Jaunimo teorija – atsakas aetonormatyvumui (1)

 

 

 

 

 

JESSICA SEYMOUR (Džesika Seimur) yra australų vaikų literatūros tyrinėtoja, šiuo metu gyvena Japonijoje, dėsto britų kultūrą ir literatūrą Fukuokos universitete, dirba Sadern Kroso ir Kanberos universitetuose Australijoje. Ji yra Australazijos vaikų literatūros tyrimų asociacijos (Australasian Children’s Literature Association for Research) narė, anksčiau buvo ir valdybos narė. Daktaro disertacijoje nagrinėjo nederamo elgesio su vaikais reprezentacijas vaikų literatūroje. Tyrinėtoja domisi medijų, filmų, gerbėjų kultūros ir populiariosios kultūros studijomis bei kūrybiniu rašymu.

 

SANTRAUKA

Šiame straipsnyje remiamasi jaunimo teorija2, kurią taikant jaunimas konstruojamas kaip perėjimo erdvė, o ne „kito“ figūra, nagrinėjamas jaunų žmonių ir dominuojančio socialinio diskurso (suaugystės) santykis. Nors jaunimo teorija panaši į marksistinę teoriją, jaunimo teorijoje kritinis žvilgsnis kreipiamas ne į arbitriškai apibrėžtus socialinius barjerus, o į kultūros sąlygojamą amžiumi grįstą galios hierarchiją. Literatūra jauniems skaitytojams yra neįprastas reiškinys leidybos diskurse, nes tikslinė žanro grupė(paprastai) nekuria knygų, kurias skaito – grožinę literatūrą vaikams ir jaunimui kuria suaugusieji. Jaunų žmonių nuomonių nepaisymas gali juos marginalizuoti ir (galiausiai) kolonizuoti, nes taip išimtinė teisė ir galia suteikiama suaugusiesiems. Kitaip nei moterys, nebaltieji ar LGBTQ+asmenys, jaunimas yra marginalizuota grupė, neturinti jų lektūrai skirtos specializuotos teksto analizės teorijos, panašios į feministinę, pokolonijinę ar queer teoriją. Straipsnyje modeliuojamas jaunimo teorijos taikymas analizuojant šiuolaikinę grožinę literatūrą jaunimui remiantis interpretacine prieiga, kurios pagrindas yra amžius. Nagrinėjama, kaip aetonormatyvumas ir jaunų veikėjų reakcijos į jį vaizduojami grožinėje literatūroje.

Raktažodžiai: kūrybinis rašymas, jaunimo literatūra,galia, jaunimo teorija, aetonormatyvumas.

 

Įvadas

Šio straipsnio tikslas yra pasiūlyti literatūrologinę jaunimo teoriją, užpildysiančią teorinę spragą, kurią identifikuoja Peteris Huntas (1984), vėliau Maria Nikolajeva (2009). Ir Huntas, ir Nikolajeva pastebi, kad nors grožinė literatūra jaunimui sulaukė daug akademinės kritikos darbų, vis dar nėra jai skirtos specializuotos teorijos, panašios į feministinę, pokolonijinę, queer ir panašias teorijas. Tai neramina, nes grožinė literatūra jaunimui, kitaip nei kitos grožinės literatūros rūšys, nuo seno buvo konstruojama kaip ideologinės indoktrinacijos erdvė (Sarigiandes 2012; Park 2012; Zipes 2002; 2009; Carpenter 1985). Potencialus (ir faktinis) grožinės literatūros jaunimui taikymas pedagogikoje kelia daug susirūpinimo svarstant, kokios temos ir problemos yra vaizduojamos šiuose tekstuose ir koks yra jų poveikis tekstų skaitytojams. Nepaisant to, vis dar nėra kritinės prieigos, pirmenybę teikiančios jauniems veikėjams ir klausimui, kaip vaizduojamas jų santykis su dominuojančiais amžiumi grindžiamos galios diskursais. Šiame straipsnyje jaunimo teorija modeliuojama kaip prieiga, analizuojanti tekstus, kuriuose socialinės galios hierarchija yra pagrįsta amžiumi. Tai atliekama pasirinktuose tekstuose laikantis interpretacinės tradicijos: tyrinėjama ir analizuojama galia, agentyvumas3 ir pasirinkimas. Siūloma jaunimo teorija yra panaši į marksistinę teoriją, bet šiuo atveju kritinis žvilgsnis kreipiamas ne į arbitriškai apibrėžtas socialines klases, o į amžiumi grįstą galios hierarchiją, veikiančią Vakarų kultūroje.

Modeliuojant jaunimo teorijos literatūrinę prieigą, straipsnyje pasitelkiami šiuolaikiniai kūriniai – juos nuolat skaito jauni žmonės, nes jie geriau atspindi jų socialinį, kultūrinį ir istorinį kontekstą nei tekstai, sukurti pirmoje XX a. pusėje.

Jaunimas paraštėse

Vaikų ir jaunimo literatūra – įdomus ir unikalus leidybos diskursas, nes jauni skaitytojai, kitaip nei kiti skaitytojai ir demografinės grupės, retai kuria knygas, kurias skaito – jas kuria suaugusieji. Nodelmanas (2008) teigia, kad toks jaunų žmonių nušalinimas juos marginalizuoja ir (galiausiai) kolonizuoja, nes jaunuoliai neturi suaugusiųjų agentyvumo ir galios leidybos diskurse – jie tegali priimti žinutes, kurias sukuria galią turintieji. Melrose’as (2012), Gierzynzkis ir Eddy (2013) pastebėjo, kad jauni skaitytojai geba atmesti grožinės literatūros ideologiją ir noriai tą daro, jeigu jai nepritaria. Vis dėlto akademikai, besidomintys potencialiu sociologiniu pasakojimų poveikiu, viliasi, kad skaitytojai bus nuolankūs. Tokį lūkestį galėtų paremti faktas, kad grožinė literatūra jaunimui yra kilusi iš pasakų tradicijos (Carpenter 1985; Bettelheim 1976; Tucker 1976; Kimball 1999), todėl šio žanro kritika paprastai labiausiai rūpinasi potencialiu poveikiu skaitytojams (Hilton ir Nikolajeva 2012; Zipes 2002; 2009; Sarigiandes 2012; Park 2012). Nikolajeva (2009) šią diskusiją papildė pasiūliusi sąvoką suaugusiųjų normatyvumui įvardyti – aetonormatyvumas. Nikolajeva teigia, kad aetonormatyvumas visada pastebimas tekstuose, skirtuose jauniems skaitytojams: „Tiesą sakant, galios struktūros niekur daugiau nėra tokios matomos kaip vaikų literatūroje – tai ištobulintas įrankis, amžių amžius naudotas šviesti, socializuoti [sic] ir engti tam tikrą socialinę grupę“ (2009: 16). Ji siūlo tai taikyti heterologinę grožinės literatūros jauniesiems skaitytojams prieigą, darydama prielaidą, kad aetonormatyvumas pasakojimuose pasitelkiamas tam, kad engtų jaunąjį skaitytoją ir išaukštintų suaugusiųjų vertybes.

Heterologinės literatūros kritikos teorijos ribotos tuo, kad daugiausia susitelkia į „kitą“ apskritai, o, kaip teigia Melrose’as (2012) ir Ruddas (2013), vaikai ir paaugliai nėra „kiti“, tolygūs tradiciškai marginalizuojamų grupių „kitiems“. Ruddas (2013) pastebi, kad, konstruojant suaugystę ir vaikystę kaip binarinę priešpriešą, padaroma žalos abiem grupėms. Jis pritaria Melrose’o (2012) minčiai, kad jaunystė yra tarsi erdvė, skirta galiausiai išaugti į suaugystę (ir galios diskursus, kurie ją lydi). Kitaip nei moterys, nebaltieji ar LGBTQ+ asmenys, jaunimas yra marginalizuota grupė, natūraliai virstanti dominuojančiąja grupe, t. y. socialinėje struktūroje, kurioje privilegijuojamas amžius, jauni žmonės užima unikalią poziciją, nes išauga į dominuojantį diskursą.

Vaikų ir jaunimo literatūroje galia gali būti pagrįstai apibrėžiama kaip veikėjo gebėjimas išreikšti savo agentyvumą. Konceptas „agentyvumo panaudojimas“ iš esmės gali būti suprantamas kaip pasirinkimo laisvė ir galėjimas veikti pagal pasirinkimus. Tikrajame pasaulyje agentyvumas gali būti ribojamas lyties (Butler 1988), etninės kilmės (Kumar 2011), seksualinės orientacijos (Bittner 2010) ir socioekonominių veiksnių (Atwood 1972). Grožinėje literatūroje jaunimo agentyvumą dažnai riboja amžius ir su tuo susijusi sąlyginės patirties stoka. Kuo veikėjas jaunesnis, tuo daugiau galios jo atžvilgiu turi vyresni veikėjai, ribojantys jo agentyvumą. Kai jaunas veikėjas reprezentuojamas kaip priimantis sprendimus ir kontroliuojantis apie jį pasakojamos istorijos struktūrą, jis laikomas turinčiu galią. Šiuolaikinėje grožinėje literatūroje dažnai vaizduojamas jaunų veikėjų gyvenimas amžiumi paremtoje galios hierarchijoje. Tikrajame pasaulyje skaitytojai irgi yra kultūriškai konstruojami kaip augimo ir galiausiai integracijos į kultūrines normas bei lūkesčius erdvė.

