Paveikslėlių knygos ir žaislo derinys – komercinis sprendimas ar pedagogo įrankis?

Tikriausiai nesuklysime sakydami, jog paveikslėlių knyga šiandien yra vienas iš populiariausių vaikų literatūros žanrų. Turime kaip niekada daug tokių knygų skaitytojų, kūrėjų, leidėjų. Tobulėjant leidybos technologijoms, augant pirkėjo ekonominėms galimybėms bei išrankumui, kūrėjai ir leidėjai ieško naujų sprendimų. Kai kurie jų sumanymai kelia klausimų ir diskusijų: kiek tai naudinga vaikui? Šiame straipsnyje stabtelėkime prie vienos vis dažniau pasitaikančios situacijos – paveikslėlių knygos ir žaislo derinio. Remdamiesi ugdymo veiklų su 2–9 metų vaikais tyrimu apžvelkime, kokių privalumų ir ribotumų turi paveikslėlių knygos skaitymas naudojant žaislą.

Padeda sudominti ir išlaikyti vaikų dėmesį

Paveikslėlių knygos skaitymą naudojant žaislą išbandę pedagogai pastebi, jog žaislas gali padėti ilgiau išlaikyti vaiko susidomėjimą knyga ir skaitymu, nes suteikia vaikams naujų įspūdžių. Beje, pedagogai žaislą naudoja labai įvairiai – tiek visos veiklos metu, tiek tik veiklos pradžioje norėdami patraukti vaiko dėmesį, suintriguoti. Kadangi žaislas skaitymo situacijoje vaikui yra netikėtas, toks skaitymas jam įdomus, gali padėti sudominti jau skaitytu ar nepatikusiu kūriniu. Tai ypač naudinga dirbant su ikimokyklinio amžiaus ar skaitymo sunkumų patiriančiais vaikais. Gaila, bet ne visiems vaikams knyga ir skaitymas yra maloni veikla. Atrodo, jog žaislas gali padėti nugalėti išankstines neigiamas nuostatas, sukurti pozityvią veiklos nuotaiką, nes nudžiugina, nuramina, padrąsina tokį vaiką. Dažnai vaikas, pamatęs žaislą greta paveikslėlių knygos, apsidžiaugia ir jį naudoja net neraginamas. Pastebima, jog skaitymo naudojant žaislą metu vaikai būna labiau atsipalaidavę, atviresni. Toks skaitymas ypač veikia ikimokyklinio amžiaus vaikus: atrodo, jog matydami žaislą vaikai iš anksto tikisi malonesnės veiklos, todėl dažniau šypsosi, džiaugiasi veikla. Beje, kartais pakanka, kad žaislas tiesiog būtų greta: vaikas pats atneša žaislą ir nori kartu su juo klausytis pasakos. Raminantį, padrąsinantį žaislo ar daikto poveikį skaitymo veikloje pastebi ir su pradinių klasių mokiniais dirbantys pedagogai. Pavyzdžiui, raganos skrybėlė gali padrąsinti išbandyti naują vaidmenį, improvizuoti, o delne gniaužiamas akmenėlis – padėti nusiraminti, susikaupti.

Pedagogai teigia, kad skaitymas naudojant žaislą suteikia erdvės vaiko iniciatyvai, aktyviai veiklai. Knygos skaitymas paprastai asocijuojasi su ramiu sėdėjimu, tyla, o tai jaunesniems ar judresniems vaikams gali nepatikti, kelti sunkumų. Taigi žaislas tampa savotišku fizinės veiklos įrankiu, kurios įprasta popierinė paveikslėlių knyga stokoja: vaikui nebereikia būti tik klausytoju, jis gali aktyviau įsitraukti į skaitymo procesą jam priimtinu būdu. Beje, vaikų veikla tokio skaitymo metu gali būti labai įvairi: klausydamiesi pasakos jie gali dėlioti žaislus (pavyzdžiui, pasakos veikėjų lėles ar figūrėles) tinkama seka, žaislu imituoti veikėjo judesius, vaidinti ar net atlikti veikėjams skirtas užduotis, kurti ant stalo „teatriuką“ iš aplink esančių daiktų. Vaikai gali būti skatinami ne tik prisiminti girdėtą istoriją, bet ir veikti kūrybiškai, atlikti įvairias kūrinio transformavimo užduotis. Galimybė veikti su konkrečiais objektais padeda vaikams gerokai ilgiau išlaikyti susidomėjimą knyga ir skaitymu, skatina jų aktyvumą. Vaikai ne tik noriau atlieka pedagogo užduotis, bet ir patys dažniau imasi iniciatyvos, susigalvoja papildomų veiklų. Štai keletas ištraukų iš pedagogų aprašytų veiklų:

