Apie ant batuto šokinėjantį džiaugsmą ir miško viduryje prigulusią pailsėti drąsą (2023 m. verstinės knygos vaikams ir paaugliams)

Šią apžvalgą pradėsiu nuo svarbiausio – laimėtojų ir nominantų. IBBY Lietuvos skyriaus teikiama Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią verstinę knygą vaikams šiemet apdovanotas Vytas Dekšnys už Tinos Oziewicz ir Aleksandros Zając paveikslėlių knygos Ką veikia jausmai? vertimą iš lenkų kalbos („Aukso žuvys“). Šiai premijai taip pat nominuota Birutė Avižinienė už Jefo Aertso Žydrųjų sparnų vertimą iš olandų kalbos („Debesų ganyklos“). Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią verstinę knygą paaugliams pagerbta Miglė Šaltytė už Kimberly Brubaker Bradley Kovos žodžių vertimą iš anglų kalbos („Nieko rimto“). Kitos dvi premijos nominantėmis tapusios vertėjos taip pat vertė iš anglų kalbos: Daiva Krištopaitienė už Michaelio Gruenbaumo ir Toddo Hasak-Lowio Kažkur vis tiek išaušta rytas. Holokausto dienoraštis vertimą („Alma littera“) ir Viktorija Uzėlaitė už Francesʼės Hardinge knygos Gelmių šviesa vertimą („Nieko rimto“).

Tikriausiai ne vienam skaitančiajam kilo klausimas, kodėl Eugenijos Stravinskienės premijai komisija nominavo tik du, o ne, kaip įprasta, tris kandidatus. Minėtajai premijai leidyklos šiemet pateikė septynias knygas, o dėl Adomo Druktenio premijos varžėsi devynios knygos. Taigi pirmoji ir objektyvioji priežastis ta, kad būta mažiau kandidatų, iš kurių galėjome rinktis. Kur kas subjektyvesnė dviejų nominantų paslapties priežastis – nė viena kita knyga nesurinko penkių komisijos narių balsų daugumos. Svarbu paminėti ir tai, kad visos abiem premijoms nominuotos knygos komisijos nebuvo išrinktos vienbalsiai, o balsų dauguma. Šis faktas, mano manymu, puikiai iliustruoja 2023 metų verstinių knygų vaikams ir paaugliams tendenciją: praėjusių metų knygų derlius kiek prėskokas, bet valgomas, o retkarčiais ir visai maloniai pakutenantis literatūrinį gomurį.

Panaši situacija ir su vertimų kokybe – kruopščių, lyg neužtvenkta upė tekančių vertimų reikėjo gerai paieškoti. Ir šįkart bene daugiausia akmenukų krito ne į vertėjų, bet į redaktorių ir korektorių daržą. Skuba – toks įspūdis susidarė skaitant didžiąją dalį tekstų, kuriuose kartais užkliūdavo tiek vertimo netikslumai, tiek redagavimo neišbaigtumai, tiek elementarios korektūros klaidos. Viena vertus, tai erzina, kita vertus, ramybės neduoda klausimas, kur skubama? Į jį atsakyti – ne šios apžvalgos tikslas ir ne mano kompetencija, bet retoriškai pasvarstyti vis dėlto norisi: gal versti skubama todėl, kad iš šios veiklos sunku dorai pragyventi? Gal redaguoti ir korektūros klaidas taisyti neriamasi iš kailio todėl, kad užduočių sąraše laukia šūsnis kitų tekstų, o už nugaros nekantriai kvėpuoja leidėjas? Šis irgi skuba, nes perpildyta rinka kaip koks Saturnas ryja savo vaikus – knygos gyvavimo laikas (kitaip tariant, jos daugiau ar mažiau aktyvus pardavimo periodas) toks trumpas, kad į tą nepasotinamą ryklę reikia vis mesti ir mesti naujus kąsnius. Visi skubame, visi kapanojamės informacijos gausoje, o perpildytos galvos greičiau klysta, todėl norisi labiau užjausti vertėjus ir visus su tekstu dirbančius asmenis, o ne ant jų pykti už smulkias klaideles. Kita vertus, kai tos klaidos ir netikslumai, o labiausiai atsainumas bado akis ir rėžia ausis, pikta. Laimei, tokio piktybinio atsainumo komisijos vertintose knygose aptikti šiemet neteko.

