Folkloristo Kazio Grigo palikimas vaikams (100-oioms gimimo metinėms)

2024 m. kovo 1 d. sukako šimtas metų nuo folkloristo Kazio Grigo gimimo. Pasaulinio garso paremiologas (patarlių ir priežodžių tyrėjas), lietuvių folkloristikos istorijos ir smulkiosios tautosakos žinovas, Grigas buvo ir išmoningas tautosakos populiarintojas vaikams, klasikinės vaikų literatūros vertėjas. Net du jo paruošti tautosakos rinkiniai – Menu mįslę keturgyslę ir Čir vir vir pavasaris – pateko į sąrašą Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai¹.

Stojiškas veržimasis į mokslą

Grigą kaip asmenybę būtų galima pavadinti kantriuoju užsispyrėliu. Jo gyvenimas liudija, su kokiais sunkiai įveikiamais užtvarais susidurdavo gabūs ir darbštūs žmonės, sovietų valdžiai užkliuvę dėl kilmės, pasaulėžiūros, laikysenos, netgi dėl pasiekimų.

Grigas gimė Pagiriuose, Kauno apskrityje, ūkininkų šeimoje. Baigė Miškalaukio pradžios ir Kaune esančią Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokyklą, tačiau ne ūkininkavimas buvo imlaus jaunuolio pašaukimas. Buvusioms mokytojoms padėjus pasirengti, įstojo į Vilkijos gimnaziją, kur visam gyvenimui susibičiuliavo su ateityje garsiu literatūrologu tapusiu Vytautu Kubiliumi. 1944 m., dar nebaigus gimnazijos, buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę, slapstėsi ir, gavęs klieriko pažymėjimą, išvyko į Kauno kunigų seminariją, bet ten neužsibuvo. 1945 m., Kauno „Aušros“ gimnazijoje eksternu išlaikęs brandos egzaminus, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau prasidėjus ideologiniam universiteto valymui 1948 m. buvo iš jo pašalintas. Išmestas veltui laiko neleido ir tais pat metais Kauno mokytojų seminarijoje išlaikė bibliotekininkystės specialybės egzaminus. Dvejus metus mokytojavo Kriūkuose (Šakių r.), laisvalaikiu ten užrašinėjo tautosaką. 1950 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir kurį laiką dirbo bibliotekose, pažymėtina, – mokslinėse: iš pradžių Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos knygrišyklos vedėju, netrukus perėjo į Istorijos institutą, kur greitai tapo šio instituto bibliotekos vedėju. Apsigyvenęs Vilniuje, du kartus teikė prašymą Vilniaus universiteto rektoriui priimti mokytis tikrojo studento teisėmis, deja, atsakymai buvo neigiami. Bet leista eksternu laikyti egzaminus ir tokiu būdu 1951 m. Vilniaus universitete Grigas įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.

1954-ieji yra išskirtiniai Grigo gyvenime – mat nuo jų prasideda jo, kaip mokslininko folkloristo, biografija: priimamas dirbti moksliniu bendradarbiu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje ir čia darbuojasi iki gyvenimo pabaigos. Pirmoji Grigo tautosakinių tyrimų kryptis yra istorinė. Jis yra paskelbęs straipsnių apie daugelį lietuvių folkloristikai nusipelniusių asmenų, o svarbiausias šios krypties veikalas – 1958 m. apginta disertacija „Simonas Daukantas – lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas“. Apibendrindamas Daukantui skirtų darbų gausą (išskirtinę vietą tarp jų užima kartu su kolegomis paruoštas Daukanto Žemaičių tautosakos dvitomis, 1983, 1984), Leonardas Sauka šį Grigo tyrimų barą taikliai įvardijo tautosakine daukantiana².