• Mergaitė (2 m.) išlaikė dėmesį dvigubai ilgiau nei skaitant be žaislų, akys sekė pasakos paveikslėlius ir judančias lėlytes, su pirštukais bandė atkartoti mano daromus judesius, veido mimiką, pasibaigus veiklai prašė dar kartą papasakoti ir suvaidinti pasaką.
• Pirmosios veiklos (skaitant be žaislo) metu berniukas (7 m.) buvo kiek daugiau išsiblaškęs (…), vis skaičiavo, kiek puslapių liko perskaityti. Antrosios veiklos metu (skaitant su žaislu) knygą skaitė greičiau, atrasdavo vis naujų detalių, likusio puslapių skaičiaus neskaičiavo, skaitė susidomėjęs. (…) Labai sekė skaitomą tekstą, vis primindavo man (…) pradėti skaityti.
• Berniukas (2 m.) buvo įsitraukęs į pasaką visu kūnu. (…) reakcijos ir garsai buvo labai aiškūs, garsūs ir teatriški (…), vietomis pats pradėdavo sekti pasaką ar net bandydavo aplenkti mane. Jis nuolat judėjo (…). Po kurio laiko atrodė, jog dramblys (knygos personažą atitinkantis žaislas) tapo nebereikalingas – jis pats tapo veikėju (…), o kai baigėsi pasaka, berniukas krykštavo iš džiaugsmo.

Skatina vaikų kalbinį aktyvumą

Paveikslėlių knygos skaitymas naudojant žaislą gali daryti teigiamą poveikį ne tik fiziniam, bet ir kalbiniam vaikų aktyvumui. Toks skaitymas sukuria situacijas ir motyvuoja kalbėtis. Kalbinė veikla gali būti labai įvairi: galima siūlyti vaikui atkartoti pasikartojančius kūrinio žodžius ar pedagogo perskaitytą veikėjų kalbą, išbandyti įvairius veikėjų įgarsinimo būdus, komentuoti paveikslėlius. Ypač naudinga vaiką skatinti aktyviai komentuoti kūrinio tekstą ar iliustracijas. Tokie komentarai tampa savotiškomis pertraukėlėmis, poilsiu, padedančiu ilgiau išlaikyti dėmesį. Žaislas tokioje situacijoje dažniausiai susiejamas su pagrindiniu veikėju. Ši veikla ypač patraukli ikimokyklinio amžiaus vaikams – jie lengvai įsijaučia į kūrinį, susitapatina su personažu:

• Kiškutis koks! Panašus kaip iš pasakos! Koks keistas vardas – Nenervink. Jaunikliai? Man labai juokingas vardas Nenervink. (…) Jų akys panašios ir ausys abiejų labai ilgos (7 m. mergaitė).
• Viso skaitymo metu pirmokė (7 m.) buvo įsikibusi į žaislą, vis užmesdavo akį į jį, lyg skaitytų vilkiukui. (…) Galiausiai mergaitė taip įsijautė, kad kai kuriomis akimirkomis ištardavo žaislui (…): „Bėk greičiau nuo dinozaurų (…).“
• Mergaitė (2 m.) kartojo mano žodžius, klausinėjo, kokia čia lėlytė, kas atėjo ir kodėl sodino ropę. Pati dėjosi žaislus ant pirštų ir vaidino, kaip rauna ropę.