Lygiai kaip feministinė, queer ir pokolonijinė teorijos kritikuoja patriarchatą, heteronormatyvumą ir kolonijines praktikas, jaunimo teorija kritikuoja aetonormatyvumo ir galios santykius medijose. Nors marksistinė teorija pripažįsta žmonių „judėjimą“ tarp klasių, paprastai tai daryti gana sunku, o jauni žmonės kasdien juda link suaugystės. Todėl jaunas amžius yra socialiai konstruojamas kaip pasiruošimo erdvė – trumpas laikotarpis, kurio metu būsimieji piliečiai yra mokomi įgūdžių, būtinų norint perimti socialinę tvarką, kuri vėliau, sulaukus tam tikro amžiaus, suteiks jiems galios. Socialinei erdvei, kurią užima vaikai ir jauni žmonės, nėra suteikiama „kito“ konotacija, nes tikimasi, kad jie natūraliai taps suaugusiais žmonėmis.

„Vaiko“ figūra yra socialinė konstrukcija. Nors fiziniai ir biologiniai skirtumai tarp suaugusiųjų ir jaunų žmonių yra gana aiškūs, istoriškai vaiko pozicija socialinėje hierarchijoje kito, bet visada būta tam tikro susirūpinimo ir nuogąstavimo dėl naujosios kartos gebėjimo, įgavus suaugusiųjų galią, valdyti pasaulį (Holdsworth 2005; Jacobs 2005; Collingwood 2010). Todėl svarbu jaunus žmones indoktrinuoti suaugusiųjų normatyviniais idealais, kad jie galėtų būti perduodami kitai kartai. Rogeris Holdsworthas (2005) teigia, kad jauni žmonės nuo mažumės yra mokomi tinkamai elgtis, nes tikimasi, jog subrendę jie atliks jiems skirtą vaidmenį socialinėje tvarkoje: „Mokykis, nes ateityje tai tau padės susirasti darbą“; „Mokykis, kaip būti piliečiu, nes vieną dieną juo tapsi“ (2005: 141). Toks parengimas išmoko vaiką įgytą patirtį sieti su ruošimusi ir laukimu. Jauno žmogaus veiksmai neturi vertės, svarbu tai, kaip jis pasitarnaus visuomenei ateityje. Suaugusieji kontroliuoja jaunų žmonių gyvenimą ir agentyvumą, kad jie išaugtų „kaip pridera“ (pasiektų aetonormatyvinį idealą) – ši kontrolė pasitelkiama manipuliuojant kai kuriais jaunų žmonių gyvenimo aspektais (Holdsworth 2005; Jacobs 2005; Collingwood 2010).

Nepaisant tokio tobulų piliečių lūkesčio, pastaraisiais dešimtmečiais įvyko daug pokyčių, lėmusių tai, kad jauni žmonės įgijo daugiau galios kontroliuoti savo gyvenimą. Šiame straipsnyje teigiama, kad tokie pokyčiai atsispindi jaunų žmonių skaitomoje grožinėje literatūroje, o amžiumi grįstų hierarchijų, kuriose privilegijuojama suaugusiųjų galia, vaizdavimas yra aiškus atsakas į tai, kad jauni žmonės yra nugalinami galios poziciją užimančių suaugusiųjų. Nagrinėjant, kaip šiais laikais vaikystė konstruojama teisiškai (Graham ir Fitzgerald 2010a; 2010b), aiškėja, kad socialinių vertybių vystymasis suteikia jauniems žmonėms galimybę iš dalies kontroliuoti savo gyvenimą. Vaikų studijų disciplinoje vis labiau įsitvirtina aktyvesnės, įtraukesnės vaikystės idealas, tvirtinama, kad „vaikai gali įžvalgiai ir aiškiai komentuoti savo gyvenimus“ (Graham ir Fitzgerald 2010a: 4):

Į vaikus dabar žiūrima kaip į tyrimų subjektus, o ne objektus, o tai atspindi ryškų poslinkį nuo tradicinės vaikų koncepcijos, kurios laikantis jie suprantami kaip neracionalūs, nekompetentingi, pažeidžiami ir negebantys suvokti, kas jiems geriausia. (…) vaikų įtraukimas į tyrimus patvirtina jų teisę tarti žodį ir būti išgirstiems (Graham ir Fitzgerald 2010a: 4).

Jaunimas turi vis daugiau galimybių įsitraukti į politinio ir socialinio teisingumo sprendimų priėmimą. Dažnai jaunimo galimybės skiriasi nuo vyresniųjų galimybių (Jenkins 2006). Sukurta šimtai tinklalapių, organizacijų, padedančių jaunimui įsitraukti į politinę, kultūrinę veiklą – taigi amžius nebėra lemiamas veiksnys. 2014 m. Škotijoje įvykęs referendumas pritarė siūlymams suteikti balsavimo teisę gyventojams, vyresniems nei 16 metų (Carrell 2014; Werber ir Douglas 2014). Tai sukėlė daug diskusijų dėl dar platesnio jaunimo įtraukimo į politikos formavimą (Williams 2015; Hartley-Brewer 2015). Šis jaunimo įgalinimo poslinkis galėtų paaiškinti, kodėl šiuolaikinėje grožinėje literatūroje vis dažniau kritikuojami suaugusieji galios turėtojai.

Šiuolaikinė vaikų ir jaunimo literatūra atsirado iš tradicijos pasitelkti istorijas mokant ir įtraukiant jaunus žmones (Carpenter 1985). Pasakose jauni žmonės vaizduojami kaip pasakojimo subjektai – istorija konstruojama apie juos arba jiems nutinkančius įvykius. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, vienoje iš Jonuko ir Grytutės versijų (Lesser 1996), jaunieji veikėjai yra pasakojimo varomoji jėga – istoriją struktūruoja ir siužetą į priekį gena jų veiksmai. Iš pradžių Jonukas ir Grytutė sugeba pergudrauti blogąją pamotę ir jos bandymus vaikus nužudyti, vėliau, patekę pas raganą, vaikai apsimeta jai paklūstantys, kad galėtų išgyventi ir išsigelbėti. Tai aktyvios šių jaunų veikėjų autonomijos pavyzdys vyresnių ir labiau patyrusių priešų akivaizdoje. Vis dėlto dažniausiai jaunųjų veikėjų kantrybės ir moralinės pozicijos siektinumas vaizduojamas apdovanojant juos turtais ar santuoka. Iš esmės tokie tekstai yra pamokančios pasakos, kuriomis siekiama paveikti skaitytoją pasitelkiant kultūrinius įsitikinimus ir vertybes. Vienas iš ankstyvųjų jauniems skaitytojams adresuotų romanų yra Charleso Kingsley’io Vandens vaikai (The Water Babies, 1863) – pamokanti pasaka, kurioje skirtingos moralinės dilemos atskleidžiamos pasitelkiant antgamtinius elementus. Nors tokiais tekstais ugdoma moralė, Melrose’as (2012) teigia, kad klaidinga būtų manyti, jog jaunieji skaitytojai savaime priims pamokančias teksto žinutes: skaitytojai gali nelaikyti kūrinio autoriaus autoritetu arba, skaitydami tekstą, jau būti įgiję kitokios patirties, paneigiančios autoriaus skleidžiamas idėjas.

