Kokia negrožinė knyga yra gera? (2023 m. negrožinės knygos vaikams ir paaugliams)
Kasmet vykstantys knygų rinkimai primena stabtelėti ir pasitikrinti, kokią negrožinę knygą laikome gera. Nors šių knygų rašytojų, iliustruotojų ir skaitytojų (vaikų, jų tėvų ar mokytojų) nuomonės skiriasi, bendrus sąlyčio taškus rasime: informacijos patikimumas, teksto ir vaizdo dermė. Specialistai, vertinantys per metus išleistus leidinius, tikėtina, bus priekabesni: svarstys apie knygos adresatą, meninius sprendimus, originalumą. Paskutinių kelerių metų įvykiai pasaulyje įtikino, jog ilgą laiką negrožinių knygų skaitymui taikyta strategija „žinau – nežinau – noriu sužinoti“ yra per siaura, nebegalime pamiršti aktualijų, socialinių akcentų, vertybinių elementų. Šiandien kaip niekada anksčiau svarbu ugdyti kritiškai mąstančią asmenybę, tad svarbus ir leidinio „atvirumas“: ar jis kelia klausimų, skatina skaitytoją mąstyti, ieškoti atsakymų, ar inicijuoja pokalbius, kitokias skaitytojo veiklas. Nors negrožinė knyga nesiekia konkuruoti su vadovėliu, mieliau renkasi jį papildyti, orientuojasi į skaitytojų laisvalaikio situacijas, svarbu apmąstyti ir skaitytojo darbo su informacija gebėjimus, kalbos ugdymo(si) galimybes. Reikalavimų sąrašą galima būtų tęsti, bet geriau apžvelkime, kam prioritetus teikė įdomiausių 2023 metų negrožinių leidinių kūrėjai. Tuo labiau jog turime kuo pasidžiaugti.
Keliaujame po miestus ir laiku
Kelionė – gana dažnas kūrinio komponavimo sprendimas, ypač vaikų literatūroje. Tai rodo autorių dėmesį leidinio dinamikai, gyvumui. Šiemet tokį sprendimą pasirinkusiuose leidiniuose keliaujama ne tik po miestus, bet ir laiku.
Tradiciniu kelionių vadovu vaikams galima būtų pavadinti Rūtos Norkūnės knygą Keliaujam į pajūrį. Vija ir Meška miestinėja (nupiešė Eglė Gelažiūtė- Petrauskienė, „Alma littera“). Knygos autorė – gidė ir edukatorė, 2020 m. išleistos knygos Vilnius. Vija ir Meška miestinėja autorė šįkart supažindina su pajūrio miestais ir jų lankytinais objektais, o iliustracijas papildo adresais ir trumpais pristatymais, užduotimis. Knyga skiriama vaikams ir suaugusiesiems, tad vizualusis knygos sluoksnis orientuotas į kiek jaunesnį skaitytoją negu tekstas. Atpažįstame ankstesniame leidinyje pasiteisinusius sprendimus: kelionėje skaitytoją lydi mergaitė ir jos augintinis, kiekviename atvertime galime ieškoti šuns, susipažįstame su vaikams įdomiais objektais (pvz., reikia surasti Palangos augintinius). Leidinys turi visus tokioms knygoms reikalingus elementus: patogų turinį atrankiniam skaitymui, žemėlapį su paslaugiai pažymėtais akcentais ir iliustracijas (piešinius, o ne nuotraukas), kuriose detalių tiek, kiek reikia, kad atpažintum aptariamą objektą. Sumanus, adresato pažinimą atskleidžiantis sprendimas. Iliustracijose lyg per rūką – kai išnyksta viskas, kas nereikalinga – matome ne tik įvairius pajūrio objektus, bet ir keliaujame laiku: viename piešinyje derinama objekto dabartis ir praeitis. Tikiu, toks sumanymas padės jauniesiems skaitytojams ne tik atrasti knygoje aprašomus objektus, bet paskatins lyginti, tyrinėti laiko ženklus ne tik iliustracijose. Maloniai nuteikia ir erdvė puslapiuose – jaunajam skaitytojui tai poilsis, pauzė, stabtelėjimas pasidžiaugti įveiktu kelio etapu.
