Apie knygas kitaip...
Prieš rašydama šį straipsnį turėjau galimybę dalyvauti vaikų stovykloje, kurioje buvo griežtai draudžiama naudotis išmaniaisiais telefonais. Ši patirtis tik dar kartą patvirtino, kad vaikai gali puikiai leisti laiką drauge, bendrauti, keliauti, kurti, žaisti įvairius žaidimus ir skaityti savo malonumui.
Pradėsiu nuo to, kad su vaikais apie skaitomas knygas kalbu nuolat. Mes turime knygų sąrašą, kuriame tiksliai nurodyta, kokia knyga turi būti skaitoma kiekvieną mėnesį. Per pertraukas ar pamokos pradžioje pasikalbame, kiek skyrių vaikai jau perskaitė, užduodu klausimų apie tolesnę knygos įvykių seką, žadinu smalsumą. Šie pokalbiai ne tik intriguoja, bet ir padeda vaikams planuoti laiką, neatidėti knygos skaitymo paskutinei savaitei. Be to, klasėje kabo perskaitytų knygų „lentynos“, kurias mokslo metų pradžioje nupiešia kiekvienos klasės atstovai. Ten mokiniai, perskaitę knygą ir atsiskaitę mokytojai, užklijuoja lapelį su knygos pavadinimu. Taip kiekvienas mokinys gali įsivertinti, kaip jam sekasi draugauti su knyga. Tokios „lentynos“ padeda išrinkti ir daugiausia knygų perskaičiusią klasę (ne iš sąrašo perskaitytas knygas taip pat žymiuosi), kurios mokinius paskutinę mokslo metų pamoką vaišinu pica. O kad skaitymo įgūdžiai vasarą nepasimirštų, kviečiu dalyvauti asmenukių konkurse (fotografuoti save ir šeimos narius, skaitančius knygas netikėčiausiose vietose), skaitymo iššūkyje (www. vasarasuknyga.lt), žaisti „Bingo“.
Perskaitytų knygų atsiskaitymą organizuoju kiekvieno mėnesio pirmą savaitę. Anksčiau iš tėvų ir kolegų sulaukdavau pastabų, kad knygų atsiskaitymai nesusiję su kitomis pamokomis, standartiniai knygų aprašymai mokiniams neįdomūs ir atgrasūs, juos lengva nusirašyti, o mokytojams jų taisymas atima daug laiko. Taip kilo mintis visus mokslo metus su mokiniais žaisti žaidimą ir kiekvieną knygos atsiskaitymą paversti staigmena, žinoma, atsižvelgiant į klasę ir ugdymo programą. Tokiu būdu visų metų atsiskaitymai yra skirtingi: nuo veikėjo vardu rašomo laiško (tam puikiai tinka Astridos Lindgren Rasmusas klajūnas) iki dovanų ar dribsnių dėžutės kūrimo. Čia aprašysiu labiausiai vaikams patikusias veiklas.
Pasakojimas veikėjo vardu. Šį būdą pirmą kartą išbandžiau vaikams pristatant perskaitytą Otfriedo Proislerio knygą Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne. Mokinių paprašiau perskaityti knygą, išsirinkti labiausiai į juos panašų mokinį ir visus malūno įvykius papasakoti to veikėjo vardu. 8 balai buvo skiriami už pasakojimą, 2 balai – už kostiumą. Nustebino, viršijo lūkesčius mokinių įsitraukimas. Vėliau šis būdas buvo taikomas ir skaitant Antoineʼo de Saint-Exupéry knygą Mažasis princas, Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykius.
Aš ir pasakos veikėjas. Labai panašus knygos atsiskaitymo būdas buvo pasiūlytas penktų klasių mokiniams, skaičiusiems Hanso Christiano Anderseno pasakas. Kadangi tai kūriniai, žinomi dar nuo kūdikystės, mokiniai turėjo perskaityti 10 pasirinktų pasakų iš rinkinio Laukinės gulbės ir atrasti labiausiai į save panašų veikėją. Pristatymo metu mokiniai pasakojo, kokius tris ar daugiau panašumų tarp savęs ir veikėjo pastebėjo, kiekvieną savybę ar charakterio bruožą pagrindė pasakos ir savo gyvenimo pavyzdžiais. Daugelis mergaičių gretino save su Coliuke, karalaite ant žirnio, o berniukams artimesnis buvo Bjaurusis ančiukas ar vaikas, pasakęs karaliui tiesą. Šio pristatymo metu mokiniai aptarė ir klasės apklausos rezultatus, iš kurių sužinojome, ar tėvai jiems skaitydavo pasakas, ar tebeskaito jas ir dabar.