Skubu (!) patikinti – komisija ne tik burbėjo, bet ir džiaugėsi. Visi humanitarai, bet laimingi skaičiavome kalbas, iš kurių versta: anglų – aštuonios knygos (kaip ir kasmet, dominuoja vertimai iš šios kalbos), ukrainiečių – dvi (entuziazmas augo), lenkų, olandų, čekų, danų, suomių ir švedų – po vieną (puiku!). Atkreipėme dėmesį į vieną mūsų darbą sunkinusį dalyką – Eugenijos Stravinskienės premijai teikiamų knygų netolygumą amžiaus ir teksto apimties prasme. Ar tikrai galima vadovautis tais pačiais kriterijais vertinant paveikslėlių knygas, skirtas trimečiams, kuriose teksto, kaip žinoma, neretai būna vos keli sakiniai, ir savarankiškai nuotykių romanus skaitantiems dvylikamečiams? Kaip aistringa paveikslėlių knygų gerbėja ir gynėja esu įsitikinusi: sukurti tokią knygą kūrybiniu ir meniniu atžvilgiais ne ką menkesnė užduotis, nei parašyti romaną, tačiau visiškai sutinku, kad vertinti tokioms skirtingoms amžiaus grupėms skirtas knygas ne tik sudėtinga, bet ir apmaudu. Todėl gal būtų tikslinga Eugenijos Stravinskienės premijos nuostatuose atskirti patiems mažiausiems skaitytojams skirtą iliustruotą literatūrą ir savarankiškus skaitinius (pavyzdžiui, numatyti du nominuojamų knygų pogrupius pagal amžių: 3–8 m. ir 8–12 m.). Juk apdovanojimų – taigi ir gerų emocijų – niekada nebūna per daug.

Būta ir diskusijų, ką reiškia reikšmingiausios metų verstinės knygos? Savaime suprantama, siekėme koncentruotis tiek į vertimo, tiek į literatūrinio teksto kokybę, jo meninę vertę, tačiau vertinant kai kurias knygas nuomonės išsiskyrė: premiją teikti kone nepriekaištingam vertimui, bet pernelyg neišsiskiriančiam, nenustebinusiam, jau tarsi skaitytam tekstui ar atlaidžiau priimti šen bei ten kluptelėjusį (bet vis dar kokybišką) vertimą ir nominuoti vaikams bei paaugliams pagavų, aktualų, drąsų pasakojimą?

Štai mūsų rastas kompromisas.

Jaudinančios ir nesujaudinusios paveikslėlių knygos

Iš minėtųjų septynių kūrinių, šiemet pretendavusių į Eugenijos Stravinskienės premiją, trys buvo paveikslėlių knygos. Vertinant tokio tipo knygas, nori nenori imi vertinti ir iliustracijas – neatsiejamą ir visavertę kūrinio dalį. Iliustracijos, mano manymu, kaip tik ir pakišo koją vienai iš trijų šiai premijai nominuotų paveikslėlių knygų. Ypač apmaudu dėl to, kad toji knyga – ukrainiečių autorių. Nepaisant komisijos išreikšto palaikymo nuo karo kaimyninėje šalyje kenčiantiems kūrėjams, teko priimti morališkai nelengvą, bet objektyvų sprendimą.