Savotišku, netradiciniu kelionių vadovu po Vilnių galima būtų pavadinti Ginos Viliūnės knygą Išgelbėti mešką. Nuotykiai Renesanso Vilniuje (nupiešė Simonas Kvintas, „Tyto alba“). Vilniaus 700 metų jubiliejui skirta knyga turėtų sudominti istorija besidominčius 7–12 metų vaikus. Ir, tiesą sakant, neabejoju, jog taip ir bus: nuosekliai pasakojami bendraamžių nuotykiai įtraukia, o periodiškai įterpti gelsvi puslapiai informuoja žaismingai, išradingai. Nenuvargindami, leisdami pasirinkti, atsirinkti. Veikėjai sufleruoja knygos adresatą, o jų mintys, jausmai ir sprendimai natūraliai paliečia šiandienes vertybines aktualijas: dešimties metų mergaitė, miesto sargybinių vado duktė, negali susitaikyti su lyčių stereotipais, budelio sūnus patiria patyčias, vaikai bando išgelbėti kankinamą gyvūną… Vaikų patirti nuotykiai natūraliai reikalauja konteksto – štai tuomet skaitytojui ir prireikia geltonųjų puslapių ar siužetinių paveikslų, kuriuos tyrinėti ne tik naudinga, bet ir smagu. Jei tyrinėtojai pritrūks savų idėjų – autorė siūlo užduočių (pvz., rask iškabas, pagal daiktus atpažink patalpų pavadinimus, išmok lotyniškų posakių). Rasime ir nuorodų į muziejus, į kitus Vilniaus miesto objektus, informaciją internete. Nuorodos pateiktos ne tik tradiciškai, t. y. knygos gale, bet ir užduotyse (pvz., rask Lietuvos skaliko skulptūrą). Lengvai skaitoma, žaisminga ir dinamiška, paprastais sprendimais žavinti knyga.
Dar vieną neįprastą kelionę, tik jau vyresniems skaitytojams, siūlo Rimantas Kmita ir Povilas Vincentas Jankūnas knygoje („Aukso žuvys“). Pavadinimas ir atpažįstama autoriaus pavardė skaitytojams žada netradicinius sprendimus – ir nuojauta neapgauna: keliaujama ir po miestą, ir laiku, o komikso žanras priverčia sutelkti dėmesį. Pasakojime gausu nuotykių, netikėtų siužeto posūkių, išradingai įpintų miesto objektų, istorinių sluoksnių ir asmenybių. Dinamiškas ne tik kūrinio siužetas, bet ir komikso forma: tradiciškesnius langelius keičia įvairesnės formos, žemėlapiai, tad nuobodžiauti nėra kada. Nors komikso žanras šiuo metu sulaukia nemažo rašytojo dėmesio, šiame kūrinyje įdomu stebėti tai, kas tokio tipo kūriniuose aptinkama rečiau: gimnazistus veikėjus, mokyklinio gyvenimo detales, veikėjų kalbą. Akivaizdu, jog autoriai stengiasi išlaikyti išrankaus adresato dėmesį, o tai nelengva. Nors gražių detalių nemažai, leidinys man pasirodė įdomesnis dėl estetinių sprendimų: visa knyga – lyg mokyklinis liniuotas sąsiuvinis, kuriame komiksas piešiamas tik mėlyna spalva ir jos atspalviais. Tokia knygos forma – tai intriga, lyg dar vienas siužeto vingis, pasiekiantis skaitytoją jau realiame pasaulyje, kai knyga yra perskaityta, užversta. Reiklesni skaitytojai tikrai pasidžiaugs pagalba, pateikta knygos gale – ši dalis apdairiai pavadinta „Kas liko neįminta“. Tikiu, komiksas bus skaitomas ne tik nuosekliai, bet ir grįžtant prie atskirų jo dalių, elementų. Ir ne tik dėl istorinio turinio. Linkėčiau, jog šį kūrinį atrastų ne tik Šiauliuose gyvenantys mokytojai ir mokiniai. Ir atrastų ne tik kaip negrožinį kūrinį, bet ir kaip komikso pavyzdį, padedantį perprasti specifinius šio žanro raiškos sprendimus. Šiandien pedagogams taip reikia kūrinių, kuriuos būtų galima tyrinėti tiek pamokose, tiek laisvalaikiu.