Ruddas (2013) pastebi nerimą keliančią kritikų tendenciją atsigręžti į senąją grožinę literatūrą: „Vaikų literatūros kritika dažnai [sukelia] déjà vu jausmą“ (57). Nikolajeva (2009) teigia, kad grožinė literatūra, skirta jauniems skaitytojams, yra atvirai aetonormatyvi, tačiau jos analizė apima tekstus, paskelbtus pirmoje XX a. pusėje, – šiuose tekstuose dominavo didaktiniai elementai, t. y. šie tekstai labai skiriasi nuo šiuolaikinių tekstų, atspindinčių modernias suaugusiųjų, aetonormatyvumo ir jaunimo santykių konstrukcijas. Šiuolaikinis kontekstas tampa vis įtraukesnis, nes jauni žmonės darosi socialiai ir politiškai aktyvesni. Nikolajeva remiasi tokiais tekstais kaip Pasaka apie triušį Petriuką (Potter 1901, liet. 1998), Mikė Pūkuotukas (Milne 1926, liet. 1958) ir Pepė Ilgakojinė (Lindgren 1945, liet. 1990), o šiuolaikiniai tekstai, pavyzdžiui, Louiso Sacharo (1998, liet. 2004) Duobės, paminimi tik probėgšmais. Atliktas tyrimas įdomus, kadangi atskleidžia, kaip vaikystė buvo konstruojama praeityje, bet tokie tekstai nebekoreliuoja su šiuolaikinių skaitytojų kontekstu ir gyvenimiškąja patirtimi. Nors Nikolajeva (2009) teigia, kad šiuolaikinė vaikų literatūra „ėmė atsargiai atsisakyti savo engiamosios funkcijos“ (16), naujausias tekstas jos tyrime, be vaikų literatūros jugernauto Hario Poterio, yra Guuso Kuijerio (2004, liet. 2017) Visų dalykų knyga. Autorė šio savo pasirinkimo nepagrindžia.

Nikolajevos (2009) teiginiai remiasi jaunųjų skaitytojų pasyvumo prielaida ir idėja, kad tokiems skaitytojams bus priimtina bet kokia grožinėje literatūroje perteikiama ideologija ir kad tai nepriklauso nuo skaitytojų socialinio, politinio ir kultūrinio konteksto ar gyvenimiškosios patirties. Barthesas (1968) ir Maieris (1970) šią prielaidą laiko pavojinga, nes ji implikuoja, kad autorių teksto intencijos visada yra sėkmingos, o skaitytojai pasiduoda jiems peršamai ideologijai.

Panašiai kaip Nodelmanas (2008) nurodo kolonijines praktikas, taip ir siūloma jaunimo literatūros kritikos teorija atsižvelgia į pokolonijines įgalinimo ir nugalinimo naratyvo teorijas. Pasak pokolonijinės naratologijos teoretikų, reprezentacijos grožinėje literatūroje, kaip ir tikimasi, įgalina kolonizuotus individus. Richardas Delgado (1997) teigia, kad konvencinis naratyvas yra istorija, kurią kultūrinis centras pasakoja sau tam, kad dar kartą patvirtintų savo santykio su visuomenės pakraščiais poziciją ir sukurtų bendrą tikrovę, kurioje viršesnė kultūrinio centro pozicija natūralizuojama: „Pasitelkdama istorijas, dominuojanti grupė pateisina savo privilegijuotą poziciją (…). Jų pasitenkinimas – kilęs iš raminančių istorijų – yra labai svarbus rasinio progreso kliuvinys“ (1997: 239). Siekiant priešintis tokio kultūrinio status quo įtvirtinimui, kuriami kontrnaratyvai, apverčiantys aukštyn kojomis engiančias dominuojančios grupės tradicijas istorijomis, neigiančiomis dominuojančiųjų viršenybę. Šių kontrnaratyvų tikslas – įsiskverbti į dominuojančią ideologiją ir subtiliai su ja kovoti, skatinti galios turėtojų introspekciją. Straipsnyje pristatomi ir analizuojami pasakojimai reprezentuoja kontrnaratyvą, teigiantį, kad suaugusieji dėl amžiaus turėtų disponuoti galia jaunų žmonių atžvilgiu. Įdomu, kad šiam naratyvui nereikia įsiskverbti į dominuojantį diskursą, nes tie, kurie šiuo atveju yra marginalizuojami, t. y. jauni žmonės, natūraliai pereis į suaugystę jau turėdami šiuos kontrnaratyvus.

Analizuodama jaunimo ir vaikų literatūrą pastebėjau, kad vietoj gilios kritinės grožinių tekstų analizės kartais pasitenkinama teksto kultūrinėmis ir socialinėmis implikacijomis. Teoretikai, kurie imasi tekstų analizės ir specifinių jaunimui skirtų temų reprezentacijos, dažniausiai tą daro remdamiesi tam tikra teorine prieiga (paprastai lyčių studijų). Beano ir Harper (2007) vyriškumo reprezentacijų jaunimo literatūroje tyrimai į vyriškumą žvelgia kaip į vaidmens atlikimą ir tiria veikėjų vyrų reprezentacijų prigimtį. Jessicos Miller (2012) lyties tapatybių tyrimai Bado žaidynėse panašiai atskleidžia Ketnės ir Pito atliekamų lyčių vaidmenų kismą. Stephanie Gerra (2009), tyrinėjanti biotechnologijų ir „sukorporacinimo“ (angl. corporisation) vaizdavimą įvairiuose tekstuose jaunimui, teigia, kad kiekvienas pasakojimas savaip nagrinėja „biotechninį žmogiškosios materijos panaudojimą rinkos jėgoms“ (293). Nors šios analizės teoriškai įdomios, jos remiasi heterologinėmis teorinėmis prieigomis ir daroma prielaida, kad tekste yra aiškus „kitas“. Čia siūloma jaunimo teorija daugiau dėmesio skiria socialinės galios hierarchijai: į jaunus žmones žvelgiama tikintis, kad galiausiai jie taps suaugusiais galios turėtojais ir toliau palaikys esamą status quo. Šiuo atveju nėra aiškaus „kito“, tik savireprodukuojantis nugalinimo ratas.

Aetonormatyvumo kritika grožinėje literatūroje

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog toliau pristatoma vaikų ir jaunimo literatūra patvirtina Nikolajevos (2009) teiginį, kad grožinėje literatūroje aetonormatyvumas vaizduojamas teigiamai. Vis dėlto analizuojant, kaip vaizduojamos jaunųjų veikėjų reakcijos į suaugusiųjų galią, koks yra suaugusiųjų galios poveikis naratyviniam pasauliui, paaiškėja, kad šie tekstai galiausiai kritiškai vertina bet kokią amžiumi grįstą socialinę hierarchiją, viktimizuojančią jaunus žmones. Nikolajeva (2009) rašo, kad „vienas iš pastarųjų fantastinės istorijos pavyzdžių, kuriame suaugusiųjų normatyvumui besąlygiškai pritariama, jo visai nekvestionuojant, yra knygos apie Harį Poterį“ (17). Nors knygose apie Harį Poterį yra aetonormatyvumo reprezentacijų, joms taikydami jaunimo teorijos prieigą matome, kad engiami jauni veikėjai kritikuoja ir galiausiai pasipriešina jiems primetamiems aetonormatyviniams idealams. Pavyzdžiui, visoje serijoje vaizduojama, kaip Haris nuolat kvestionuoja suaugusiuosius ir jiems prieštarauja – ar tai būtų Durslių šeima ir Hogvartso mokytojai, ar pats Dumbldoras. Kartais pasirodo, kad Haris klysta, o suaugusieji yra teisūs, bet dažniau būna atvirkščiai.

Tokia prieiga atskleidžia, kad knygose apie Harį Poterį dėl veikiančio aetonormatyvumo iš jaunų žmonių atimama galia, jie paliekami nežinioje ir dėl to yra priversti paklusti suaugusiems galios turėtojams. Aiškiausiai tai matyti Fenikso brolijoje, kur vaizduojama, kaip Doloresa Ambridž, vykdydama Magijos ministerijos nurodymus, tyčia riboja jauniems žmonėms prieinamą informaciją. Hogvartso ugdymo sistema kelia susirūpinimą (Bassham 2010), bet situaciją dar labiau sunkina Ministerijos noras ugdyti pasyvius, paklusnius piliečius. Ministerija vertina Harį kaip potencialią grėsmę galios hierarchijai, privilegijuojančiai suaugusiuosius, o ne jaunus žmones, todėl Hario bandymai dalytis žiniomis apie Voldemorto sugrįžimą yra žiauriai numalšinami pasitelkus net žiniasklaidos kampaniją ir neigiamą viešąją nuomonę. Priešininkų diskreditavimas nusitaikant į jų įvaizdį yra labai dažnai taikoma politinė praktika šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje (Burns 1978).

Įdomu, kad Hario amžius ir sąlyginis pažeidžiamumas nekliudo Ministerijai jo užsipulti. Ambridž, de facto užimanti Hogvartso vadovės pareigas, ne tik užsipuola Harį, bet ir nubaudžia jį fiziškai (verčia išsipjaustyti ant dilbio žodžius Negalima meluoti), tokiu būdu siekdama sustabdyti mėginimus šviesti visuomenę. Ministerija šmeižia Harį žiniasklaidoje, kad burtų ir magijos pasaulio piliečiai juo nepatikėtų. Tai labai nuožmi reakcija į penkiolikmečio berniuko veiksmus, atkartojanti motyvą, vaizduojantį, kaip suaugę galios turėtojai nugalina Harį naratyviniame pasaulyje. Vis dėlto vaizduojama, kad Haris aktyviai kovoja su jį engiančiais suaugusiais veikėjais – tiek su akivaizdžiai „blogomis“ institucijomis ir tokiais veikėjais kaip Ministerija ir Ambridž, tiek ir su „gerais“ laikomais veikėjais, besinaudojančiais Hario jaunumu ir pateisinančiais jo laikymą nežinioje, pavyzdžiui, su Dumbldoru.