Planetos gamyba bei pristatymas. Ši knygos atsiskaitymo forma buvo viena įsimintiniausių tiek man, tiek mokiniams. Dar niekada nebuvau sulaukusi tiek klausimų ir teigiamų įvertinimų. Nors mokiniams tik žodžiu papasakojau, ko iš jų tikiuosi (realių darbų pavyzdžių neturėjau), kiekvienas vaikas atsiskleidė kaip kūrėjas. Mokiniai, perskaitę de Saint-Exupéry alegorinę pasaką Mažasis princas, turėjo pasirinkti vieną planetą, pagaminti jos maketą, o klasėje pristatyti kūrinį, paaiškinti jo pagrindinę mintį, pakomentuoti, kodėl pasirinko būtent šią planetą, kaip sekėsi atlikti darbą. Mokinių sukurti darbai, pasirinktos technikos buvo labai skirtingi, net su šviesos efektais, tad į veiklą integravome fizikos pamokas.
„Kahoot“ žaidimas arba kryžiažodis. Šis metodas labai patinka vaikams, o mokytojus gelbėja tada, kai esame užsivertę darbais ir nebespėjame paruošti apklausos. Mokiniai parengia 15–20 klausimų iš skaitytos knygos su atsakymų variantais, pamokos metu žaidžia, o mokytojui belieka įvertinti. Tam, kad klausimai nesikartotų, siūlau paskatinti originaliausius, daugiausia taškų atsakinėjant surinkusius mokinius. Žemesniųjų klasių mokiniams galima pasiūlyti kurti kryžiažodžius tiek popieriuje, tiek pasinaudojus programėlėmis, pavyzdžiui, „www.crosswordlabs.com“, tačiau čia atsakymų variantų galimybės ribotos.
Skelbimo ar plakato kūrimas. Ši užduotis puikiai visiems žinoma, tačiau ją siūlau atlikti integruojant informacinių technologijų pamokas. Rekomenduoju „Canva“ programą, kurią lengvai įdiegsite savo kompiuteryje ar išmaniajame telefone, o mokymo procesą tikrai paįvairinsite. Čia vaikai galės kurti nuotraukų koliažus, plakatus, skelbimus, kurti žaidimus ir kt. Šį kartą mokiniams reikėjo sukurti skelbimą, kviečiantį susitikti su skaitytos knygos veikėju. Vertinant buvo kreipiamas dėmesys į pasirinktą skelbimo stilių, šriftą, gramatiką, buvo svarbus informacijos pateikimas: ar aišku, kur ir kada vyks renginys, kur galima įsigyti bilietų, kokia jų kaina. Žinoma, žodžiu mokiniai dar ir papasakojo, kodėl vertėtų su šiuo veikėju susitikti.
Pokalbiai tylos kambaryje ir kitose erdvėse. Apie knygas su vaikais kalbamės nuolat, net ir ekskursijų metu. Kartą po neseniai perskaitytos Gendručio Morkūno knygos Velniškai karštos atostogos su mokiniais keliavome po Biržų apylinkes. Buvau maloniai nustebinta, kai mokiniai, nulipę nuo Biržų apžvalgos bokšto ir pamatę pelkes, nusprendė, jog autorius savo kūriniui bus pasirinkęs šią vietą, nes čia yra pelkių, laukų, stovi apgriuvusi daržinė… Beje, mokykloje šią knygą vaikai pristatinėjo tylos kambaryje, kur sėdėjo ar gulėjo ant kilimo ratu, tarp pagalvėlių, klausė draugų pasakojimų. Toks atsiskaitymo būdas ypač patinka nedrąsiems mokiniams, nes nereikia stovėti prieš auditoriją.
Meninių raiškos priemonių paieška tekste. Kartais tam tikri literatūros kūriniai be galo naudingi įtvirtinant meninės raiškos priemones. Kadangi Salomėjos Nėries eiliuota pasaka „Eglė žalčių karalienė“ nėra didelės apimties kūrinys, jo atsiskaitymą galima praturtinti papildomomis užduotimis. Viena jų – meninių priemonių paieška. Prieš tai su mokiniais dar kartą pakartojame meninės raiškos priemones, o tada jų prašau ne tik perskaityti poemą, bet ir išrašyti menines priemones. Meninių priemonių atpažinimas vaikams nėra toks paprastas dalykas, tad labai svarbu pažintį su jomis pradėti kuo žemesnėse klasėse.