Mokomės iš specialistų netradicinėje aplinkoje
2023 metų leidinių lentynoje galėtume išskirti dar vieną įdomią negrožinių knygų grupę. Šie leidiniai prioritetą teikia mokymuisi įvairiose netradicinėse aplinkose. Visi jie nuosekliai, kryptingai nagrinėja vieną pasirinktą, dažnai ganėtinai siaurą temą. Jų autoriai – muziejuose ar kitose įstaigose dirbantys specialistai, tad leidiniai turi aiškią paskirtį, o edukaciniai sprendimai būna jau išbandyti praktiškai. Akivaizdu, kad kai kuriuos sumanymus diktuoja pati aplinka. Ne visi jie vienodai sėkmingi. Tarp daugiau ar mažiau tradiciniu keliu pasukusiųjų išsiskiria keli, nepabijoję naujesnių sprendimų.
Jau ne pirmą įdomų leidinį savo lankytojams siūlo Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Šį kartą knygelė Vilnios pakrantės paslaptys: seniausio Vilniaus medinio pastato istorija (rašė Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, piešė Marius Zavadskis, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Dail. Eglė Gelažiūtė- Petrauskienė Dail. Simonas Kvintas Dail. Povilas Vincentas Jankūnas Dail. Marius Zavadskis valdovų rūmai) orientuojasi į jauniausius muziejaus lankytojus, o siekdama išlaikyti jų dėmesį, pasitelkia užduotis. Leidinys panašus į netradicinį pratybų sąsiuvinį, kuriame pasakojimas apie konkrečius žmones papildomas spalvingomis, žaismingomis iliustracijomis ir užduotimis. Labai simpatiškas sprendimas. Kai kuriuos elementus atpažįstame iš ankstesnių šių autorių leidinių. Pavyzdžiui, pasakojime vaikai ras ne tik istorines asmenybes (Aldona, Vykis, Algirdas, Kęstutis), bet ir katę Murkę. Beje, būtent ji, atrodo, pasufleravo autoriams ir žaismingiausias detales: svirnelio slenkstyje demonstruojama iškirsta anga katei – puiki detalė vaikų auditorijai. Po to užduotis išsikirpti ir išsilankstyti svirnelio modelį – gerokai smagesnė. Kita leidinio dalis perkelia skaitytoją į šiandieną. Nuotraukose parodomi muziejaus archeologiniai radiniai, pateikiama archeologų darbo detalių, o piešiniuose atskleidžiama mokslininkų atkurta daiktų išvaizda. Vaizdo medžiaga ir jos komentarai informatyvūs, bet paprasti. Tiek jie, tiek parinkti archeologiniai radiniai rodo, jog autoriai nepamiršta, kokiam skaitytojui skiria leidinį, ko juo siekia, tad popierinio leidinio teikiamos galimybės išnaudojamos kaip savotiškas muziejaus ekspozicijos tęsinys, kūrybiškai, sėkmingai pritaikant edukacinius sprendimus. Knygelės pabaigoje pateikiami apibendrinti, pasitikrinti kviečiantys puslapiai, todėl leidinys nudžiugins tiek muziejų su vaikais aplankiusius tėvus, tiek mokytojus, apsilankymą norinčius susieti su kitomis ugdymo veiklomis.
Vienu įdomiausių šių metų kūrinių laikyčiau Pavelo Kulikovo (Pavel Kulikov) knygą Pingvinas lituanicus, arba Lietuviško pingvino istorija (Lietuvos jūrų muziejus). Leidinyje juokaujant ir net šiek tiek provokuojant (pingvinas – lietuviškiausias paukštis) pingvino balsu pasakojama jo giminės istorija – taip netiesiogiai kviečiama susipažinti su jūrų muziejaus gyventojais. Šioje knygoje nerasime turinio, bet vartydami lengvai rasime seneliui, senelei, tėvams, draugams ar giminaičiams skirtus puslapius. Kiekvienoje tokioje dalyje ne tik pasakojama apie konkretų pingviną, bet ir saikingai informuojama apie pingvinų gyvenimą, jų priežiūrą. Skirtingi teksto šriftai, nuotraukos ir žemėlapiai derinami su piešiniais arba tiesiog apipiešiami. Paukščiams taip suteikiamas charakteris, kuriamas labai patrauklus vaizdo ir žodžio derinys. Skaitydamas turi būti atidus ir stengtis atskirti, kas yra tiesa, o kas išradingo pasakotojo pagražinimai. Knygą rekomenduočiau 5–10 metų vaikams. Tikrai įsivaizduoju knygos skaitytoją, tarp pingvinų jūrų muziejuje ieškantį Robio, kuris pasirodė esąs Robikė. Arba skaitytojus, knygą vartančius po ekskursijos į jūrų muziejų – taip norinčius pratęsti pažintis. Kadangi tai jau ne pirma sėkminga Lietuvos jūrų muziejaus knyga, nekantriai laukiu kitų.
