Vis dar tiesianti knygų tiltus Jella Lepman

 

 

Sigutės Chlebinskaitės viršelio dizainas, panaudojant Broniaus Leonavičiaus iliustr.
Sigutės Chlebinskaitės viršelio dizainas, panaudojant Broniaus Leonavičiaus iliustr.

Prieš beveik metus lietuvių kalba pasirodžiusi Jellos Lepman knyga Knygų vaikams tiltas1 (išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė) buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje, nagrinėta tinklalaidėse, keliuose straipsniuose ir apžvalgose, bet dar niekaip neepizodiškai nebuvo aptarta čia – žurnale Rubinaitis, kurio – paradoksalu – galėjome ir niekada nelaikyti rankose, jei ne ta istorija, pačios Jellos lūpomis šioje knygoje papasakota. Šią padėtį būtina kuo skubiausiai taisyti ir pripildyti kelis Rubinaičio puslapius tos stebuklingos tikėjimo vaikų knygų galia dvasios, sklindančios iš jos autobiografinės knygos, pirmąkart originalo kalba išleistos dar XX a. septintame dešimtmetyje, puslapių.

Tiesa, tekstą apie Jellą Lepman galime rasti 1996 m. žurnalo pirmame numeryje2 – pritariu teksto autorei, kad apie Jellą tikrai netinka rašyti straipsnį, prasidedantį kaip enciklopedijoje: „Gimė tais ir tais metais ten ir ten…“ Straipsnio Rubinaityje pradžioje Jellos bendražygio Ericho Kestnerio žodžiais išryškinamas šios asmenybės nepaprastumas yra tai, į ką norisi atsiremti apžvelgiant knygą: kalbėti apie Jellą kaip asmenybę, kuri yra gyva nepaisant fizinio pasaulio dėsnių. Kokia ji mums rodosi šiandien iš savo autobiografinio teksto, kokius jos bruožus išryškina tyrėjai ir kokių nuostabių dalykų ji nuveikė?

Jella atrodo buvusi žemiška, racionali, tvirto būdo, tačiau kartu ir prigimtinė svajotoja, idealistė – tokia ji iš pat pradžių ir pasirodo knygos skaitytojui. Amerikiečių okupacinių pajėgų pulkininko paklausta, kuo norėtų būti, jei užgimtų dar kartą, – vyru ar moterimi, ji atsako, kad… zyle arba saulėgrąža. Ji buvo laisva, nepaisanti gyvenamojo laikotarpio konteksto. Nenuostabu – Jella augo išsilavinusių žmonių, liberalioje žydų šeimoje, galėjusioje suteikti dukrai kokybišką išsilavinimą. Ko gero, tai idealus savybių derinys, leidžiantis pasiekti visus tikslus, kuriuos buvo išsikėlusi Jella.

Knygoje skaitytojas gali išgyventi vienuolika Jellos gyvenimo metų – laiką, kai tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ji iš Londono, kuriame jau kurį laiką gyveno, grįžo į suniokotą Vokietiją, savo gimtąją šalį. Jai skirta misija – prisidėti vykdant ir sudarant amerikiečių okupacinės zonos kultūrinio stiprinimo programą, konkrečiai – išnagrinėti moterų ir vaikų padėtį bei pasiūlyti pirmąsias kultūrinės pagalbos priemones. Apsiimti šią užduotį atlikti Jellai, turint galvoje visus jos gyvenime patirtus išbandymus, nebuvo lengva: abejones ir svarstymus ji prisimena labai ryškiai, vis dėlto viską įveikia mintis: „Bet vaikai – juk čia visai kitoks reikalas?“ (p. 46). Būtent jie – vaikai – ir knyga yra dvi ašys, ant kurių nuo to sprendimo priėmimo momento sukosi visas Jellos pasaulis. Nors, tiesa, moterų padėtis jai taip pat visuomet rūpėjo, ne veltui Anna Becchi leidinio pabaigoje (p. 310–330) esančiame straipsnyje „Daug Jellos Lepman gyvenimų“3 stebisi tuo, kad taip mažai Jellos darbus yra tyrinėjusios lyčių studijos. Jella anksčiau savo gyvenimą siejo ir su politine karjera, kol nebuvo priversta jos atsisakyti dėl to, kad buvo demokratinių pažiūrų žydė. Visuomenės procesų analizė ir kritika jai buvo labai svarbu. Minėtame straipsnyje Jellos figūra nušvinta ir kitomis spalvomis, tačiau man straipsnis tik dar labiau įtvirtina skaitant pačios Jellos tekstą susidariusį šios asmenybės portretą. Kita vertus, visos sritys labai susijusios: Jellai pirmiausia rūpėjo visuomenės gerovė, kuri neįmanoma, jeigu vaikai neturi prieigos prie knygų.