Dumbldoras nuolatos tvirtina, kad Haris yra per jaunas tam, kad sužinotų informaciją, galinčią jam padėti sunaikinti Voldermortą: „Kai būsi vyresnis… Žinau, kad nepatinka mano žodžiai… bet pats pajusi, kai jau būsi pasirengęs tai išgirsti“ (Rowling 2000: 238)4. Tai nereiškia, kad Haris negeba suprasti ar nenori sužinoti tiesos. Dumbldoras pripažįsta Harį esant protingesnį ir sumanesnį nei daugybė suaugusių burtininkų, o Haris kvestionuoja suaugusiųjų norą jį „apsaugoti“, nors jau yra įrodęs savo gebėjimus mūšyje: „Kodėl jis čia uždarytas ir nieko jam nepranešama? Kodėl visi su juo elgiasi kaip su neklaužada vaikeliu?“ (Rowling 2004: 42). Nepaisant šių mėginimų, Haris įsigalina siekdamas žinių ir jomis dalydamasis.

Iš pradžių vaizduojama, kad Hario noras žinoti turi neigiamų pasekmių – juk dėl to, kad jis atsisako mokytis oklumantijos ir taip užblokuoti potencialiai naudingą informaciją, Voldemortas prisivilioja Harį į Ministeriją. Šis autonomiškas veiksmas lemia Sirijaus Bleko, Hario krikštatėvio, mirtį ir tam tikra prasme sustiprina Dumbldoro aetonormatyvinį siekį nuslėpti informaciją nuo iracionalaus jaunimo. Vis dėlto vėliau, Sneipo prisiminimuose Mirties relikvijose (Rowling 2007), parodoma, kad tikrasis Dumbldoro tikslas, kai Haris buvo laikomas nežinioje, buvo, kaip teigė pats Dumbldoras, ne apsaugoti Harį Poterį, o juo manipuliuoti. Hariui lemta mirti nuo Voldemorto rankos, todėl Dumbldoro planai ir Hariui teikiama informacija yra perteklinė.

Kai septyniolikmetis Haris galiausiai viską sužino, jis pasirenka strategiją atskleisti visas paslaptis Voldemortui ir Hogvartso jaunuoliams. Taip Haris galiausiai atmeta aetonormatyvinį idealą laikyti priešus ir kitus žmones (galinčius jam praversti ateityje) nežinioje. Vos grįžęs į Hogvartsą Haris atskleidžia Voldemortui, kaip ruošiasi jį nukauti, kad abu galėtų priimti kuo geresnius sprendimus remdamiesi prieinama informacija: „Aš žinau, ko tu nežinai, Tomai Ridli. Žinau daugelį dalykų, apie kuriuos tu neturi supratimo. Nori, vieną kitą pasakysiu, kol nepadarei dar vienos klaidos?“ (Rowling 2008: 584). Tai priešinga Dumbldoro mokymui, nes Haris suteikia Voldemortui galimybę atgailauti ir išsigelbėti nuo siaubingo pomirtinio gyvenimo būti suskaldytam į dalis. Dumbldoras labai atvirai trokšta sunaikinti Voldemortą tiek fiziškai, tiek dvasiškai: „Prisipažinsiu, man neužtektų vien tik atimti tau gyvybę…“ (Rowling 2004: 688). Šioje vietoje atskleidžiama, kad Haris geba pasigailėti ir palaikyti tuos, kuriuos nugalina Dumbldoro aetonormatyvumas, pasiūlydamas Voldemortui galimybę gyventi. Ši aiški skirtis tarp Dumbldoro ideologijos ir vaizduojamos Hario praktikos ženklina jo žingsnį įgalinimo link.

Knygos apie Harį Poterį iliustruoja, kad aetonormatyviniai idealai ypač gerai veiktų, jeigu jaunieji veikėjai neturėtų informacijos ir būtų paklusnūs. Haris yra galingas veikėjas – ir dėl savo maginių gebėjimų, ir dėl to, kad burtininkų pasaulio gelbėtojo vaidmuo jam suteikia gana daug politinės įtakos. Todėl, žiūrint suaugusių galios turėtojų pasakojime žvilgsniu, svarbu, kad Haris nesužinotų jų planų ir jų nesužlugdytų. Tai būtų pavojinga ne tik pačiam Hariui, bet ir kitiems jauniems pasakojimo veikėjams, ir visam burtininkų pasauliui. Tokiu būdu aetonormatyvumas ir suaugusiųjų slėpimas nuo jaunimo informacijos, kuriai jie „nėra pasiruošę“, yra kritikuojamas ir galiausiai atmetamas.

Populiarios distopinės trilogijos jaunimui Bado žaidynės pagrindinė veikėja Ketnė Everdin iš pradžių paklūsta Sostinės planui riboti jaunų žmonių agentyvumą, nors knygose vaizduojama, kad toks aetonormatyvumas yra žalingas ne tik jauniems veikėjams, bet ir išgalvotai Panemo visuomenei. Bado žaidynėse jauni veikėjai (12–17 metų) yra bejėgiai, nes, būdami tokio amžiaus, gali būti renkami į Žaidynes. Bado žaidynės atitinka populiarią distopinę konvenciją, kai pasirinkimo ir agentyvumo temos nagrinėjamos išgalvoto totalitarinio režimo kontekste, šiuo atveju susitelkiant į jaunimo turimą galią. Ketnė yra šešiolikos metų mergina, nuolat susidurianti su jos tapatybę konstruojančiomis ir rekonstruojančiomis valdžios institucijomis bei amžiumi grįsta diskriminacija, kuri sudaiktina ją ir kitus jaunuolius tokiu mastu, kad jie net nebelaikomi žmonėmis. Siekiant užtikrinti gyventojų paklusnumą Panemą valdančiam režimui, jauni žmonės reprezentuojami kaip įrankiai ir ginklai.

Bado žaidynėse aetonormatyvumas privilegijuoja žmones anapus abiejų paauglystės ribų – tiesa, per jauni Žaidynėse dalyvauti veikėjai yra nugalinti dėl nuolatinio priminimo, kad jų vardas vieną dieną irgi atsiras Aukų dienos sąraše. Branda yra saugumo garantija (ar bent jau apsisaugojimo nuo Žaidynių, nors badas ir policijos brutalumas kelia rūpesčių bet kokio amžiaus veikėjams). Ketnę ir kitus jaunus veikėjus bejėgiškumo moko nuolatiniai režimo priminimai, kad jauni žmonės yra Sostinės kontrolės įrankiai:

(…) taip Sostinė primena, kad esame priklausomi nuo jos malonės. (…) tikroji žinia yra aiški: „Žiūrėkite, kaip paimame jūsų vaikus ir paaukojame juos, o jūs nieko negalite padaryti. Jei pajudinsite nors pirštą, išnaikinsime visus. Taip, kaip ir padarėme su 13-a apygarda (Collins 2010: BŽ24).

Visoje trilogijoje rodoma, kad Ketnė tvirtai laikosi aetonormatyvinių idealų, atspindėdama Sostinės išreiškiamą ideologiją. Ketnė leidžia Sostinės dronams nužudyti du jaunus veikėjus, nes, be kaltės, kurią jaučia nieko nedarydama, pakanka Sostinės keršto baimės, kad paklustų lūkesčiui nesikišti.

Kai Ketnę paaukoja, iš jos vidinio monologo paaiškėja, jog ji tikisi, kad Sostinės stilistai aprengs ją žeminančiais, gėdingais apdarais. Prieš Žaidynes jauni išrinktieji viešai rodomi įvairiose Sostinės vietose, demonstruojamas jų grožis. Ketnė pasakoja, kad praėjusiais metais 12-osios apygardos paaukotieji buvo „visiškai nuogi, jų kūnai buvo nupudruoti juodai – tai turėjo simbolizuoti anglių dulkes“ (Collins 2010: BŽ70). Kadangi nė vienas iš paaukotųjų nebuvo vyresnis nei septyniolikos metų, toks nepilnamečių seksualizavimas atspindi Sostinės požiūrį į paaukotuosius kaip į pramogą, o ne į tikrus žmones. Bet koks mėginimas susipažinti su paaukotaisiais gilesniu, emocingesniu lygmeniu (pavyzdžiui, per interviu prieš Žaidynes) yra tiksliai suplanuojamas, kad būtų užtikrintas tam tikras išorinis įvaizdis, sutampantis su ribotais Sostinės lūkesčiais, siejamais su jaunomis asmenybėmis: „Ar būsi kerinti? Abejinga? Įniršusi? (…) Įspūdis, kurį padarysi rytoj, lems, kokius rėmėjus galėsiu tau rasti“ (Collins 2010: BŽ120). Kaip institucionalizuoto nugalinimo metodas, toks paaukotųjų redukavimas į stereotipus tarnauja kaip būdas įtvirtinti aetonormatyvinį idealą – jaunus žmones laikyti įrankiais apygardoms engti.