Siekdami vaiko kalbinio aktyvumo galime sugalvoti užduočių arba tiesiog padrąsinti užduoti pedagogui kuo daugiau klausimų. Pavyzdžiui, paprašius imituoti žaislu, kaip veikėjas „slankiojo, straksėjo iš džiaugsmo“, vaiko dėmesys atkreipiamas į retesnį žodį ar posakį, jis skatinamas išsiaiškinti jo reikšmę. Įdomu, kad po tokio knygos skaitymo vaikas drąsiau dalijasi įspūdžiais, aptaria kūrinį. Veiklose su jauniausiais skaitytojais svarbu nepamiršti, jog jų pokalbius apie perskaitytas knygas ir skaitymą riboja netobula raiška: šio amžiaus vaikams sudėtingiau išreikšti mintis ir vieniems kitus suprasti. Kartais žaislas, kompensuodamas raišką, padeda tokiai komunikacijai ne tik su bendraamžiais, bet ir su suaugusiaisiais. Pavyzdžiui, 2 metų vaikui skaitymo metu naudotas žaislas tampa savotišku knygos tęsiniu, knygos ženklu, padedančiu prisiminti kūrinį ir išreikšti pageidavimą jį skaityti dar kartą: vaikas nori žaislą nešiotis, su juo miegoti, jį piešti.

Skaitymas naudojant žaislą vaikų kalbinį aktyvumą veikia ir netiesiogiai. Pedagogai pastebi, jog draugo rankose laikomas žaislas patraukia kitų vaikų dėmesį ir paskatina bendraamžių sąveiką. Vaikams svarbus bendraamžių dėmesys, bet ne visi moka ar išdrįsta užmegzti pokalbį, tad tokios situacijos labai naudingos tiek ikimokyklinio amžiaus vaikams, tiek pradinių klasių mokiniams. Kartais pokalbiai užsitęsia, pavirsta diskusijomis, perauga į ilgesnes savarankiškas bendraamžių veiklas, transformuojasi į vaidmenų žaidimą:

• (…) pasitelkus žaislus aplink mane ir mergaitę (2 m.) susibūrė daugelis grupėje esančių vaikų. (…) matydama, kad kiti vaikai taip pat domisi vykstančia veikla (…), jautėsi laiminga ir patenkinta.
• R. (7 m.) įėjo į klasę nešina Ponu Kampu ir garsiai sušuko: „Žiūrėkit, X man padarė Poną Kampą! Čia Ponas Kampas!“ R. daugeliui vaikų, pasilikusių pailgintoje dienos grupėje, išdidžiai rodė Poną Kampą. Vėliau, pasiėmusi reikalingas priemones, pati stengėsi pagaminti dar vieną Poną Kampą. (…) klasėje atsirado du berniukai, kurie taip pat panoro turėti Poną Kampą, prašė jį jiems pagaminti.
• Abu kartus prie E. (7 m.) iš smalsumo prisijungė keli mokiniai. Skaitant knygą be žaislų, mokiniai nesijautė įpareigoti išklausyti pasakos iki galo, todėl keli vaikai atsitraukė nepabaigę klausytis. O skaitant knygą su pasigamintais personažais įsitraukimas į pasaką buvo labai stiprus. (…) Visos trys mergaitės pradėjo kalbėti susigalvotais gyvūnų balsais tarpusavyje (…), kol versdavau puslapį. (…) jautėsi įsikūnijimas į personažus, kadangi ir kalbėjo jų kalba (…), ir judėjo pagal siužetą (…).

Gilina kūrinio supratimą

Paveikslėlių knygos skaitymas naudojant žaislą gali padėti vaikams geriau suprasti skaitytą istoriją. Pedagogai pastebi, jog taip skaitydami vaikai lengviau įsimena, ką knygos herojai veikė, kaip jie jautėsi, ką kalbėjo, lengviau atlieka su kūriniu susijusias užduotis: pavyzdžiui, įvardija skaityto kūrinio veikėjų skirtumus, prisimena knygoje minėtus figūrų pavadinimus. Geresnis kūrinio supratimas sąlygoja ir didesnį įsitraukimą: vaikas ilgiau klausosi, labiau įsitraukia į skaitymą, gali tęsti ar plėtoti istoriją žaisdamas, gali užduoti klausimų:

• (…) skaitymas su žaislu buvo ilgesnis negu skaitymas be jo (…). Berniukas (4 m.) pats inicijavo tolesnį pasakojimą, klausinėjo, rodė paveiksliukus zuikiui, pasakojo, ar pats matė šį gyvūną realybėje. Pradėjo suprasti, kad knyga yra apie emocijas, iš penkių sugebėjo prisiminti dvi – liūdesį ir pyktį. Kai zuikis buvo liūdnas, berniukas jį paglostė.
• Kai skaičiau veikėjo, kurį laiko mergaitė (6 m.), žodžius, ji juos atkartodavo. (…) kai perskaičiau dialogo vietą, kurioje miegapelė sako „bet…“, mergaitė pati prisiminė teksto dalį ir man nespėjus ištarti nė žodžio pasakė: „Jokių bet…“ Būtent taip, kaip parašyta knygoje. Visą laiką (…) buvo sukaupusi dėmesį. Kai baigėme skaityti, mergaitė pasakė: „Vau, kaip man patiko, kai jūs šitaip skaitėte, o galėsime dar kartą?“ Po knygos skaitymo pratęsėme žaidimą su personažais. Mergaitė knygą suprato, nes siūlė miegapelei miegoti ir pas triušį, ir pas voveraitę, o vėliau pasiūlė miegoti visiems drauge.

Skaitymas naudojant žaislą gali būti ypač naudingas skaitant kiek sudėtingesnes paveikslėlių knygas, nes padeda susieti žodį ir vaizdą, kompensuoti supratimo spragas. Pavyzdžiui, veikėjų figūrėlės ar mokytojos pagamintas rankdarbis gali padėti įsivaizduoti neįprastą veikėją ar jo savybes, suprasti veikėjų ar įvykių seką, kuris veikėjas kada kalba, o manipuliacijos su daiktais – neįvardytus siužeto elementus. Pavyzdžiui, skaitant Mariaus Marcinkevičiaus knygą Sivužas eksperimentai su žodžių rašymu ir skaitymu padeda suprasti veikėjo vardą, kitus esminius kūrinio momentus, t. y. įveikti galvosūkį, virtusį siužeto pagrindu.

Ugdydami skaitytoją pedagogai turi ne tik mokyti vaikus suprasti skaitomą istoriją ir mėgautis ja, bet ir padėti perprasti paveikslėlių knygos raiškos ypatumus, o tai nėra lengva dirbant su jauniausiais, nepatyrusiais skaitytojais. Jiems dažnai būna svarbūs tik ryškiausi siužeto elementai (veikėjai, įvykiai), o mažiau ryškūs ar sudėtingesni (pavyzdžiui, veikėjo nuotaika ir jos pokyčiai) gali likti nesuprasti, nepastebėti. Be to, svarbu, kad skaitytojas sietų perskaitytus dalykus su asmenine patirtimi, jau turimomis žiniomis. Taigi žaislas pedagogui gali padėti sukurti aktyvų tyrinėjimą skatinančią situaciją, savotiškai „atgaivinti“ paveikslėlių knygos piešinį, mokyti pastebėti, kaip paveiksle ar tekste išreiškiama viena ar kita mintis, siunčiama vienokia ar kitokia žinutė. Taip sukuriamos žaismingos situacijos, o vaikas mokosi jam priimtinu būdu:

• (…) mažu dviratuko žaislu imituodamas važiavimą berniukas (7 m.) suprato, kodėl iliustracijoje dviračiu važiuojančio berniuko plaukai plaikstosi. Pedagogė su mokiniu aptarė, kaip dailininkas piešinyje perteikė greitį ir kaip greitis susijęs su veikėjo nuotaika.
• Prieš skaitymą išdėliojome keletą „netikėtų daiktų“, kurie vėliau bus minimi tekste. Mokinio (7 m.) buvo prašoma klausantis paminėtus daiktus dėti į kitą vietą. Tokiu būdu „atrasta“, jog dramblys geria iš vonios, o ne iš puodelio, nes yra didelis.
• (…) skaitant knygą (…) panaudota 50 litų kupiūra su B. (istorinės asmenybės) atvaizdu padėjo vaikui (9 m.) suprasti, kad asmenybė yra tikra, neišgalvota.