Poeto, vaikų rašytojo, žurnalisto, vertėjo ir karo savanorio Volodymyro Vakulenko-K. (1972–2022), nužudyto Ukrainą užpuolusios rusų armijos, Tėčio knygoje (vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys, išleido „Žalias kalnas“) – šviesu ir linksma. Sūnui parašytuose eilėraščiuose randame girą verdantį kurmį, sveikuolį žiurkių, pramigusį, todėl vietoj žirgo pabalnotą ir į darželį vaiką nešantį tėtį bei daugelį kitų žaismingų personažų. Akivaizdu, kad autoriui ypač brangi gamta. Jos įkvėptos ir autoriaus vaizduotės sustebuklintos situacijos kelia nuostabą ir juoką, o kaip tik tai ir yra šios poezijos knygos 5–10 metų vaikams stiprybė. Vertėjų atliktas darbas be priekaištų: puikiai rasti lietuvių kalbos atitikmenys, išlaikytas rimas, todėl eilėraščiai malonūs ausiai knygą skaitant balsu. Nepaisant to, kai kurie jų tarsi šiek tiek „apdulkėję“, tolimi šiuolaikinio vaiko pasauliui („joja raitas kazokėlis“, „tuoj savaitė prasidės, laukas nuo darbų aidės“). Dailininkės Natalijos Haidos iliustracijos atrodo ganėtinai komercinės, tiesiogiai atkartojančios tekstą ir, be savo spalvingumo, skaitytojui nieko daugiau nepasiūlančios.

Kitoje panašaus amžiaus grupei skirtoje ukrainiečių rašytojos Katerynos Jehoruškinos ir dailininkės Sofijos Avdejevos paveikslėlių knygoje Mano priverstinės atostogos (vertė Donata Rinkevičienė, išleido „Slinktys“) džiaugsmo ir šviesos kur kas mažiau, nors optimizmo netrūksta. Prasidėjus karui Vira su tėvais ir kūdikiu broliuku priversti slėptis daugiaaukščio namo rūsyje. Per tris pirmąsias karo savaites, itin glaustai aprašomas mergaitės dienoraštyje, ji, kaip pati sako, daug ko išmoksta, tačiau jaučiasi taip, „lyg ant nugaros – be galo sunki kuprinė“. Knygos pabaigoje pateikiami keli vaikų psichologės patarimai, kaip atsikratyti naštos jausmo, nepasiduoti baimei ir jaustis saugiau. Nepaisant be galo jautrios vaikų kare temos, tekstas pasirodė pernelyg kapotas, tarsi medinis ir, kad ir kaip būtų keista, nesujaudino. Panašu, kad pasirinkusi lakonišką ir gana tiesmuką stilių autorė siekė autentiško vaiko suvokimo vaizdavimo, kuriam, deja, pritrūko subtilumo, galėjusio pasakojimą paversti jautresniu. Priešingai nei Tėčio knygoje, Mano priverstinių atostogų iliustracijos ir bendri knygos grafiniai sprendimai, atmetus subjektyvų patinka ar nepatinka vertinimą, džiugina savo išradingumu (visas tekstas parašytas tarsi suliniuotame sąsiuvinyje) ir dinamika (skirtingo dydžio ir perspektyvų tekstą papildančios iliustracijos).

Eugenijos Stravinskienės premija apdovanota Tinos Oziewicz ir Aleksandros Zając knyga Ką veikia jausmai? (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys, išleido „Aukso žuvys“) buvo vienas iš nedaugelio kūrinių, komisijos nominuotų bene vienbalsiai. Atrodytų, kad knygų rinka jau perpildyta įvairių knygelių apie emocijas, tad dviračio čia nebeišrasi. Tačiau žymiai lenkų vaikų rašytojai ir vertėjai Tinai Oziewicz vis dėlto pavyko. Jos sėkmės paslaptis – taikliai, jaukiai ir, drįsčiau teigti, literatūriškai patiems mažiausiems skaitytojams perteikti jausmai ir emocijos. Į daugiau nei dvidešimt kalbų išverstos knygos autorė, užuot mokiusi ir dalijusi praktinius patarimus, kaip valdyti emocijas, žaidžia išradingomis metaforomis. Neperkrautos, daug erdvės baltuose puslapiuose skleistis turinčios iliustracijos puikiai atliepia šios paveikslėlių knygos tekstą. Pastaba: tiek originalo, tiek lietuvių leidėjai iliustratorę ant knygos viršelio nurodo kur kas mažesniu šriftu nei autorę. Daugelis kitų užsienio leidėjų jų „svarbos“ jokiomis grafinėmis priemonėmis neišskiria.