Pažįstame asmenybes ir jų vertybes
Tarp šių metų negrožinių leidinių išsiskiria knygos, prioritetą teikiančios socialiniams mūsų gyvenimo aspektams, vertybėms. Įžvelgiame vaikų ir paauglių auditorijai tinkantį modelį: knyga pasakoja apie įdomios biografijos asmenybę, pavyzdį, kuriuo siūloma sekti. Autorių meistriškumą atskleidžia tikrų faktų skaičius ir pobūdis, akcentai.
Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė (piešė Lina Itagaki, parašė Vytenė Muschik, Marius Marcinkevičius, „Aukso žuvys“) – dar vienas paminėtinas komiksas, šį kartą skirtas jauniausiems skaitytojams. Ir komikso žanras tikrai nėra ryškiausias šios knygos išskirtinumas. Knyga pasakoja apie žiaurios diktatūros laikotarpiu nužudytą Albanijos mokslininkę ichtiologę. Nelengva tema jaunam adresatui, tad suprantu, jog autoriai nesirenka lengvų kelių. Įdomių sprendimų nemažai: tradicinį komiksą palydi „įprastesnės“ formos tekstas spausdintinėmis raidėmis, papildytas ne tik tiksliomis datomis, bet ir nuotraukomis, žodynėliu, kad skaitytojui nekiltų abejonių dėl istorijos tikrumo. Beje, Albanija – tolima šalis Lietuvos skaitytojui, ir ne tik jaunajam. Kai kuriuos sprendimus geriau suprantu, įvertinu tik skaitydama knygą ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, knygoje daug žuvų. Ir net veikėjai žmonės atrodo į jas panašūs. Žuvys pasakoja ir „dvikojės žuvelės“ gyvenimo istoriją. Šis sprendimas ne tik suteikia savito stiliaus vaizdams, bet ir savotiškai apibendrina, atitolina pasakojimą nuo konkretaus žmogaus istorijos, suteikdamas universalumo dimensiją. Nejučia, labai natūraliai paliečiamos ir kitos temos: moterys moksle, gamtosauga. Tad ir knygos pavadinimu tapęs herojės palyginimas įgauna prasmę: „Sabiha pasielgė kaip tikra lašiša – parplaukė ten, iš kur buvo kilusi. Prieš srovę.“ Nors mokslininkės istorija liūdna, pasakojime yra šviesių spalvų: išliko mokslininkės darbas ir sukurtas gamtos mokslų muziejus, kurio vaizdais pradedamas ir baigiamas komiksas. Kaip pasakojimo pradžia ir pabaiga – nukelianti į praeitį ir sugrąžinanti iš jos. Diktatoriaus režimas žlugo, tad skaitytojams siunčiama viltis – viskas bus gerai. Užversdama knygą svarstau apie autorių sprendimą knygos pabaigoje įdėti diktatoriaus nuotrauką. Ar jo atvaizdas, nors ir suteikiantis knygai dokumentinio tikslumo, nusipelno būti greta pagrindinės knygos herojės? Norime, kad skaitytojui blogis įgytų žmogaus veidą ar kad liktų žuvimi pabaisa?