Bet grįžkime prie Jellos, kaip ji pati įvardija, ketvirtojo (ir paskutinio) gyvenimo. Atvykusi į gimtinę Jella iškart išsiruošia į kelionę po ją: „Aš labai greitai supratau, kad negalėsiu susidaryti tikro vaizdo sėdėdama štabe prie žalio stalo“ (p. 56). Jella nebuvo biurokratė – biurokratus ji vadino trumparegiais kietakakčiais. Vis dėlto, kaip paaiškėja perskaičius jos atsiminimus, šį pasaulį ji labai gerai perprato ir mokėjo jį pakreipti sau naudinga linkme, nors ne visada tai buvo lengva. Sumanymas keliauti po Vokietiją tuo karą dar aštriai menančiu metu nebuvo savaime suprantamas: Jellai prireikė sukaupti drąsos, kad gautų leidimą tai daryti. Bet ryžtingumo jai netrūko nei tą kartą, nei visais kitais – neužtektų rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų jo prireikė Jellai, kad pasiektų savo tikslus.

Atvartas iš Jellos Lepman „Knygų vaikams tiltas“. Knygos rengėjų archyvo nuotr.
Atvartas iš Jellos Lepman „Knygų vaikams tiltas“. Knygos rengėjų archyvo nuotr.

Kelionė nebuvo lengva, skaitytojas gali pajusti dažnai itin slegiantį to meto šalies socialinį, ekonominį ir dvasinį kontekstą. Beje, prie to prisideda ir šiame leidinyje gausiai pateikiama vizuali dokumentika – akivaizdu, kad ji buvo labai svarbi knygos sudarytojai. Keliaudama Jella aplanko daug to meto iškilių, išsilavinusių, daug nuveikusių, vienokios ar kitokios įtakos turinčių žmonių, kurių lūpomis perteikiamos to meto opiausios problemos, planai – neįgyvendinti ar dar tik brandinami. Knygoje daug teksto išnašų, pristatančių tuos žmones, tad norintieji labiau pasigilinti tikrai turės ką veikti. Kalbėtis su žmonėmis atvira širdimi ir priversti juos patikėti savo idėjomis – nepaprastas Jellos gebėjimas. Neabejotina, kad ir kitos asmeninės savybės ne mažiau prisidėjo prie projekto sėkmės.

Skaudžiausia buvo Jellai matyti vaikus, dažnai apsupdavusius jos džipą – per anksti suaugusius ir priverstus patirti baisius karo išgyvenimus, nors jų prigimtinis tyras buvimas tiesiog vaikais Jellą ir įkvėpė: „Istorijas jie pasakodavo dalykiškai, be emocijų, vardydavo tai, ką patyrė: pakorimai, sušaudymai, nužudymai, plėšimai, šlykščiausi nusikaltimai – jų akys prisižiūrėjo visko. Ir vis tiek jos liko vaikiškos – tai išties buvo nuostabus, sunkiai suvokiamas dalykas“ (p. 77). Atrodo, kad kelionės metu susitinkant su vaikais, kalbantis su bičiuliais ar pažįstamais Jellai gimė mintis pasitelkti knygas ir bandyti kurti kitokį ateities pasaulį – tokį, kuriame skirtingos tautos ir žmonės susitiktų vaikų knygose, kad galėtų draugiškai būti kartu ne tik jose. Nors galbūt šis grūdas Jellos galvoje buvo pasėtas gerokai anksčiau: samprata, kad knyga yra tai, ko būtinai reikia vaikui, ją lydėjo nuo pat jaunų dienų: žinoma, kad būdama septyniolikos ji įsteigė „tarptautinę skaityklą“ cigarečių fabriko darbininkų užsieniečių vaikams. Jau tada Jella buvo parašiusi kūrinių vaikams, parengusi vokiečių kalbos žodyną anglų mokykloms. Ko gero, kelionė po pokario Vokietiją šį grūdą gražiai subrandino.