Silpnina pedagogo ir vaiko sąveiką, blaško

Paveikslėlių knygos ir žaislo derinys turi ir ribotumų. Tiek ikimokyklinukams, tiek pradinių klasių mokiniams gali kilti sunkumų, nes tenka skaidyti dėmesį knygai ir žaislui. Kartais tokie sunkumai kyla tik veiklos pradžioje, vėliau vaikui pavyksta susikoncentruoti ir viskas vyksta sklandžiai. Vis dėlto kai kuriems ikimokyklinio amžiaus vaikams žaislas kelia tiek daug įspūdžių, jog sunku išlaikyti įprastą pokalbio ritmą.

Tam tikromis aplinkybėmis žaislas ne padeda, o trukdo, nes nukreipia vaiko mintis nuo skaitomos paveikslėlių knygos į kitas veiklas, pavyzdžiui, vaikas ima aiškintis, iš ko pagamintas žaislas. Todėl svarbu suprasti, kad ne kiekvienas žaislas, net ir atitinkantis knygos temą, tinka tokiai veiklai. Ne su kiekvienu žaislu galima „veikti“. Blogai, jei žaislų per daug ar jie menkai dera su kūriniu. Vaikas turi suprasti, ko iš jo tikimasi, būtina numatyti konkrečias veiklas. Stipresni mokiniai kartais patys pastebi ir pasako, jog žaislas jiems nereikalingas ar net trukdo. Kartais vaikas žaislą tiesiog pamiršta. Svarbu suprasti, jog paveikslėlių knygos vizualumas mažiau patyrusiems skaitytojams yra svarbi parama: iliustracijų tyrinėjimas gali būti labai įdomi, įtraukianti veikla net kelis kartus skaitant tą pačią knygą. Todėl netinkamas žaislo naudojimas atitraukia nuo iliustracijų tyrinėjimo, sukelia nereikalingą konkurenciją su iliustracija dėl vaiko dėmesio. Tada lieka neišnaudotos knygos iliustracijose esančios aktyvios veiklos galimybės.

Kaip skaityti paveikslėlių knygą su žaislu, kad būtų naudinga vaikui?

Knygos skaitymas su suaugusiuoju ir žaidimas po to – žaislais atkuriama ar plėtojama perskaityta istorija – yra bene tipiškiausias veiklos pavyzdys, iliustruojantis šiandien populiarėjantį žaidimu grįstą ugdymą. Tokiu ugdymu siekiama pusiausvyros tarp laisvojo vaiko žaidimo ir pedagogo vadovaujamo mokymosi. Kitaip sakant, siekiama natūralaus vaiko vystymosi ir akademinio mokymosi integravimo. Paprastai taip mokomasi ugdymo įstaigos aplinkoje, kai žaidimas tampa raštingumo veiklų kontekstu, motyvuoja ir įtraukia vaikus į mokymąsi, skatina apmąstyti, pritaikyti įgytas žinias. Tokiose veiklose gali būti susipažįstama su veikėjo samprata, tyrinėjami pasakojimai, turtinamas žodynas. Svarbu, kad vaikas turėtų galimybę laisvai, nevaržomas taisyklių veikti su mokymosi medžiaga.

Pedagogams ar tėvams, norintiems praktiškai išbandyti paveikslėlių knygos skaitymą su žaislu, svarbu įvertinti paveikslėlių knygos, žaislo ir jų derinio kokybę raštingumo tikslų ir vaiko amžiaus aspektu. Štai keletas patarimų:

• 

  Tinkamai pasirinkite paveikslėlių knygą. Svarbu, kad ji būtų kokybiška, t. y. turėtų aktyvaus skaitymo galimybių. Nepamirškite, jog tokiose knygose iliustracijos yra ne mažiau svarbios nei tekstas, svarbi šių sluoksnių sąveika. Apgalvokite ne tik ugdymo veiklos tikslą, temos aktualumą, bet įvertinkite ir vaiko amžių, jo turimą paveikslėlių knygų skaitymo patirtį. (Beje, pirmosios paveikslėlių knygos skaitymo patirtys formuoja žanro supratimą, todėl jų metu geriau išsiverskite be žaislo.)