Trečioje ir galutinėje trilogijos dalyje Liepsnojantis įtūžis (Collins 2011), Ketnei tapus pasipriešinimo Sostinei simboliu, iš jos ir vėl tikimasi įkūnyti tam tikrus stereotipus, kad padėtų suaugusiesiems. Šioje dalyje ji vaizduojama kaip suaugusiųjų galios – iš pradžių Sostinės, o tada 13-osios apygardos sukilėlių – įkūnijimas arba indas jai. Visoje trilogijoje vaizduojama, kaip Ketnė mėgina suderinti konkuruojančius įvaizdžius, kad galėtų susikurti tikrą tapatybę. Galiausiai ji priima prezidentės Koin siūlomą idealą – būti sukilėlių lydere, strazdu giesmininku, nes tiki, kad tai yra tinkamiausias sprendimas: „Uogos. Suprantu, kad atsakymas į klausimą, kas aš tokia, glūdi saujoje nuodingų uogų. (…) Jeigu taip padariau, norėdama mesti iššūkį Sostinei, esu šio to verta“ (Collins 2010: PM112–113). Nepaklusnusis strazdas giesmininkas tampa galingiausiu Ketnės įsikūnijimu, nors jai vis tiek nepavyksta tapti visiškai autonomiška – ši inkarnacija išlieka kontroliuojama suaugusių galios turėtojų. Nors trilogijoje yra ryškus feministinis diskursas (Averill 2012; Miller 2012), naratyvo varomoji jėga (peripetijos, įvykiai, auginantys Ketnės agentyvumą ir galią, trilogijos „išrišimas“) pagrįsta Ketnės patiriama diskriminacija amžiaus pagrindu. Iš esmės trilogija yra apie nugalintus vaikus (tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties), kurioje kritikuojamas socialinis lūkestis, kad jauni žmonės turi paklusti suaugusiųjų ideologijai.

Bado žaidynėse aetonormatyvumas vaizduojamas kaip destruktyvi jėga jaunų žmonių gyvenime. Į aetonormatyvumą Ketnė atsako įgydama pakankamai galios (iš dalies tą daro pasisavindama įvaizdžius, kuriuos jai primeta suaugę veikėjai), kad atmestų idealus, redukuojančius ją ir kitus jaunus žmones į įrankius, kuriais pasinaudojama siekiant palaikyti suaugusiųjų kontrolę. Liepsnojančio įtūžio pabaigoje Ketnė nužudo prezidentę Koin vietoj prezidento Snou ir perima savo gimdos kontrolę iš tų, kurie ją redukavo vien į biologinę būtybę. Koin planas surengti paskutines Bado žaidynes, naudojantis Sostinės vaikais, primena Bado žaidynes, Sostinės suorganizuotas pasinaudojant apygardų vaikais: jos paverčia vaikus į keršto ir kontrolės įrankius. Ketnė suvokia, kad prezidentės Koin valdomas režimas nesiskirs nuo prezidento Snou režimo: „Niekas nepasikeitė. Dabar jau niekas niekada nebepasikeis“ (Collins 2011: 350). Koin nužudymas užtikrina, kad bus pokyčių – tai galingas veiksmas prieš aetonormatyvinį vaiko, veikiančio pagal suaugusiųjų lūkesčius, idealą.

Scotto Westerfeldo (2005a) knygų cikle Bjaurūs. Gražūs. Ypatingi jauni veikėjai nugalinami priverčiant juos paklusti aetonomatyviniams grožio ir pasyvumo idealams. Visiems šešiolikos metų sulaukusiems jaunuoliams atliekama priverstinė plastinė operacija, paverčianti juos gražuoliais – kategorija, besiremiančia beveik matematiniu grožio idealu. Iš esmės kiekvienam veikėjui suteikiamas neutralus, simetriškas veidas, beveik identiškas visiems kitiems veidams. Valdžia šiuos grožio standartus primeta turėdama tikslą: visuomenė tampa daug sukalbamesnė, kai visi atrodo vienodai, kai asmeninė tapatybė netenka prasmės.

Per atliekamas operacijas ne tik bjaurieji paverčiami gražuoliais, bet ir per prievartą išoperuojamos jų smegenys. Dėl smegenų pakeitimų gražuoliai tampa paklusnesni ir ramesni, nelinkę maištauti. Būdami bjaurūs (taip jie vadinami prieš operaciją), jauni žmonės yra mokomi nekęsti savęs ir idealizuoti gražuolius. Todėl šie jaunuoliai nesipriešina grožio idealams, sukurtiems tam, kad būtų sunaikinta asmeninė tapatybė ir individualumas. Suaugusiesiems atliekama papildoma operacija, kad jie atrodytų išmintingi ir rūpestingi, o vyresni veikėjai įkūnija „nekvestionuojamą autoritetą“: „(…) platūs pečiai, tvirtas smakras, aštri nosis ir aukšti skruostikauliai. (…) Jei inspektorė pasakė, kad viskas gerai, vadinasi, taip ir yra“ (Westerfeld 2011: B27–28). Taigi pramanytame pasaulyje amžius konstruojamas kaip trokštamas ir komfortiškas, kitaip nei permainingas jaunatviškas bjaurumas ir vangus paklusnumas vėlyvojoje paauglystėje.

Kaip ir kiti jauni veikėjai panašių knygų pradžiose, pagrindinė Bjaurių veikėja Talė Jangblad iš pradžių paklūsta naratyve veikiančiai aetonormatyvumo ideologijai. Vienas iš Talės pasaulio lyderių, daktaras Keiblas, skiria Talei užduotį infiltruotis į maištautojų grupę – Dūmus, o privalomoji operacija jai atidedama tol, kol Talė paklus. Talės pasaulyje jauni žmonės yra internalizavę aetonormatyvumą, todėl tapti gražuoliais trokštama, taigi Talė sutinka bendradarbiauti su daktaru Keiblu mainais už galimybę tokia būti. Vėliau, po nesėkmingo bandymo pabėgti į laukinę gamtą, daktaras Keiblas Talę paverčia ypatingąja.

Dabar Talė jau išmokusi kvestionuoti aetonormatyvinį idealą, kuriuo reikalaujama jos nugalinimo, todėl ypatingoji operacija atliekama be jos sutikimo. Talės kūnas rekonstruojamas į stipresnį ir greitesnį, o jos „nuožmiai daili“ (Westerfeld 2011: Y8) išvaizda kitiems veikėjams atrodo gąsdinanti, todėl Talė atstumiama. Be to, jai priverstinai atliekamas smegenų pakeitimas, dėl ko Talei tampa šlykštūs visi, kurie nėra ypatingi, – tai dar labiau sumažina galimybes kurti santykius. Dėl to Talė tampa efektyviu ginklu galią turintiems suaugusiesiems, mat noras pakenkti esamam režimui ir netekti privilegijuotos pozicijos yra ribojamas. Remiantis jaunimo teorija, Talės paklusnumas toliau nugalinant kitus jaunuolius ir palaikant aetonormatyvumą bei suaugusiųjų galią vaizduojamas neigiamai. Skaitytojas žino, kad Talei plaunamos smegenys, o jos sprendimas mažinti bendravimą su bjauriaisiais ir gražuoliais dėl to, kad jie prastesni, aiškiai konstruojamas neigiamai.

Knygų ciklo pabaigoje suaugę galios turėtojai nusprendžia, kad Talė tapo „per daug pavojinga“: „Pagal kūno modifikacijas jūs prilygstate pavojingam ginklui“ (Westerfeld 2011: Y217). Tokiu būdu parodoma, jog, vadovaujantis aetonormatyviąja ideologija atliktas jaunų veikėjų rekonstravimas, kad jie tarnautų suaugusiųjų tikslams, davė priešingą rezultatą. Suaugusieji pavertė Talę pernelyg galinga, kad ją būtų galima kontroliuoti. Talė yra pakankamai protinga, jog suprastų, kad suaugusiųjų bandymas panaikinti pakeitimus, suteikusius jai ypatingų galių, pažeidžia jos kūno autonomiją. Nors operacija buvo atlikta be Talės sutikimo, ji atsisako antrą kartą būti operuojama ir taip netekti turėtų galių.