Taigi kelionę džipu pakeitė kita kelionė, atvedusi prie konkrečios idėjos surengti geriausių įvairių tautų knygų vaikams ir paaugliams parodą. Net šiais laikais tai nėra labai paprastai įgyvendinama idėja, o tuo metu atrodė kone utopiška. Bet didelius darbus nuveikti padeda dideli užmojai. Taigi Jella ėmėsi veikti: įtikino valdžią, parašė daug laiškų, ėmė burti bendraminčius (Jellos veiklą nuoširdžiai palaikė to meto viena įtakingiausių moterų, buvusi pirmoji JAV ponia Eleanora Roosevelt!), ieškoti patalpų, kuriose paroda galėtų būti deramai eksponuojama. Nors pradžioje reikalai judėjo iš lėto, galiausiai tapo akivaizdu, kad idėja po truputį ima įgauti apčiuopiamą pavidalą. Atėjus valdžios patvirtinimui, kad parodą surengti leista, Jella prasitarė: „Kaip gerai, kad niekad nesuabejojau dėl to leidimo…“ (p. 108). Parodos veikimo laikas Jellos prisiminimuose ryškus iki smulkiausių detalių: vaikų žvilgsniai, judesiai, kažkieno ištarti žodžiai. Tai rodo, kokia ši paroda buvo svarbi Jellai.

Atvartas iš Jellos Lepman „Knygų vaikams tiltas“. Knygos rengėjų archyvo nuotr.
Atvartas iš Jellos Lepman „Knygų vaikams tiltas“. Knygos rengėjų archyvo nuotr.

Rubinaičio skaitytojai neabejotinai žino Jellos nuveiktus darbus. Jiems nušviesti galima būtų skirti visą žurnalo numerį. Savo prisiminimus Jella vadino „vienos idėjos biografija“, o paroda buvo tik šios idėjos, virtusios tikra vaikų literatūros ir taikos sklaidos epopėja, pradžia. Įkurta Tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka, kurioje ir šiandien svajoja apsilankyti turbūt visi pasaulio vaikų literatūros specialistai. Biblioteka iš pat pradžių labai skyrėsi nuo įprastos tais laikais bibliotekos – joje daugiau dėmesio buvo skiriama veiklų vaikams įvairovei (apie tai Jella labai išsamiai rašė savo prisiminimuose) nei tvarkingai sukataloguotoms knygoms. Netrukus tarptautinėje konferencijoje, skirtoje tautų tarpusavio supratimo temai, gimsta mintis, vėliau virtusi Tarptautine vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY), dabar skaičiuojančia jau septynis savo veiklos dešimtmečius. Panašiai tiek metų eina ir tarptautinis žurnalas Bookbird Rubinaičio įkvėpėjas. Įsteigtas vaikų literatūros Nobelis – Hanso Christiano Anderseno medalis, kuriuo svajoja pasidabinti visi pasaulio vaikų literatūros kūrėjai. Pamenu, koks atradimas vaikų literatūra buvo mums, jauniems ir dar nieko apie ją beveik nežinantiems Kęstučio Urbos dėstomo vaikų literatūros kurso studentams – aptarinėjome net per pertrauką! Vaikų literatūra pagaliau pripažinta! Būtina dar kartą akcentuoti, kad Jellos gyvenimo projekte jai labiausiai rūpėjo vaikai – bet kokiomis aplinkybėmis ji leido jiems būti tiesiog vaikais ir atkakliai gynė tokią jų teisę.