• Ruošdamiesi veiklai perskaitykite paveikslėlių knygą ir pagalvokite, kuo ji įdomi, ypatinga, o kas joje vaikui gali kelti sunkumų. Pavyzdžiui, galbūt vaikui bus sunkiau suprantama kūrinio pagrindinė mintis? O gal istorijoje yra daug veikėjų, todėl vaikui bus sunku juos įsiminti? Apgalvokite, kas padėtų įveikti šiuos sunkumus. Galbūt pakaktų kūrybiškiau pasitelkti kūrinio iliustracijas? Jei manote, kad to nepakaks – apsvarstykite, kaip galima būtų pasinaudoti žaislu. Nepamirškite, jog žaislas yra tik papildomas įrankis, padedantis suprasti kūrinį arba siekti kitų numatytų ugdymo tikslų.
• Tinkamai parinkite žaislą. Puiku, jei turite specialiai kūriniui pritaikytą žaislą – pavyzdžiui, pagrindinį veikėją. Nors puikiai galima išsiversti ir be jo: pritaikykite kitus žaislus arba pasitelkite aplink esančius daiktus, pavyzdžiui, vietoje pelės žaislo panaudota kompiuterio pelė parodys kūrybiško elgesio pavyzdį. Svarbu parenkant žaislą ar žaislus aiškiai žinoti, kokių tikslų siekiama. Galbūt norėsite, kad vaikas, rikiuodamas gyvūnų figūrėles, mokytųsi atskirti veikėją nuo pasakojime paminėtų daiktų? O gal tereikia, kad didelis minkštas žaislas padėtų vaikui atsipalaiduoti, nusiraminti?

• 

  Iš anksto apmąstykite veiklas su žaislu. Kokiose kūrinio situacijose ir kaip vaiko dėmesį nukreipsite į žaislą? Ką siūlysite padaryti? Kokius klausimus užduosite? Venkite vien reprodukcinio pobūdžio veiklų, tikrinimo situacijų, siekite bendradarbiavimo, orientuokitės į žaidimą, palikite erdvės vaiko sprendimams.

• Nepamirškite, jog paveikslėlių knygos skaitymo naudojant žaislą tikslas – geresnis kūrinio supratimas. Veiklos pabaigoje grįžkite prie kūrinio (t. y. paveikslėlių knygos) visumos, dalykitės supratimu, įspūdžiais, aptarkite, ko kūrinys pamokė.

Vietoje apibendrinimo

Nors šiame straipsnyje daugiausia kalbama apie individualų pedagogo darbą su vaiku, tikiuosi, jog jis bus naudingas ir tėvams, padrąsins juos kūrybiškiau skaityti knygas su savo vaikais namų aplinkoje. Iš tiesų esminė žinutė paprasta: turime atsisakyti nuostatos, jog veiklose su jaunaisiais skaitytojais mus tenkina tik tyliai, ramiai sėdintys klausytojai, kad tik toks vaiko elgesys rodo jo atidų klausymąsi, gerą kūrinio supratimą. Turime ieškoti sprendimų, kaip išlaikyti vis jaunesnių vaikų dėmesį, įsitraukimą, skatinti jų kalbinį aktyvumą, susidomėjimą knygomis ir skaitymu. Ir suprasti, kad nėra vieno visiems tinkamo sprendimo, kad skaitytojai, ypač jauniausieji, ypač patiriantys skaitymo sunkumų, reikalauja individualaus mūsų dėmesio. Tada gera paveikslėlių knyga ir tinkamai prie jos priderintas žaislas bus mūsų pagalbininkai ir sąjungininkai.

Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)