Šiame cikle galią turintys suaugusieji, kaip ir galingieji tikrajame pasaulyje, bandymus riboti Talės fizinį agentyvumą pateisina įtikinėdami, kad daro tai jos labui ir dėl kitų veikėjų saugumo: „Esate stebima, nes galite kelti pavojų sau ir kitiems“ (Westerfeld 2011: Y215). Talės sprendimas priešintis paskutiniam bandymui ją nugalinti rodo, kad, kitaip nei anksčiau, kai buvo paklusni, ji pasirinko atsiriboti nuo aetonormatyvumo kaprizų. Pasakojimo pabaigoje Talė išsigydo smegenų pakitimus, trukdančius kurti asmeninius ryšius, pasirūpina, kad būtų išgydyti ir kiti jauni veikėjai. Ji sudaro sąjungą su Deividu, vienu iš bjauriųjų, kad užtikrintų, jog suaugusių galios turėtojų bandymai smurtauti prieš jaunus žmones ir aplinką nepasikartos: „Bijokite mūsų. Kad ir kaip išalktų žmonija gražuoliams bundant, laukinė gamta vis dar turi dantis“ (Westerfeld 2011: Y317).

Knygų serija apie Artemidą Faulą (Colfer 2001,liet. 2002) garsi dėl pagrindinio veikėjo – dvylikamečio genijaus-nusikaltėlio. Knygose susitelkiama į Artemido gebėjimą manipuliuoti aplinkiniais suaugusiaisiais, siekiant įgalinimo, ir jo moralinio kompaso raidą nuotykiuose su daug vyresne specialiąja agente Hole Trumpute – fėja, kurią Artemidas pagrobia pirmoje knygoje ir už ją reikalauja išpirkos. Holės ir Artemido santykiai įdomūs: nors Artemido amžius neriboja jo galios, tačiau dėl jo turimos ribotos patirties jam sunku spręsti moralines dilemas. Kuo dažniau jiedu su Hole leidžiasi į nuotykius ir įsitraukia į sveikas diskusijas, tuo daugiau jis sužino. Veikiausiai galima būtų teigti, kad Holė, suaugusi veikėja, istorijoje įkūnija aetonormatyvumo idealą, bet Artemido žinios ir etinis pasirinkimas niekada nevaizduojami kaip jo jaunumo padarinys – tai kaip tik aiškinama aplaidžiu jo auklėjimu. Draugystė su suaugusiais veikėjais jaunuoliui atveria kelią į įvairias socialines, kultūrines ideologijas, bet šios ideologijos nėra aetonormatyvinės – nedaroma prielaida, kad Artemidas paklus vien dėl to, jog šių ideologijų laikosi suaugusieji. Remiantis jaunimo teorija, Artemidas negyvena amžiumi grįstoje hierarchijoje, kurioje jauni veikėjai būtų vaizduojami kaip internalizavę aetonormatyvumą.

Kaip turėti galios: į jaunimą orientuota prieiga

Teigčiau, kad, remiantis jaunimo teorija, esminis šios analizės punktas yra ne tai, kad grožinėje literatūroje suaugėliškos vertybės kartais vaizduojamos teigiamai, bet kad šios vertybės yra atmieštos aktyviai į naratyvą įtrauktų jaunų veikėjų reprezentacijomis. Politinės dienotvarkės retai išlieka ilgai nepakitusios – tą rodo aiškūs tematikos pokyčiai grožinėje literatūroje kas dešimtmetį (Gittins 2008). Ir nors yra įrodymų, kad jaunų žmonių skaitomos knygos daro įtaką jų politinei mąstysenai, vis dėlto tai rodo jaunų žmonių intelektinį įsitraukimą į įvairias politines idėjas, skleidžiamas skirtinguose šaltiniuose, o ne aklą kiekvienos siūlomos idėjos internalizavimą (Gierzynski ir Eddy 2013). Taip, skaitytojai susiduria su senesne grožine literatūra ir ten reprezentuojamomis politinėmis idėjomis, tačiau tokias istorijas jie kontekstualizuoja šiuolaikinėje grožinėje literatūroje, remdamiesi savo patirtimi. Retkarčiais skaitytojai netgi perrašo kūrinius taip, kad veikėjai ir kūrinių pabaigos atitiktų savitą naratyvo supratimą ir asmeninį skonį. Tokios svetainės kaip Fanfiction.net ir An Archive of Our Own sukurtos tam, kad suteiktų jauniems skaitytojams galimybę su publikuotais tekstais turėti kūrybišką santykį – pakeisti istorijas, kad jos atspindėtų jų pasaulėvaizdį ir rūpestį dėl socialinio teisingumo (Tosenberger 2008; Thomas 2007). Robino Hoffmano (2010) atliktame recepcijos tyrime, naudojant internetinį vaikų parašytų knygų recenzijų archyvą The Spaghetti Book Club, vertinama, kaip vaikai iš tikrųjų reaguoja į Roaldo Dahlo DGM (1982, liet. 2013). Hoffmano imtis – 30 vaikų 8–11 metų – atskleidė anaiptol ne skaitymo pasyvumą, o „gebėjimą sintetinti itin savitas tekstų reikšmes, kartu akivaizdžiai parodė, kad supranta savo – vaiko – statusą didesnėje skaitytojų bendruomenėje“ (2010: 234).

Kitos serijos, pavyzdžiui, „Persis Džeksonas“ (Riordan 2005, liet. 2013) ir „Gregoras iš požemių“ (Gregor the Underlander, Collins 2003), vaizduoja galią turinčius suaugusiuosius, o jų amžiumi grįsta diskriminacija, kurią patiria protagonistai ir kiti jauni veikėjai, vaizduojama beveik vien neigiamai.

Tokius personažus kaip Persis ir Gregoras erzina jų bejėgiškumas amžiumi grįstoje hierarchijoje, todėl beveik visada jie stengiasi nuversti suaugusiųjų valdžią, kad patys pramanytuose pasauliuose galėtų įgyti agentyvumą. Jauni skaitytojai nuolat susiduria su tokia jaunimo galios idėja sudėtingesniuose tekstuose, aetonormatyvumo idealo atsisakoma ir tekstuose patiems jauniausiems skaitytojams.

Autorės Kate Lum (2002) paveikslėlių knygoje Princesės ką pradeda, tą užbaigia! ( Princesses Are Not Quitters!) trims princesėms nusibosta prabangus gyvenimas, todėl vienai dienai jos apsikeičia vietomis su trimis tarnaitėmis. Princesės įsako ūkvedei su jomis elgtis taip, kaip ji elgiasi su tarnaitėmis. Taip pasakojime vaikai galią perleidžia suaugusiai prižiūrėtojai.

Jaunos veikėjos trokšta naujos patirties ir mainais už ją sutinka paaukoti savo galią kitam žmogui – tai jos yra atsakingos už galios padalijimą pasakojime. Siužetas remiasi princesių agentyvumo panaudojimu ir trumpu galios perdavimu vyresnei, labiau patyrusiai veikėjai. Nors princesės net nespėja pavalgyti dėl daugybės laiku nebaigtų darbų, jos nepasiduoda. Darbas sunkus, todėl princesės jaučiasi visiškai išsekusios, o darbo dienai pasibaigus, staiga užkluptos empatijos, jos paskelbia įsakymą, jog tarnams privaloma riboti atliekamų darbų skaičių, kad liktų laiko ir jų linksmybėms.

Nikolajeva (2009) pastebi, kad, jauniems veikėjams augant ir užimant privilegijuotą suaugusiojo poziciją, jie ima piktnaudžiauti tomis pačiomis galios struktūromis, kurios iš pradžių nugalino juos – taip sukuriamas nugalinimo ratas, kuriame vyresnieji įsigalina engdami jaunesniuosius. Nors pramanytame pasaulyje galimybę naudoti galią kitų veikėjų atžvilgiu gali lemti veikėjo amžius, kaip ir tikrame pasaulyje, veikėjai visada turi galimybę pasirinkti – panaudoti galią ar ne. Nesu tikra, kad galimybė panaudoti galią kitų veikėjų atžvilgiu būtinai reiškia tų veikėjų engimą – tai veikiau kraštutinė išvada, kuriai pagrįsti pavyzdžių šiuolaikinėje grožinėje literatūroje yra nedaug. Nikolajeva pateikia kelis pavyzdžius iš klasikinės literatūros, bet, kaip jau minėta, tokie tekstai yra istorinių galios konstrukcijų, besiremiančių aiškiu padalijimu tarp dominuojančiųjų ir jiems pavaldžiųjų, atspindys. Šiuolaikinės amžiumi grįstos hierarchinės struktūros nėra tokios antagonistinės. Kiekvienas nagrinėtas naratyvas vaizduoja aiškią skirtį tarp to, kaip galią panaudoja suaugę veikėjai, ir to, kaip tą daro jauni žmonės. Vaizduojama, kad, gavę galią veikti autonomiškai, jauni veikėjai nori ją panaudoti kitaip nei suaugę engėjai. Taip pasakojime suardomas nugalinimo ratas.