Kita Grigo tyrimų kryptis – smulkioji, arba trumpųjų pasakymų, tautosaka. 1968 m. išėjo jo sudarytas Lietuvių tautosakos antologijos penktasis tomas, kuriame pirmą kartą lietuvių skaitytojams buvo atverta be galo turtinga smulkiųjų tautosakos žanrų panorama. Iš trumpųjų pasakymų labiausiai Grigą traukė patarlės ir priežodžiai, tad ilgainiui atsidėjo įvairiapusiškai jų analizei, kurią vainikavo 1976 m. išleista monografija Lietuvių patarlės: lyginamasis tyrinėjimas. Jos pagrindu 1980 m. Vilniaus universitete apgynė antrąją disertaciją, tačiau maskviškiai mokslo funkcionieriai, vertinantys visas Sovietų Sąjungoje parašytas disertacijas, nusprendė jos nepripažinti. Okupantų valdžia, kaip ir Grigo jaunystės metais, pastojo kelią, vedantį mokslo viršūnių link. Bet Grigas vėl pademonstravo atkaklumą: į rusų kalbą išverstą disertaciją 1982 m. sėkmingai apgynė Maskvoje, nors į gynimą teko vykti pakilus iš ligoninės lovos. 1987 m. išleista rusų kalba, minėta monografija sulaukė daugelio kraštų paremiologų susidomėjimo. Pasaulinį pripažinimą pelnė ir 1987 m. išėjusi knyga Patarlių paralelės, kurioje pateikti lietuvių patarlių sugretinimai su kitų devynių kalbų patarlėmis. Paskutinis reikšmingas didelės apimties Grigo darbas – jam vadovaujant, kartu su kolegomis parengtas ir 2000 m. išleistas Lietuvių patarlių ir priežodžių sąvado pirmasis tomas.

Mirė Grigas 2002 m. gruodžio 3 d., palaidotas Antakalnio kapinėse.

Knygos vaikams

Susipažinus su akademine Grigo biografija galima pamanyti, kad jo gyvenimas buvo paskirtas vien mokslui. Tačiau, pasak jo žmonos Juditos, „Kazys buvo šeimos žmogus“³. Judviejų šeimoje augo du sūnūs – Jaunius ir Vytenis. Kad tėtis labai jais rūpinosi, liudija šeimos laiškai⁴. Tikėtina, kad artimas ryšys su sūnumis, nusimanymas, kuo ir kaip sudominti vaikus, Grigui pravertė rengiant tautosakos rinkinius jaunajai kartai.

Tris paskutinius XX a. dešimtmečius Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) folkloristai greta akademinių leidinių pradėjo ruošti ir leisti ir populiariuosius, kryptingai į vaikus orientuotus leidinius. Grigas buvo vienas iš aktyviausių tautosakos populiarintojų, rinkinukų vaikams skaičiumi pralenkęs visus kolegas.

Pirmasis Grigo paruoštas rinkinys, pasirodęs 1970 m. ir dėl didelės paklausos pakartotas 1984 m., yra mįslių knyga Menu mįslę keturgyslę. Ji gerokai prisidėjo palaikant blėstančią mįslių minimo pramogą: greta tradicinio varžymosi, kada siūloma įminti iš atminties ištrauktas mįsles, įsitvirtino naujas mįslių pateikimo būdas – mįslės menamos pasirenkant jas iš knygos. Knyga Menu mįslę keturgyslę vaikams buvo savotiška įvairiausio pobūdžio mįslių enciklopedija. Čia sudėtos 1 029 mįslės. Pagal atsakymų tematiką jos sugrupuotos į skyrius, o skyrių pavadinimai, išlaikant mįslių minimo pramogos žaismę, užšifruoti užminimų formulėmis. Pavyzdžiui, mįslių skyrius apie augalus pavadintas „Žalia žolė, bet ne žolė“, skyrius apie žmogų, jo kūno dalis – „Mįslių tėvas klane guli“, skyrius apie pastatus, jų dalis – „Žiemą molis, vasarą brolis“.

Dauguma Instituto parengtų tautosakos rinkinių vaikams turi įvadus, supažindinančius su pateikiamu žanru ar žanrais. Ne visi įvadai vykę, mat folkloristai, įpratę prie mokslinio stiliaus, ne visada gebėjo prisitaikyti prie vaikų: įvadus perkrovė teorine informacija, rašė akademinei artima kalba. Įvadas, kuriuo pradedama knyga Menu mįslę keturgyslę, kitoks. Jaunųjų skaitytojų dėmesį Grigas pirmiausia patraukia keturiomis gyvai papasakotomis istorijomis, atrinktomis iš įvairių senovės šaltinių: graikų mito apie Sfinkso mįslę, islandų giesmės apie mįslių dvikovą, senovės žydų pasakojimo apie itin keblią galiūno Samsono pateiktą mįslę ir galiausiai lietuvių pasakos apie galvosūkį, valstiečio užmintą karaliui. Intriguojančiomis istorijomis praplėtęs skaitytojų kultūrinį akiratį, toliau Grigas, senovę susiedamas su dabartimi, trumpai aptaria mįslių paskirtį ir baigia paskatinimu sugalvoti naujų mįslių.

