Vytautas Misevičius, Jūrų princas Do Finas, Vilnius: Vyturys, 1997, p. 5.

⁷ Jonas Linkevičius, op. cit.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)