„Laiksvėj gimę, laiksvėn traukia“ (220-osioms Kajetono Aleknavičiaus gimimo metinėms)

Ši eilutė iš eilėraščio, kurį sukūrė Kajetonas Aleknavičius. Šiemet sueina 220 metų nuo jo gimimo. Žinių apie šią asmenybę nedaug, nėra išlikusio atvaizdo. Kunigas, didaktas, vienas iš poezijos (taip pat ir vaikų poezijos) pradininkų, gimė 1804 m. sausio 26 d. Terpeikiuose, Kupiškio r. Baigęs mokyklą Troškūnuose, vėliau seminariją Vilniuje, dirbo vikaru Obeliuose, Panemunėlyje, Kėdainiuose, Semeliškėse, klebonavo Merkinėje. Gyvenimą Aleknavičius baigė Asavoje (Baltarusija), kur carinės valdžios buvo perkeltas dėl jo palankaus požiūrio į 1863 m. sukilimą¹.

Aleknavičius žinomas kaip dviejų leidinių autorius: 1846 m. Vilniuje išleistas Elementorius, arba Lengvas mokslas skaityt Rašto Švento (pakartotas 1858 m.) ir 1861 m. Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės (pakartotas 1904 m. JAV, 1907 m. – parengė Juozas Tumas-Vaižgantas). Pirmojoje knygoje – Elementoriuje – supažindinama su raidėmis, Šventuoju Raštu. Eiliuoto dialogo forma parašytuose „Kalbesių“ skyriuose autorius kalba apie mokslo vaikams būtinybę, naudą, ragina samdyti mokytoją (ką valstiečiai ir padaro). Pataria, jog mokyti reikia kantriai, nes vieniems vaikams mokslai lengvai eina, kitiems – per darbą, pradžioje dar nemokančiųjų nedera barti. Iš esmės tai yra gairės, kaip organizuoti kaime vaikų mokymą, pateikiami to mokymo principai. Pasak pedagogės Magdalenos Karčiauskienės, aprašytoji „kaimo mokyklėlė palyginti žemo bendrojo lavinimo lygio: daraktorius moko to, ką pats moka. Tačiau pats mokymo-auklėjimo pobūdis didžiai humaniškas, paremtas liaudies pedagogikos išmintimi, skiepijantis meilę ir pagarbą darbui, darbo žmogui ir gamtai“².

Knygą Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės³ sudaro eilėraščiai, tarp kurių yra keletas ir vaikams skirtų. Tai didaktinės eilės, kalbančios mažiesiems apie gražų elgesį („Nusišluostyk nosį!“), knygos naudą („Motina geidauja mokslo vaikams“, „Kunigas barasi už knygų nebranginimą“, „Velykiaus dovanos“), gyvūnų gerovę, pagarbą gamtai („Vaisyk medžius!“, „Pasigailėk galvijo!“, „Nežūdyk paukščių!“, „Tau zabova, o man smertis“). Pastaroji tema aiškiai byloja, kaip dera elgtis su gyvūnais: pagailėti seno arklio, nemušti varlių, neardyti paukščių lizdų, kad nežūtų jaunikliai. Vienas ryškiausių Aleknavičiaus eilėraščių vaikams – eilėraštis „Laiksvėj gimę, laiksvėn traukia“. Pirmajame knygos leidime šis kūrinys pavadintas „Vaikai ir paukštė pagauta“. Pasakojama, kaip vaikai pagautą paukštę laikė namuose, galvodami, kad jai netrūksta nei maisto, nei vaikų meilės, kad ji apsaugota nuo blogų orų. Mažuosius pamoko motina, paaiškindama visų gyvų sutvėrimų laisvės troškimą: „Vergininkų buitis kieta: / Laiksvėj gimę, laiksvėn traukia, / Kad paleistut, senai laukia.“⁴ Taip tarusi, atidaro langą ir išvaduoja paukštę.

Visa Aleknavičiaus kūryba sutelkta 1971 m. „Vagos“ leidyklos išleistoje nedidukėje knygelėje Kikilis laibakojis. Dalelė autoriaus eilių paplito ir tapo liaudies dainomis. Jo indėlis lietuvių literatūros istorijoje nors kuklus, bet reikšmingas. O dar labiau Kajetonas Aleknavičius prisimintinas lietuvių vaikų literatūros istorijoje.

________________________

¹ Vytautas Vanagas, „Kajetonas Aleknavičius ir jo eilės“, in Kajetonas Aleknavičius, Kikilis laibakojis, Vilnius: Vaga, 1971, p. 8.

² Magdalena Karčiauskienė, Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje, Kaunas: Šviesa, 1989, p. 81.

³ Reikia pastebėti, kad tie patys eilėraščiai skirtinguose leidimuose turi kitus pavadinimus. Straipsnyje eilėraščių pavadinimai nurodyti ir cituojama iš 1907 m. leidinio.

⁴ Kajetonas Aleknavičius, Pasakos, pritikimai ir veselijos su dainomis, Vilnius: [s. n.], 1907, p. 31.

Parengė Reda Tamulienė (LNB)

Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)