Vos vos atmieštas entuziazmas

Birutė Avižinienė, prieš kelerius metus apdovanota Adomo Druktenio premija, šiemet yra Eugenijos Stravinskienės premijos nominantų sąraše. Jos verstame romane Žydrieji sparnai kalbama apie dviejų brolių – vienuolikmečio Jošo ir penkeriais metais vyresnio Jardano, visų meiliai vadinamo Dičkiu, – ryšį. Broliška meilė – ne kartą tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūroje aprašyta tema, tačiau Jošas ir Jardanas – ne paprasti broliai. Kasvakar sugulę į lovą, alsuodami vienu ritmu, jie tiesia kvėpavimo tiltą. Toks kvėpavimas padeda Jardanui valdyti nerimą ir kitas kaip staigus cunamis jį užplūstančias emocijas, mat jis – specialiųjų poreikių turintis paauglys. Kartą berniukai randa sužeistą gerviuką Kryką ir pasiryžta išmokyti jį skraidyti. Per vieną skraidymo pamoką dėl neprognozuojamo Jardano elgesio Jošas stipriai susižeidžia. Šeimai nusprendus, kad Dičkis turės persikelti į globos namus, broliai pabėga ir bando surasti Kryko šeimą.

Nepaisant kai kurių itin sentimentalių scenų, knyga jaudina ir džiugina. Pirmiausia dėl to, kad joje be išankstinių nuostatų kalbama lietuvių vaikų literatūroje retai nagrinėjama psichinių sutrikimų tema (tiksli Jardano diagnozė neįvardijama, nes tai neturi reikšmės). Svarbu ir tai, kad aprašoma netradicinė šeima: jie – migrantai (tai aišku iš personažų vardų), berniukų mama sukūrė naują šeimą, patėvis ką tik atsikraustė į namus su paaugle dukra. Lakoniškai, bet įtaigiai išvystyti keli antraeiliai pasakojimui itin svarbūs personažai – patėvio dukra Jasmina ir Dičkį prižiūrinti Mika. Šis poetiškas pasakojimas itin kinematografiškas – neabejoju, kad knygos adaptacija didžiajam ekranui galėtų prilygti „Forestui Gampui“.

Tik atsivertusi kitą Eugenijos Stravinskienės premijai teiktą „Debesų ganyklų“ knygą – Vojtěcho Matochos Žaliąjį kristalą, labai vyliausi, kad tiek istorija, tiek vertimas bus geri – mat knyga kartą šia premija jau apdovanotos Aigustės Vykantės Bartkutės versta iš čekų kalbos, o vertimų iš šios kalbos Lietuvoje pasitaiko retai. Smalsavau, kaip ir apie ką rašo kaimyninėje, istoriškai ir kultūriškai artimoje šalyje paaugliams kuriantys rašytojai.

Šio apdovanoto (beveik visos paaugliams skirtos „Debesų ganyklų“ knygos ant savo viršelių rinkodaros tikslais „garsiai“ skelbia esančios apdovanotos) debiutinio nuotykių romano su fantastikos elementais veiksmo vieta – Prahos viduryje plytintis paslaptingasis Nuosusos rajonas, kuriame neveikia elektra ir nėra ryšio. Šiame rajone, kartais primenančiame nykų sovietinį vaizdelį, o kartais – industrinės revoliucijos dar nepaliestą vietą, gyvena Jurgio, pagrindinio romano veikėjo, senelis. Nepaisant nuolat ant kulnų lipančių banditų ir draugo išdavystės, Jurgiui su Ene pavyks įminti Nuosusą saugančio mechanizmo ir jį sukūrusio XIX a. mokslininko Anso Kūrio mįslę.

Dinamiškas siužetas neretai labiau primena trilerį nei klasikinį nuotykių romaną. Nors bandymas atskleisti mistiško mechanizmo egzistavimo priežastis ir jo veikimo principus įtraukė, atomazga pasirodė abejotina (Nuosusa buvo sukurta Anso Kūrio mylimosios, savo gyvenamojoje vietoje nenorėjusios jokios pažangos, prašymu). Be to, romano veikėjai – gana stereotipiniai, jų veiksmai nuspėjami, o charakteriams pritrūko spalvų. Akis rėžė ir nenatūralus, pernelyg dažnas jaustuko „dėl Dievo“ vartojimas (tekste viena ar kita jo forma pavartota dvidešimt kartų). Tačiau vertimas išties išradingas, neabejotinai praturtinsiantis skaitytojų žodyną.

