Vaikų poezijos badmetis (2023 m. lietuvių vaikų poezija)
Kelerių pastarųjų metų vaikų poezijos apžvalgos liudija, kad naujų dėmesio vertų knygų išeina graudžiai mažai. Tačiau 2023 metai – visiškas lietuvių vaikų poezijos badmetis.
O ne, eiliuotų knygų leidyba nesustojo, tačiau tarp išėjusiųjų – tik viena, kuria galima pasiskonėti ir rekomenduoti mažiesiems skaitytojams. Tai Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys Ilgi eilėraščiai trumpiems („Misteris Pinkmanas“).
Knygą autorius pradeda paskyrimu: „Skiriu tėčiui Antanui, / kuris išmokė mylėti poeziją, / ir dukrai Miglei, su kuria sukūrėme / pirmąjį eilėraštį.“ Paskyrimas sujungia tris poeto artimųjų kartas, o svarbiausia jame teiginys, kad pirmasis eilėraštis sukurtas drauge su dukra. Reikia manyti, kad po pirmojo taip atsirado ir antrasis, ir trečiasis, nes šios (ir ne tik šios) Marcinkevičiaus knygos stilistika gerokai primena pačių vaikų ekspromtu kuriamas poetines improvizacijas.
Tokias vaikų improvizacijas į savo eilėraščius vienur kitur perkeldavo arba jas taikliai imituodavo Sigitas Geda ir Sigitas Poškus. Tačiau drauge ji saugodavo ir savo pačių balsą, o kartu su juo – poezijos daugiareikšmiškumą, orientaciją į dvigubą skaitytoją. Marcinkevičiaus knygos skaitytojas – iš esmės tik vaikas, į suaugusiuosius orientuotą potekstę čia sunku įžvelgti. Tai nereiškia, kad šitokia poezija prastesnė, menkesnės vertės, tiesiog ji tokia – skirta tik mažajam skaitytojui.
Knygoje vyrauja eilėraščiai, kurių lyrinis subjektas vaikas. Dalis jų atrodo gimę žaidimo erdvėje, kada vidinė energija pradeda spontaniškai veržtis pusiau išdainuojamais žodžiais, ir jie chorėjiniu ritmu ima rikiuotis eilutė po eilutės. Kaip tai būdinga vaikiškosioms poetinėms improvizacijoms, meninė jų forma gali būti elementari: „Tuoj iškelsime bures / Ir keliausim per marias / Ten banginį pasigausim / Ir su juo susidraugausim / Mes ant jo per jūras josim / Ir linksmas dainas dainuosim // Mes piratai / Mes piratai / Juodos burės / Balti batai / Aštuonkojai / Ir rykliai / Mums labai / Geri draugai“ („Piratai“). Vaizduojamasis pasaulis šioje knygoje dvejopas – nonsensiškas vaiko sugalvotas ir įprastas, artimas tikroviškam. Pirmasis žavi išdykėliška fantazija, kada visa įtraukiama į dinamišką, džiugesį ir juoką keliantį vyksmą. Štai kaip ekspresyviai parodoma, kokias stulbinamas fizines pervartas patiria eilėraščio subjektas sprogus muilo burbului: „O kai / Sprogo / Tai jau sprogo / Skrendam vonioje / Virš stogo // Skrendam / Rankomis mojuojam / Burbulų dainas / Dainuojam“ („Muilo burbulas“). Komiškos eilėraščių situacijos gali būti raiškiai vizualizuojamos: „Nusipirko karvė kojines / Tris raudonas / Vieną žalią / Ir išėjo / Tamsią naktį / Šokti tango į pievelę.