Po metų išeina antroji Grigo paruošta tautosakos knyga vaikams Čir vir vir pavasaris: smulkioji lietuvių tautosaka (1971, antras leidimas 1997). Joje net trys įvadai – prieš kiekvieną skyrių. Kur tik įmanoma, Grigas juose naudojasi jau išbandytu skaitytojų sudominimo būdu: įvairiausiais pasakojimais atveria istorinį ar kultūrinį pristatomos tautosakos kontekstą. Antai įvade „Ne kas rytas labas rytas: patarlės ir priežodžiai“, aiškinant patarlės „Kas tėvo motinos neklauso, tas šuns skūros barškančios klausys“ kilmę ir prasmę, pasakojama, kad į tarnystę caro armijoje, trukusią 25 metus, pirmiausia pakliūdavo kuo nors prasikaltę vyrai, kurie ten buvo muštruojami aidint iš šuns odos padirbto būgno garsams. Šios knygos naujovė – prie daugybės skelbiamų tekstų dedami paaiškinimai. Kartais tenkinamasi vienu sakiniu, atveriančiu pasakymo prasmę ar nurodančiu vartojimo aplinkybes, pavyzdžiui:

Nekišk pirštų tarp durų.

Nelįsk be reikalo ten, kur pavojus⁵.

Kai vienas atsidūsta, kitas sako:

Ar toli vežimas išvirto?⁶

Bet neretas paaiškinimas išplečiamas, atskleidžiant pasakymo ryšį su pasaka, sakme, literatūros kūriniu, tikėjimu, papročiu ar pan.

Senas vilkas uodegos į eketę nekiša.

Prityrusio žmogaus lengvai neapgausi. Patarlė sukurta pasinaudojant pasakos motyvu apie vilką, kuris, suvedžiotas lapės, prišalo eketėje uodegą⁷.

Pirmosios dvi Grigo parengtos knygos buvo adresuotos vidutiniam mokykliniam amžiui. Po to „Vyturiuko“ serijoje pasirodė keturios mažiausiems skaitytojams skirtos knygelės: Du kiškeliai pagiry: lietuvių liaudies mįslės (1981), Šešios žąsys: lietuvių greitakalbės (1988), Kadarai, kadarai: juokavimai (parengė kartu su Vida Bėkštiene, 1990), Kada padangė ant žemės: lietuvių liaudies minklės (1991). Trys iš jų turi įvadėlius, bet jie, reikia pripažinti, nors kreipiamasi į mažuosius, savo turiniu labiau tinkami jų tėvams.

1993 m. išėjo Grigo parengta Daukanto palikimui priklausančios tautosakos rinktinė Anksti rytą kėliau, aprėpianti dainas, pasakas, patarles, mįsles ir kt. Nurodytas jos adresatas – jaunimas, tačiau iš tiesų tai veikiau bet kokio amžiaus suaugusiam skaitytojui skirtas populiarusis leidinys, savo sandara artimas akademiniam.

Lietuvių vaikų literatūrai Grigas yra nusipelnęs ir kaip vertėjas. 1957 m. pasirodė jo išversta garsioji Lewiso Carrollio knyga Alisa Stebuklų šalyje. Nuotykinės literatūros mėgėjai Grigo dėka gali lietuviškai skaityti du Roberto Louiso Stevensono kūrinius: 1959 m. išėjo romanas Balantrės šeimininkas, o 1986 m. – į vieną knygą sudėti du to paties autoriaus romanai Lobių sala. Balantrės šeimininkas.

Mūsų vaikų literatūrą praturtino daug folkloristų. Grigui tarp jų tenka viena iškiliausių vietų.

________________________________

¹ 100 knygų vaikams ir Lietuvai, interneto prieiga: https://www. ibbylietuva.lt/100-knygu-vaikams-ir-lietuvai/ (žiūrėta 2024-01-21).

² Leonardas Sauka, Lietuvių tautosakos mokslas XX amžiuje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 433.

³ Cit. iš: Lilija Kudirkienė, „Profesorius Kazys Grigas: žmogus tarp žmonių“, in Tautosakos darbai, 2014, t. XLVII, p. 200.

⁴ Kazio Grigo pokalbiai laiškais, parengė Judita Grigienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006.

⁵ Čir vir vir pavasaris: smulkioji lietuvių tautosaka, paruošė K. Grigas, Vilnius: Vaga, 1971, p. 39.

⁶ Ibid., p. 74.

⁷ Ibid., p. 40.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)