Šiuo metu knygoje aprašyta istorija mums skamba kitaip, nei galbūt ją būtume skaitę lietuviškai, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį. Ko gero, dabar susižavėjimas Jellos asmenybe ir nuveiktais darbais mainosi su apčiuopiamu nerimu ir krūtinę užgulusiu sunkumu dėl pasaulyje atsikartojančių baisių istorijų. Klausimas, ar mums užteks pasaulyje dabar gyvenančių jellų? Belieka tikėti ir būti teisingoje tiltų tiesėjų pusėje.

Savo memuarus Jella Lepman baigia taip: „Visa tai – dar tik pradžia…“ Net ir praėjus šitiek metų, argi galėtume sau leisti galvoti kitaip?

__________________________

1 Jella Lepman, Knygų vaikams tiltas, [iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė], Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2023, 342 p., ISBN 978-609-405-230-9.

2 Irena Grinienė, Kas buvo Jella Lepman?, in Rubinaitis, 1996 Nr. 1 (4), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/1996-nr-1-4/ kas-buvo-jela-lepman/ (žiūrėta 2023-10-20).

3 Pastebėtina, kad lietuviškas leidimas gausiai papildytas ir kitais reikšmingais tekstais – dabartinės Tarptautinės vaikų ir jaunimo bibliotekos direktorės dr. Christianės Raabe, Goetheʼs instituto Lietuvoje direktorės Annos Marios Strauss, IBBY Lietuvos skyriaus garbės pirmininko Kęstučio Urbos.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)

 

 

Sveiki!

„Rubinaičio“ ritmas, arba Kai svarbiausia išlikti

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Ant sparnų istorijos keliauja, trokšdamos išgirsti džiaugsmingą tavo širdies plakimą
Kad vaikai nekartotų klaidų

Apžvalgos

Metai be karūnos (2023 m. lietuvių autorių realistinė proza)
Gausiausia, bet ar geriausia? (2023 m. lietuvių autorių pasakos)
Vaikų poezijos badmetis (2023 m. lietuvių vaikų poezija)
Kokia negrožinė knyga yra gera? (2023 m. negrožinės knygos vaikams ir paaugliams)
Apie ant batuto šokinėjantį džiaugsmą ir miško viduryje prigulusią pailsėti drąsą (2023 m. verstinės knygos vaikams ir paaugliams)
Įspūdingiausios 2023 m. vaikų knygos iliustracijos ir ne tik

Straipsniai

Paveikslėlių knygos ir žaislo derinys – komercinis sprendimas ar pedagogo įrankis?
Gera knyga vaikams yra slaptos durys į meno pasaulį, arba Kodėl reikia skaityti paveikslėlių knygas ir patiems mažiausiems
Jaunimo teorija – atsakas aetonormatyvumui (1)

Nuotraukos pasakoja

Vaikystės žaisliukai keliavo į literatūrinę Vokietiją

Sukaktys

Albertui Vytautui Misevičiui – 100
Folkloristo Kazio Grigo palikimas vaikams (100-osioms gimimo metinėms)
Minint Kęstučio Kasparavičiaus 70-ąjį gimtadienį
Kęstutis Kasparavičius: viskas ateina iš vaikystės

Dalijamės patirtimi

Apie knygas kitaip...

Mano vaikystės skaitymai

Labai norėjau būti istorijų kūrėju ir piešėju

Paskaitykim, mama, tėti!

Voro siūlų krautuvėlė; Lapė seka pasaką; Katinas yra katinas!

Retro

„Laiksvėj gimę, laiksvėn traukia“ (220-osioms Kajetono Aleknavičiaus gimimo metinėms)
Du Dainų švenčių jubiliejai

Supažindiname

Latvijos vaikų literatūros centre

Atidžiu žvilgsniu

Jonas Linkevičius: eime pas Selemoną
Kodėl vaikams reikia pasakų
Mitai, kuriais gyvename, arba Į gabalus suskaldytas Christellės Dabos pasaulis

Bibliografija

2023 m. vaikų ir paauglių knygos
Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2023 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Miniatiūrinis Karlsonas Stokholme

Mūsų partneriai ir rėmėjai