“ Kad fantazuojama paikiojant, kartais žaismingai prisipažįstama: „Skrido kiaulė / Į svečius / Pas mažyčius paršiukus / Skrido skrido / Skrido skrido / Skrido skrido / Ir paklydo // Verkia kiaulė / Danguje / Gal tikėti / Gal ir ne“ („Melagių pasaka“). Fantazijos erdvėje, užuot stropiai ruošusi pamokas, išdaigauja simpatiškoji raganaitė Ieva: nudažo baltiems drugeliams sparnus, vaikosi morkas sugraužusius kiškius, burtais sukuria obuoliams kojas („Raganaitė“). Tikroviškieji eilėraščiai ramesni ir mąslesni, su specifiškai vaikiškais pafilosofavimais. Fantazuodamas pasaulį kuriu tokį, koks man šauna į galvą, realusis pasaulis kitoks, jo tvarka yra duotybė – tokia tiesa vaiko lūpomis išsakoma eilėraštyje „Juk ne aš taip sugalvojau“: „Juk ne aš taip sugalvojau / Katės / Kniaukia / Šunys loja / Sliekas neina į svečius / Pas vištas ir viščiukus.“ Paprastumu ir vaikiško mąstymo autentiškumu patraukia vaiko savivoką perteikiantis trumputis, vos keturių eilučių eilėraštis „Aš augu“: „Aš augu kai einu namo / Žaidžiu arba prausiuosi / Aš augsiu dar labai ilgai / Aš augsiu kol sustosiu.“
Ketvirtajame viršelyje pristatydama šią knygą Inga Mitunevičiūtė teigia: „Esu įsitikinusi, kad Mariaus Marcinkevičiaus vaikams skirta poezija turi galingą užtaisą tapti vaikystės klasika.“ Tokie pagyrimai būdingi knygų reklamoms ir ne visada jais reikia tikėti. Bet dera sutikti, kad Ilgi eilėraščiai trumpiems pasižymi klasika neretai vadinamos tradicinės struktūros vaikų poezijos bruožais: vaizduojamas saugus uždaras vaikystės pasaulis, eilėraščių subjektas – gyvenimo džiaugsmu trykštantis vaikas, su kuriuo skaitytojams smagu tapatintis, dėmesys išlaikomas dinamiška vaizdų kaita, eilėraščių ritmika ir rimai patogūs deklamuoti ar dainuoti. Reikia pripažinti, kad Marcinkevičius gerai jaučia, kokia poezija mažiesiems yra patraukli. Savitumo jai teikia artumas vaikiškosioms poetinėms improvizacijoms, pramaniūgiškas eilėraščių subjektas, visa apimantis linksmumas. O žvelgiant į ateitį norėtųsi, kad autorius neapsiribotų vaikystės vien kaip džiaugsmo oazės vaizdavimu, atvertų ir kitokias patirtis.
Kitas 2023 metų knygas galima suskirstyti į dvi grupes: beveidės, bet vaikams nepavojingos ir knygos, nuo kurių mažuosius reikėtų saugoti, nes jos atgraso nuo poezijos. Laimei, antrųjų palyginti nedaug, be to, ir leidžiamos jos mažyčiais tiražais.
Iš nepavojingųjų atskirai paminėti galima Viliaus Baltrėno eilėraščių rinkinį Aukit, ąžuolėliai! – Oškit ąžuolais… („Petro ofsetas“). Ir seniau rašytose apžvalgose esu atkreipusi dėmesį į šį autorių, kaip visai neblogai įvaldžiusį eiliavimo techniką. Baltrėnas yra išleidęs daugiau nei 20 rinkinių vaikams, bet bėda, kad autorius neturi ambicijų ieškoti individualaus stiliaus.
Nematau prasmės skirti laiko detalesnei beveidžių, stilistiniu požiūriu itin panašių knygų poetinei analizei – daugybę kartų apžvalgų autoriai tiek rimtu tonu, tiek šaipydamiesi yra aptarę tokių knygų trūkumus. Todėl šįkart stabtelėsiu ties viena tendencija, būdinga didelei šių knygų daliai, – taikomuoju jų pobūdžiu. Vengdama žodžio poezija, kalbėdama apie šias knygas vartosiu terminą eiliavimai.
Kai meninis tekstų lygis pusėtinas, o kartais ir visai prastas, skaitytojus siekiama patraukti kitomis visos knygos ar dalies jame publikuojamų kūrinių funkcijomis. Kokios jų krenta į akis 2023 metų knygose?