Puikus to pavyzdys yra knygos apie Harį Poterį, kurios, pasak Nikolajevos (2009), „aiškiai įtvirtina suaugusiųjų normatyvumą, o epiloge, kuriame Haris jau yra suaugęs ir pasiruošęs engti savo vaikus, vėl demonstruojama galios savireprodukcija“ (18). Mano interpretacija kitokia – Haris gina vaikų pasirinkimo laisvę, ragindamas sūnų Albą prisijungti prie to Hogvartso koledžo, kuris jam labiausiai tinka, ir neatsižvelgti į šeimos tradiciją: „Ali, mums nesvarbu“ (Rowling 2008: 599). Vienintelis ženklas, galintis būti suprastas kaip vaikų „engimas“, yra tai, kad sūnums Haris liepia negyventi tame pačiame kambaryje. Teigčiau, kad tai ne aetonormatyvumas, o tėvo aiškių ribų brėžimas vaikams. Tai tikrai nėra toks pat nugalinimas ir smurtas, kokį Haris patyrė augdamas pas Durslius. Hario vaikystėje patirtas destruktyvus aetonormatyvumas leidžia jam priimti įtraukesnius sprendimus pačiam užimant amžiumi grįstos galios poziciją.

Nors tam, kad išlaikytų kontrolę, suaugusieji galios turėtojai Bado žaidynėse sudaiktina jaunus žmones, Ketnė panaudoja asmeninę ir politinę galią tam, kad nutrauktų Bado žaidynes kaip engimo metodą. Į tai įeina ir naujai įgyto agentyvumo panaudojimas nužudant prezidentę Koin. Talė pasinaudoja operacija, atlikta jai per prievartą, kad patrauktų atsakomybėn suaugusius galios turėtojus, bet veikėja nė nemėgina panaudoti savo galios prieš jaunimą – ji išvis nesikiša į socialinę tvarką labiau, nei reikia tam, kad užkirstų kelią vėl atsirandančioms aetonormatyvinės ideologijos apraiškoms. Net princesės knygoje Princesės ką pradeda, tą užbaigia! per sunkią darbo dieną išsiugdo empatiją ir paskelbia karališkąjį dekretą, užtikrinantį, kad jauni žmonės be reikalo nekentėtų. Turėdami galią kitų atžvilgiu, užuot primetę aetonormatyvumą, jauni veikėjai vaizduojami kaip įgalinantys kitus veikėjus. Taip parodoma, kad jie išsižada savireprodukuojančio nugalinimo rato, kurį palaiko suaugę galios turėtojai.

Išvados

Jaunimo teorija siūlo teorinę prieigą, galinčią identifikuoti ir kritikuoti aetonormatyvumo atvejus grožinėje literatūroje. Taikant šią prieigą jaunimas suvokiamas kaip perėjimo erdvė, o ne „kito“ figūra, todėl jaunų žmonių santykis su dominuojančiu socialiniu diskursu (suaugyste) yra kitoks nei kitų marginalizuotų grupių, nes jauni žmonės natūraliai tampa suaugusiaisiais. Tam, kad suaugusiųjų galia būtų išlaikyta, jaunimas privalo priimti aetonormatyvumą. Atlikta analizė rodo, kad grožinėje literatūroje jauniems skaitytojams reiškiasi tendencija kritikuoti suaugusius galios turėtojus ir jų aetonormatyvumą, o ne jį priimti ar įgyvendinti. Vaizduojama, kad jauni veikėjai tampa suaugusių galios turėtojų aukomis, o tada patys įgyja galios ir galiausiai išsilaisvina iš amžiumi grįstos socialinės galios hierarchijos, reikalaujančios jų paklusnumo.

__________________________

(1) Versta iš Jessica Seymour, “‘Youth Theory’: A Response to Aetonormativity”, TEXT 19 (Special 32), 2015, p. 1–17.

2 Šiame straipsnyje jaunimo teorija suprantama kaip jaunimo literatūros kritikos teorija (vert. past.).

3 Agentyvumas, agentiškumas (angl. agency) – socialiniuose ir humanitariniuose moksluose vartojama sąvoka, nusakanti individo galią veikti, būti savarankiškam ir priimti laisvus sprendimus. Individo agentyvumą apibrėžia ir gali riboti įvairios socialinės struktūros (vert. past.).

4 Literatūros sąraše tik cituojami angliški šaltiniai keičiami lietuviškais vertimais (vert. past.).

 

LITERATŪRA

Atwood, Margaret 1972 Survival: A Thematic Guide to Canadian Literature. Toronto: House of Anansi Press Limited.

Averill, Lindsey Issow 2012 „Sometimes the World Is Hungry for People Who Care: Katniss and the Feminist Care Ethic“, in Dunn G A and Michaud, N (eds) The Hunger Games and Philosophy: A Critique of Pure Treason. New Jersey: John Wiley, 162–77.

Barthes, Roland 1968 „Death of the Author“, in Image Music Text. New York: Hill and Wang, 142–48.

Bassham, Gregory 2010 „Hogwarts Education: The Good, the Bad, and the Ugly“, in Bassham, G (ed) The Ultimate Harry Potter and Philosophy. New Jersey: John Wiley & Sons, 212–28.

Bean, Thomas W and Harper, Helen 2007 „Reading Men Differently: Alternative Portrayals of Masculinity in Contemporary Young Adult Fiction“, Reading Psychology, 28: 11–30.

Bettelheim, Bruno 1976 The Uses of Enchantment: The Meaning and Importance of Fairy Tales. Middlesex: Penguin Books.

Bittner, Robert 2010 „The Trouble with Normal: Trans Youth and the Desire for Normalcy as Reflected in Young Adult Literature“, The Alan Review, 37 (2): 31–5.

Burns, James McGregor 1978 Leadership. New York: Open Road Integrated Media.

Butler, Judith 1988 „Performative Acts and Gender Constitution: An Essay in Phenomenology and Feminist Theory“, Theatre Journal, 40 (4): 519–31.

Carpenter, Humphrey 1985 Secret Gardens. North Sydney: George Allen & Unwin.

Carrell, Severin 2014 ‘Scotland voting age lowered to include 16- and 17-year-olds’ The Guardian UK, gruodžio 17 d., interneto prieiga: http://www.theguardian.com/ uk-news/2014/dec/15/scotland-voting-age-lowered-16-17 (žiūrėta 2015-07-22).

Colfer, Eoin 2001 Artemis Fowl. New York: Hyperion Books for Children.

Collingwood, Jane 2010 „Side Effects of ADHD Medications“, Psych Central, interneto prieiga: http://psychcentral.com/lib/ side-effects-of-adhd-medications/0003782 (žiūrėta 2014-06-22).

Collins, Suzanne 2003 Gregor the Overlander. New York: Scholastic.

Collins, Suzanne 2010 Bado žaidynės, vertė Ina Jakaitė, Vilnius: Alma littera, p. 24, 70, 120.

Collins, Suzanne 2010 Pavojinga meilė, 2010, vertė Simona Kaziukonytė, Vilnius: Alma littera, p. 112–113.

Collins, Suzanne 2011 Liepsnojantis įtūžis, vertė Simona Kaziukonytė, Vilnius: Alma littera, p. 350.

Dahl, Roald 1982 The BFG. London: Penguin.

Delgado, Richard 1997 „Storytelling for Oppositionists and Others: A Plea for Narrative“ in Hurder, A J, Bloch, F S, Brooks, S L and Klay, S L (eds) Clinical Anthology: Readings for Live-Client Clinics. New Jersey: Lexis Nexis, 229–40.

Gierzynski, Anthony and Eddy, Kathryn 2013 Harry Potter and the Millennials: Research Methods and the Politics of the Muggle Generation. Baltimore: Johns Hopkins University Press.

Gittins, Diana 2008 „The historical construction of childhood“ in Kehily, M J (ed) An introduction to childhood studies. Maidenhead: Open University Press, 35–49.

Graham, Anne and Fitzgerald, Robyn Margaret 2010a „Supporting children’s social and emotional well-being: does ‘having a say’ matter?“, Children and Society, 25 (3): 447–57.

Graham, Anne and Fitzgerald, Robyn Margaret 2010b „Children’s participation in research: some possibilities and cons traints in the current Australian research environment“, Journal of Sociology, 46 (2): 133–147.

Guerra, Stephanie 2009 ‘Colonizing Bodies: Corporate Power and Biotechnology in Young Adult Science Fiction’, Children’s Literature in Education, 40: 275–95.

Hartley-Brewer, Julia 2015 „Letting 16 year-olds vote in the EU referendum would be a car crash“ The Telegraph: The Politics Blog, interneto prieiga: http://www.telegraph.co.uk/news/general-election- 2015/politicsblog/11664399/Letting-16-year-olds-votein- the-EU-referendum-would-be-a-car-crash.html, birželio 10 d. (žiūrėta 2015-07-22).