Dar vienai įdomiai asmenybei skirta Selemono Paltanavičiaus knyga Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė: knyga apie gamtininką Tadą Ivanauską („Alma littera“). Nors knygos viršelyje nurodoma, kad knyga skirta vaikams nuo 7 metų ir visai šeimai, manyčiau, jog ji labiausiai sudomins kiek vyresnį skaitytoją. Leidinys pirmiausia patraukia dėmesį jaukiomis ir išraiškingomis, ypatingą nuotaiką kuriančiomis iliustracijomis. Greta tradicinių spalvotų piešinių randame netradicinių komikso stiliaus intarpų, perpieštų ir užrašais papildytų nuotraukų, žemėlapių, herbariumų. Tekstas irgi apmąstytas galvojant apie jaunąjį skaitytoją: didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis surašytas turinys, pasakojimas suskirstytas į paprastai pavadintus skyrelius, papildytas informatyviomis išnašomis ir net spalvingais ranka rašytais elementais – vienu ar keliais sakiniais. Vis dėlto būtent tekstas jauniausiems skaitytojams gali pasirodyti kiek per sudėtingas: laviruojama tarp pasakojimo apie Taduką ir jau užaugusį Tadą. Profesoriaus Tado Ivanausko gyvenimo istorija pasakojama nuo vaikystės, bet ji tokia nepanaši į šiandienio vaiko vaikystę… Be to, skaitytojas nuolat girdi visažinį suaugusiojo pasakotojo balsą: „Viskas, kas iš gamtos, Tadukui yra šventa“; „(…) vaiko galvelėje tikrovė pinasi su būtais ir nebūtais dalykais (…).“ Deja, ir leidinio šriftas jaunesniam skaitytojui, mano manymu, kiek per mažas, o išnašos parašytos ypač smulkiomis raidėmis. Svarstau, ar jauniesiems skaitytojams žinoma ši įdomi asmenybė? Ar trumpas autoriaus pažadas įvade papasakoti apie garsų mokslininką ir šiandien aktuali meilės gamtai tema išlaikys išlepinto skaitytojo dėmesį? Šią knygą rekomenduočiau skaityti vyresniam pradinukui, ypač su suaugusiuoju, galinčiu padėti skaitytojui surasti asmeninį santykį, jau knygos pradžioje suprasti, kad čia kalbama apie tą žmogų, kuris įsteigė Žuvinto rezervatą, pradėjo ženklinti sparnuočius, įkūrė Kauno zoologijos sodą.
Labiausiai jaudinančia šių metų negrožine knyga pavadinčiau istoriko Zigmo Vitkaus knygą Akimirka apsispręsti: Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos („Alma littera“). Knygos struktūra aiški, net paprasta – tai 24 tikros istorijos. Todėl turinys – žmonių vardai ir pavardės. Lyg atminimo lenta. Žodynėlis gale, literatūros ir šaltinių sąrašas, jautrios iliustracijos. Knygos adresatas nurodomas viršelyje labai aiškiai: nuo 13 metų ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Gal todėl ir sprendimai įtikina. Knyga žavi paprasta, ramia, taupia estetika, lakonišku pasakotojo stiliumi, kuriame be papildomo triukšmo (ir skyrybos) rasta vietos net aprašomų žmonių balsams (kalbos citatos išskiriamos kursyvu). Kaip aidas iš praeities. Jautru ir tinkama įvairaus amžiaus skaitytojui. Seniai lauktas sumanymas – rašyti, pasakoti apie gražius, sektinus pavyzdžius. Aiškiai išsakoma ir nuoroda į šiandienes aktualijas (gelbėtojų istorijos naujai suskamba Rusijai vykdant invaziją į Ukrainą). Knygos pradžioje pateikiamą Irenos Veisaitės citatą skaitau lyg atsakymą į anksčiau šiame straipsnyje keltą ir be atsakymo likusį klausimą: „Blogis neturi veido, o gėris visada individualus.“
Apibendrindama svarstau, ar džiuginantis šių metų derlius atsitiktinis, ar tokio paties derliaus galime tikėtis kitais metais? Kaip greitai keičiasi negrožinių knygų mados ir šių knygų kūrėjų prioritetai? Atrodo, jog sėkmingiausi šių metų autoriai jaučia informacijos saiką, atsakingiau ją atsirenka, kryptingiau naudoja pasirinktas raiškos priemones ir edukacinius sprendimus. Ir nors kol kas neapleidžia nuojauta, jog vizualiniai, estetiniai sprendimai dažniau atrodo įdomesni, sėkmingesni negu žodinis tekstas, į ateitį žvelgiu optimistiškai. Geriausių šių metų negrožinių leidinių autoriai aiškiai žinojo, ką ir kokiai auditorijai nori pasakyti. Gyvai, jausmingai, primindami istoriją ir skatindami skaitytojus mąstyti.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)