Kaip ir kasmet, pernai išleista eiliuotų spalvinimo knygų. Vienose jų tekstas yra mažareikšmis priedas prie spalvinimo užduočių, kitose priešingai – vyrauja eiliavimai, o vienur kitur įterpiamos spalvotais punktyrais nužymėtos figūros atstoja iliustracijas. Kita įsišaknijusi taikomųjų knygų linkmė – eiliuotais tekstais mokyti abėcėlės. Ne taip seniai prie šios linkmės ėmė šlietis naujesnė – skiemenimis suskaidytais eiliavimais lavinti įgūdžius skaityti (Jovilės Jurkonytės-Sujetienės Katino Horacijaus abėcėlė, leidykla „Vaiga“). Nesunkiai pastebimą praktinę paskirtį turi eiliavimai, skirti ikimokyklinukų ar pradinukų šventiniams renginiams: Kalėdoms, Motinos, Tėvo dienai, darželio baigimo iškilmėms ir pan. Tokių kūrinių gausa išsiskiria Aurikos Navickienės knyga Kas širdelei brangu („Vitae litera“). Eiliuojama šioje knygoje ganėtinai sklandžiai, tačiau kita tos pačios autorės knyga – Aukim stiprūs ir sveiki (Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga) – geriau galėjo nepasirodyti: akis bado kirčiavimo ir stiliaus klaidos, glumina primityviai didaktiška taikomoji jos paskirtis – mokymas sveikai maitintis
Iš pažintinę funkciją turinčių eiliuotų knygų populiariausios yra kalbančios apie gamtos objektus. Dalykinę informaciją perteikti menine forma nėra lengva, dažniausiai nukenčia pastaroji – tai liudija Jono Ambrukaičio knyga apie paukščius Nuo apuoko iki žvirblio („Lucilijus“). Edukacinė paskirtis reikšmingesnė ir Gintaro Karlausko eiliuotame pasakojime Darbštuolis varnėnas („Vitae litera“), tik malonu pažymėti, kad šio autoriaus eiliavimo įgūdžiai yra visai neblogai įvaldyti.
Jokia naujiena leisti tarmiškas eiliuotas knygas vaikams, deja, dažniausiai tik tarmiškumas ir yra jų specifinė žymė, meniniais privalumais jos retai kada išsiskiria. Pernai išėjusi nedidukė dzūkų tarmę pristatanti Svetlanos Žadeikienės knyga Paukštukai ir Būžukai (Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka) kiek kitokia. Ji ne tik suteikia progą pasimėgauti savitu šios tarmės skambesiu, vietomis neįprastu žodynu, smagiai nuteikia ir dzūkuojančio vaiko balsu, su nežymia humoro doze nupasakojami nutikimai, santykis su tradicine kaimo aplinka: „Po lietaus sliekų, sliekų, / Nat ir apsakyc sunku. / Nėra kur padėc ir kojos, / Cik vieni sliekai matojas. / Trys paskindį, vienas gyvas, / Cia ne zemė, o sliekynas“ („Sliekai“). Bet kyla abejonių, ar ne visai suprantama kalba parašyta ir daugeliui skaitytojų menkai pažįstamą valstietišką pasaulį vaizduojanti knyga patiks ne dzūkams, pagaliau – ne kaimo vaikams? Kita vertus, tokios knygos yra regioninės, kraštiečiams rašomos, tarp jų platinamos.
Dar vienas būdas knygai suteikti papildomą funkciją ir taip priartinti ją prie taikomųjų – parinkti inscenizacijai patogią formą. Taip elgiasi Meilė Kudarauskaitė, knygos Gedimino sapnas. Sakmė apie Vilniaus miestą („Pamėginčius“) tekstą padalydama savotiškais vaidmenimis įvardytiems kalbėtojams (Sakmių sekėja, Sapnas, Gediminas, Lizdeika ir kt.). Kūrinys, skirtas Vilniaus įkūrimo 700-osioms gimimo metinėms, atkartoja tradicinį padavimo apie Gedimino sapną siužetą, deja, nė iš tolo neprilygsta garsiajam šio siužeto suliteratūrinimui – Balio Sruogos poemai Giesmė apie Gediminą.
Taigi poezijos alkstantiems jauniesiems skaitytojams 2023 metais teko badmiriauti. Belieka viltis, kad 2024-ieji bus dosnesni.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)