Saugu, bet…

Dar dvi Eugenijos Stravinskienės premijai teiktos gerai žinomų autorių knygos – Kateʼės DiCamillo Beatričės pranašystė (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Nieko rimto“) ir Terrio Pratchetto Drakonai Griūvančioje Pilyje (iš anglų kalbos vertė Daiva Krištopaitienė, išleido „Alma littera“) – gali būti vertinamos kaip saugios ir nenuviliančios, tačiau kartu ir pečiais gūžtelėti skatinančios dėl leidėjų pasirinkimo.

Savo pasaką (tiek veiksmo laikas, vieta, personažai, tiek teksto struktūra leidžia knygą priskirti pasakos žanrui) DiCamillo pradeda Liūdesio kronikose užrašyta pranašyste, kad vieną dieną ateis vaikas, nuversiantis karalių, ir tas vaikas bus mergaitė. Bene žinomiausia šiuolaikinės amerikiečių vaikų literatūros autorė seka jau kurį laiką vyraujančia tendencija pagrindiniu personažu rinktis stiprią, išskirtinę mergaitę (šiuo atveju mokančią skaityti ir rašyti bei besiimsiančią kilnios misijos – keliauti po šalį ir šviesti paprastus žmones). Nevengdama sentimentalumo, rašytoja meistriškai kuria ir kitus personažus – ožką Ansveliką, švelnųjį vienuolį Ediką, mergaitės draugu tapusį Džeką Dorį. Vertėja savo darbą atliko be priekaištų. Nepaisant to, skaitant neapleido déjà vu jausmas.

Terris Pratchettas, toks pat senas, geras ir klasika jau tapęs vienas populiariausių britų rašytojų, Drakonus Griūvančioje Pilyje sukūrė dar paauglystėje. Labai vertinu gerąja prasme betikslę vaikų literatūrą, sąmoningai neatliekančią jokių kitų kaip tik skaitymo malonumą užtikrinančių funkcijų. Būtent tai savo britiško humoro persmelktomis, kalambūrų sausakimšomis istorijomis, stebinančiai brandžiai ir subtiliai kritikuojančiomis visuomenę, ir daro Pratchettas. Kilimų žmonės, Didžioji Dulkelė, urvinis žmogus Dokas ir kiti personažai vertė žavėtis autoriaus vaizduotės turtingumu ir be paliovos kikenti, o Quentino Blake’o braižą primenančios nespalvotos iliustracijos kaip reikiant prisidėjo prie skaitymo malonumo.

Realistinė literatūra apie tai, ką skauda

Nors ant Kimberly Brubaker Bradley knygos Kovos žodžiai (iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė, išleido „Nieko rimto“) viršelio pavaizduota per garsiakalbį šaukianti mergaitė, šis Adomo Druktenio premiją „už jautriai perteiktą vidinę kovą, stiprybę ir drąsą kalbėti“ gavęs romanas anaiptol nėra rėksmingas, deklaratyvus, kaip dažnai nutinka tokio pobūdžio knygoms. Jo centre yra dvi seserys: dešimtmetė Dainė ir vyresnėlė Sukė, ką tik ištrūkusios iš prie jų seksualiai priekabiavusio su priklausomybe kovojančios ir kalėjime sėdinčios mamos sugyventinio. Apsistojusios pas naują globėją, seserys pagaliau gali lengviau atsipūsti ir pradėti įsivaizduoti šviesesnę ateitį. Nors žiedinės kompozicijos kūrinyje kalbama apie kur kas dažniau, nei norėtume tikėti, pasitaikančias vaikystės traumas, jis yra be galo šviesus ir viltingas. Itin traumuojančias patirtis išgyvenusi Dainė ne tik padeda atsitiesti seseriai, bet ir įkvepia klasės drauges netylėti, kai jas „nekaltai“ žnaibo bendraklasis. Skaitant tekstą aiškiai juntamas jo autentiškumas, nes autorė rašo remdamasi savo pačios vaikystės patirtimi. Tai be galo reikalinga ir puikiai išversta knyga, kuri ne tik atvers akis ir duris diskusijai, bet ir padės suprasti, kad už „blogo“ vaikų elgesio slypi šis tas daugiau.