Dovana (draugui). Paskutinį mokslo metų knygos atsiskaitymą darau smagų ir maloniai nuteikiantį. Pravartu iš anksto su mokiniais susitarti, ar dovanėles jie norės parsinešti namo, ar norės keistis jomis lyg prieš Kalėdas. Šio atsiskaitymo esmė yra ta, kad mokiniai, perskaitę knygą, turi paruošti dovaną, kurioje yra įdėti penki labiausiai knygą atspindintys daiktai. Tuomet klasėje iš maišelio daiktai traukiami po vieną ir žodžiu pagrindžiama, kodėl būtent šis daiktas buvo pasirinktas, papasakojamos situacijos iš knygos. Šią užduotį galima formuluoti ir taip, jog reikėtų paruošti dovaną pagrindiniam knygos veikėjui. Svarbiausia, kad mokinys gebėtų įrodyti ir pagrįsti daikto pasirinkimą – neskaitęs knygos neišsisuksi. Labiausiai nustebino vienos mokinės močiutės specialiai šiam atsiskaitymui iškeptas delno dydžio duonos kepalėlis, telpantis į medžiaginį maišelį (Astridos Lindgren knyga Ronja plėšiko duktė). Tačiau gali nutikti ir taip, kad šaltuosius ginklus, pavyzdžiui, peilį, mokytojai teks saugoti iki pamokų pabaigos.
Dribsnių dėžutė. Dar vienas knygos pristatymo būdas – dribsnių (gali būti ir picos) dėžutė. Neslėpsiu, kad ši mintis nusižiūrėta iš „Pinterest“ platformos. Mokiniams, perskaičiusiems knygą, reikia sukurti patrauklią tos knygos dėžutę. Dėžutės priekinėje pusėje mokiniai turi užrašyti knygos pavadinimą, šūkį ar įdomų sakinį, nupiešti iliustracijų. Dėžutės nugarėlėje mokiniai užrašo savo sugalvotą ir su skaityta knyga susijusią užduotį, kurią galėtų atlikti sausus pusryčius valgantis žmogus: žodžių dėlionė, paslėptų iliustracijų ieškojimas, skirtumų radimas, žodžių išbraukymas, kryžiažodis, labirintas ir kt. Dešinėje pusėje surašomas ingredientų sąrašas (veikėjai, pagrindiniai įvykiai), kairėje – maistinė vertė (pagrindinė knygos mintis, nuomonė, vertinimas).
Lego kaladėlių pamoka. Pertraukos metu vienoje laisvalaikio erdvių pamatytas vaizdas (vaikai dėliojo konstruktorių) privertė pagalvoti, kaip šį žaidimą būtų galima įtraukti į mokymosi procesą. Kadangi tuo metu su šeštų klasių mokiniais skaitėme ir nagrinėjome sakmes, kilo idėja pasiūlyti mokiniams sukurti lego sakmę. Šį mokymosi metodą tikrai galima taikyti ir su penktokais kuriant pasakėčias ar pristatant perskaitytą knygą. Tiesą sakant, prieš pateikdama užduotį žinojau tiek, kad vaikams galėsiu padėti tik supažindindama su sakmės dalimis, konsultuodama juos dėl veikėjų pasirinkimo – toliau beliko pasitikėti mokiniais.
Taigi mokiniai buvo suskirstyti į grupes, kūrė ir kartu su mokytoja tobulino sakmes, kurių įrašas neturėjo trukti ilgiau nei 1,5 min. (kitu atveju reikėtų daryti tūkstančius nuotraukų kadrų). Tuomet iš turimų lego kaladėlių buvo statomas pagrindas, kuriamos scenos ir veikėjai. Galiausiai pereita prie daugiausia laiko atėmusios užduoties – fotografavimo ir montavimo „StopMotion“ programėle, kurią naudojant galima sukurti filmuką, susidedantį iš greitai besikeičiančių nuotraukų. Čia vaikams prireikė kantrybės ir kruopštumo, kadangi kiekvieną veikėjo judesį reikėjo fotografuoti keliolika kartų. Kai filmukas buvo sukurtas, mokiniams beliko įrašyti balsu skaitomą sakmę ir gautu rezultatu pasidžiaugti su draugais.
Tai buvo geriausia mano šių metų pamoka: mokiniai įsisavino sakmės dalis, gebėjo sakmę sukurti, puikiai bendradarbiavo dirbdami komandomis, kūrybos procese taikė šiuolaikines informacines technologijas, mokinių akys žibėjo nuo galimybės kurti jiems patraukliu būdu, pažymiai atspindėjo geriausią rezultatą.
Aš labai pasitikiu savo mokiniais ir jų gebėjimais. Dabartiniai mokiniai tikrai geriau už mane moka naudotis informacinėmis technologijomis, mielai priimu jų pastabas ir mokausi iš jų – kartu mes esame puiki komanda.
Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)