Hilton, Mary and Nikolajeva, Maria 2012 „Introduction: Time of Turmoil“ in Hilton, M. and Nikolajeva, M. (eds) Contemporary Adolescent Literature and Culture. Burlington: Ashgate Publishing Company, 1–16.

Hoffman, A Robin 2010 „The BFG and the Spaghetti Book Club: A Case Study of Children as Critics“, Children’s Literature in Education, 41: 234–50.

Holdsworth, Roger 2005 „Taking young people seriously means giving them serious things to do“ in Mason, J and Fattore, T (eds) Children taking seriously: In theory, policy and practice. London: Jessica Kingsley, 139–50.

Hunt, Peter 1994 An Introduction to Children’s Literature. Oxford: Oxford University Press.

Jacobs, Bob 2005 „The Myth of ADHD: Psychiatric Oppression of Children“, in Bessant, J, Hill, R and Watts, R (eds.) Violations of Trust: How Social and Welfare Institutions Fail Children and Young People. Aldershot: Ashgate, 134–145.

Jenkins, Henry 2006 Fans, Bloggers and Gamers: Exploring Participatory Culture. New York: New York University Press.

Kimball, M A 1999 „From Folktales to Fiction: Orphan Characters in Children’s Literature“, Library Trends, 47 (3): 558–603.

Kingsley, Charles 1863 The Water-Babies, a Fairy Tale for a Land Baby. 1994 Wordsworth edn. Hertfordshire: Wordsworth Editions.

Kuijer, Guus 2004 The Book of Everything. New York: Arthur A. Levine.

Kumar, Malreddy Pavan 2011 „(An)other Way of Being Human: ‘indigenous’ alternative(s) to postcolonial humanism“, Third World Quarterly 32 (9): 1557–72.

Lesser, Rika 1996 Hansel and Gretel. New York: Penguin.

Lindgren, Astrid 1945 Pippi Longstocking. 2005 Puffin Modern Classics edn. New York: Puffin.

Lum, Kate 2005 Princesses Are Not Quitters! New York: Bloomsbury USA Children’s.

Maier, Rosemarie 1970 „The Intentional Fallacy“ and the Logic of Literary Criticism“. College English, 32 (2): 135–45.

Melrose, Andrew 2012 Here Comes the Bogeyman: Exploring Contemporary Issues in Writing for Children. Oxon: Routledge.

Miller, Jessica 2012 „She Has No Idea. The Effect She Can Have“: Katniss and the Politics of Gender“ in Dunn, G A and Michaud, N (eds) The Hunger Games and Philosophy: A Critique of Pure Treason. New Jersey: John Wiley, 145–61.

Milne, A A 1926 Winnie-the-Pooh. 1992 reprint edn. London: Puffin.

Nikolajeva, Maria 2009 „Theory, post-theory, and aetonormative theory“, Neohelicon, 36 (1): 13–24.

Nodelman, Perry 2008 The Hidden Adult: Defining Children’s Literature. Baltimore: The John Hopkins University Press.

Park, Jie Y 2012 „Re-imagining Reader-Response in Middle and Secondary Schools: Early Adolescent Girls’ Critical and Communal Reader Responses to the Young Adult Novel Speak“, Children’s Literature in Education, 43, 191–212.

Potter, Beatrix 1901 The Tale of Peter Rabbit. 2009 Naturally Better edn. London: Penguin.

Riordan, Rick 2005 Percy Jackson and the Lightning Thief. 2008 reprint edn, New York: Puffin.

Rowling, J K 2000 Haris Poteris ir išminties akmuo, vertė Zita Marienė, Vilnius: Alma littera, p. 238.

Rowling, J K 2004 Haris Poteris ir Fenikso brolija, vertė Zita Marienė, Vilnius: Alma littera, p. 42, 688.

Rowling, J K 2008 Haris Poteris ir mirties relikvijos, vertė Zita Marienė, Vilnius: Alma littera, p. 584, 599.

Rudd, David 2013 Reading the Child in Children’s Literature: A Heretical Approach. London: Palgrave Macmillan.

Sachar, Louis 1998 Holes. 2000 Adult Edition. New York: Random House.

Sarigianides, Sophia Tatiana 2012 „Tensions in Teaching Adolescence/ts: Analyzing Resistances in a Young Adult Literature Course“, Journal of Adolescent & Adult Literacy, 56 (3): 222–30.

Thomas, Bronwen 2007 „Canons and Fanons: Literary Fanfiction Online“, interneto prieiga: http://www.dichtungdigital. org/2007/thomas.htm (žiūrėta 2012-07-12).

Tosenberger, Catherine 2008 „Homosexuality at the Online Hogwarts: Harry Potter Slash Fanfiction“, Children’s Literature, 36, 185–207.

Tucker, Nicholas, Ed. 1976 Suitable for Children?: Controversies in Children’s Literature. London: Suffix University Press.

Werber Cassie and Douglas, Jason 2014 „Teenagers Take Part in Scottish Vote“ The Wall Street Journal, rugsėjo 18 d., interneto prieiga: http://www.wsj.com/articles/teenagers-takepart- in-scottish-vote-1411058668 (žiūrėta 2015-07-22).

Westerfeld, Scott 2011 Bjaurūs, vertė Donatas Masilionis, Vilnius: Alma littera, p. 27–28.

Westerfeld, Scott 2005b Pretties. New York: Simon & Schuster Children’s Publishing Division.

Westerfeld, Scott 2011 Ypatingi, vertė Donatas Masilionis, Vilnius: Alma littera, p. 8, 215, 217, 317.

Williams, George 2015 „Lowering the voting age to 16 would be good for democracy“ The Age: Comment, gegužės 31 d., interneto prieiga: http://www.theage.com.au/comment/lowering- the-voting-age-to-16-would-begood-for-democracy- 20150531-ghdcyq.html#ixzz3gcinX8ef (žiūrėta 2015-07-22).

Zipes, Jack 2002 Sticks and Stones: The Troublesome Success of Children’s Literature from Slovenly Peter to Harry Potter. New York: Routledge.

Zipes, Jack 2009 Relentless Progress: The Reconfiguration of Children’s Literature, Fairy Tales, and Storytelling. New York: Routledge.

Iš anglų kalbos vertė Ieva Šakelaitė

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)

 

 

Sveiki!

„Rubinaičio“ ritmas, arba Kai svarbiausia išlikti

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Ant sparnų istorijos keliauja, trokšdamos išgirsti džiaugsmingą tavo širdies plakimą
Kad vaikai nekartotų klaidų

Apžvalgos

Metai be karūnos (2023 m. lietuvių autorių realistinė proza)
Gausiausia, bet ar geriausia? (2023 m. lietuvių autorių pasakos)
Vaikų poezijos badmetis (2023 m. lietuvių vaikų poezija)
Kokia negrožinė knyga yra gera? (2023 m. negrožinės knygos vaikams ir paaugliams)
Apie ant batuto šokinėjantį džiaugsmą ir miško viduryje prigulusią pailsėti drąsą (2023 m. verstinės knygos vaikams ir paaugliams)
Įspūdingiausios 2023 m. vaikų knygos iliustracijos ir ne tik

Straipsniai

Paveikslėlių knygos ir žaislo derinys – komercinis sprendimas ar pedagogo įrankis?
Gera knyga vaikams yra slaptos durys į meno pasaulį, arba Kodėl reikia skaityti paveikslėlių knygas ir patiems mažiausiems

Nuotraukos pasakoja

Vaikystės žaisliukai keliavo į literatūrinę Vokietiją

Sukaktys

Albertui Vytautui Misevičiui – 100
Folkloristo Kazio Grigo palikimas vaikams (100-osioms gimimo metinėms)
Minint Kęstučio Kasparavičiaus 70-ąjį gimtadienį
Kęstutis Kasparavičius: viskas ateina iš vaikystės

Dalijamės patirtimi

Apie knygas kitaip...

Mano vaikystės skaitymai

Labai norėjau būti istorijų kūrėju ir piešėju

Paskaitykim, mama, tėti!

Voro siūlų krautuvėlė; Lapė seka pasaką; Katinas yra katinas!

Retro

„Laiksvėj gimę, laiksvėn traukia“ (220-osioms Kajetono Aleknavičiaus gimimo metinėms)
Du Dainų švenčių jubiliejai

Supažindiname

Latvijos vaikų literatūros centre

Atidžiu žvilgsniu

Jonas Linkevičius: eime pas Selemoną
Vis dar tiesianti knygų tiltus Jella Lepman
Kodėl vaikams reikia pasakų
Mitai, kuriais gyvename, arba Į gabalus suskaldytas Christellės Dabos pasaulis

Bibliografija

2023 m. vaikų ir paauglių knygos
Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2023 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Miniatiūrinis Karlsonas Stokholme

Mūsų partneriai ir rėmėjai