Kitos dvi realistinei literatūrai priskirtinos knygos paaugliams neįtikino. Nors Ali Benjamin debiutinio romano Šis tas apie medūzas (iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė, išleido „Nieko rimto“) idėja ir pasakojimui pasirinkta mokslo tiriamojo darbo struktūra intriguoja, o autorės žinių bagažas apie medūzas išties solidus, psichologinei pasakojimo plotmei pritrūko jautrumo ir autentikos. Nuskendus geriausiai draugei, Siuzė negali patikėti, kad „kartais tiesiog taip atsitinka“ – juk Franė buvo puiki plaukikė. Mergaitė nuo pasaulio atsiskiria tylos siena ir į galvą įsikala mintį, kad jos draugė nuskendo įkandus medūzai. Bebandant išsiaiškinti, ar taip galėjo būti, sau pačiai tenka pripažinti skaudžią Franės išdavystę, kai kurių netinkamų poelgių pasekmes, atsisakyti be kitų pagalbos sunkiai įgyvendinamų planų.

Nors trumpi tekstai dažnai būna paveikūs, to negalima pasakyti apie paaugliams itin aktualia psichologine tema – nerimo ir panikos sutrikimą – kalbantį Mettės Vedsø kūrinį 130 dūžių per minutę (iš danų kalbos vertė Auksė Beatričė Katarskytė, išleido „Debesų ganyklos“). Su mokykloje patiriamu spaudimu nebegalinti susidoroti Pija tris savaites atleidžiama nuo pamokų. Geranoriški, tačiau neempatiški artimųjų patarimai situaciją tik blogina, kol mergina pati atranda nerimą geriausiai neutralizuojantį priešnuodį – žvilgsnį nukreipusi nuo savęs, imasi padėti kitiems ir taip atranda tai, kas miela širdžiai. Knygoje jaučiama skuba arba nepakankamas autorės įsitraukimas, neišmanymas to, apie ką rašo. Nesu tikra, ar toks pat jausmas būtų ir skaitant originalą, ar tai – vertimo pasekmė.

Neišsenkančios Holokausto istorijos

Adomo Druktenio premijai nominuotus Michaelio Gruenbaumo memuarus Kažkur vis tiek išaušta rytas. Holokausto dienoraštis (iš anglų kalbos vertė Daiva Krištopaitienė, išleido „Alma littera“) prieš kelerius metus skaičiau originalo kalba. Anuomet knyga paliko stiprų įspūdį, beveik tokį patį kaip Anos Frank dienoraštis. Tuo tikriausiai viskas ir pasakyta.

Kaip ir kelių prieš tai aptartų kitos tematikos knygų, taip ir šios istorijos stiprioji pusė – išgyvenimų autentika. Pirmuoju asmeniu papasakota naivaus dešimtmečio, atsidūrusio Prahos žydų gete, o vėliau – Terezino koncentracijos stovykloje, istorija ne tik kelia siaubą, bet ir verčia žavėtis berniukų brolyste, motinos meilės jėga ir vaikų vado Frantos herojiškumu. Komisijoje būta tam tikrų diskusijų, ar knygą tikrai reikėtų nominuoti, mat ji parašyta ne paties Holokaustą išgyvenusiojo, bet jo atsiminimus ant popieriaus padėjusio suguldyti Toddo Hasak-Lowio. Tačiau galiausiai buvo nuspręsta, kad svarbiausia yra iki ašarų jaudinanti ir be didesnių priekaištų išversta istorija.

Lucy Adlington Raudonas kaspinas (iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė, išleido „Alma littera“) ryškiai kontrastavo su Gruenbaumo memuarų įtaigumu. Šiame romane taip pat kalbama apie Holokaustą – šįkart apie Aušvicą ir jame dirbusias žydes, siuvusias rūbus SS karininkų žmonoms ir lagerio prižiūrėtojoms. Tarp kalinių Elos ir Rožės užsimezgusi draugystė joms padeda išgyventi koncentracijos stovyklos žiaurumus, knygoje vaizduojamus atvirai, nesistengiant jų sušvelninti. Siužetui netrūksta peripetijų, tad skaitymas neprailgsta, o pasakojimo pabaiga tokia laiminga, kad net sunku patikėti. Akivaizdu, kad autorė puikiai išmano mados istoriją, tačiau šios žinios jos kūrinio neišgelbsti – jam tarsi trūksta tėkmės, gyvybės.

(Siaubo) fantastika ir atgal į ateitį

Trečioji Adomo Druktenio premijai šiais metais nominuota knyga – Lietuvoje jau gerai pažįstamos britų rašytojos Frances Hardinge Gelmių šviesa (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, išleido „Nieko rimto“). Tai dar vienas itin gyvo autorės vaizduotės šėlsmo vaisius, puikiai atgijęs ir lietuvių kalba. Šis baugokas steampunk elementų turintis fantastinis romanas nukelia į Miriado salyną, kurio vienoje iš salų gyvena du našlaičiai paaugliai Harkas ir Jeltas. Iš pažiūros neišskiriami draugai, kaip ir daugelis kitų salyno gyventojų, kontrabandininkų, pirklių bei visokio plauko sukčių, yra apsėsti vieno – Miriado krantus skalaujančioje Pojūrėje ieškoti vos prieš kelis dešimtmečius čia gyvenusių, o tada vienas kitą išžudžiusių pavojingų dievybių kūnų dalių. Šios ne tik turi stebuklingų galių – iš jų galima ir neblogai pasipelnyti. To siekdami draugai patiria įvairiausių pavojų, iš kurių Harkui – talentingam pasakotojui – dėl savo kurpiamų istorijų vis pavyksta išsisukti. Šie pasakojimai pasakojime, nestokojančiame psichologizmo, meistriškai sukurti veikėjai ir pingvinetikėtai lėta, bet ne per lėta šio nuotykių romano tėkmė – stipriosios Gelmių šviesos pusės. Tačiau pati stipriausioji, mano galva, yra vykęs toksiškos Harko ir Jelto santykių, kurių negalima vadinti draugyste, vaizdavimas – itin retai paauglių literatūroje, tačiau ne jų kasdienybėje aptinkama problema.

Švedų rašytojo Jakobo Wegeliuso nuotykių romanas Rožės apgaulė (iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė, išleido „Aukso žuvys“) – panašios (didelės!) apimties ir kokybės kaip aptartoji Gelmių šviesa, o vertimas – bene pats sklandžiausias iš visų šių metų kandidatų. Kodėl tuomet ši knyga nenominuota Adomo Druktenio premijai? Leidome sau pabūti ne visai objektyvūs ir nebenominuoti knygos, kurios pirmoji dalis – Žudiko beždžionė – 2021 m. jau buvo apdovanota Adomo Druktenio premija ir išrinkta Metų verstine knyga vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje. Tai dar ne viskas – Metų verstine knyga ji tapo ir šiemet, ir tai nė kiek nestebina. Laive aptikto perlų vėrinio paslaptį besiaiškinantys kapitonas Henris Koskela, mašinistė beždžionė Salė Džouns, virtinė spalvingų jiems į pagalbą skubančių „geručių“ ir koją kišančių „blogiukų“, įtemptas, įvairiausių peripetijų nestokojantis siužetas, gyvos, pasakojimo atmosferą puikiai perteikiančios veiksmo vietos – ne veltui knygos autorius už savo kūrybą apdovanotas Astridos Lindgren premija.

Nors baugokų, netgi žiaurių scenų Rožės apgaulėje netrūksta, šio romano nepalyginsi su Victorios Elisabethos Schwab gotikiniu siaubo romanu Galantija (iš anglų kalbos vertė Daiva Krištopaitienė, išleido „Alma littera“), nebent tik iliustracijų, kurių esama tiek viename, tiek kitame romane, aspektu. Savo fantastikos elementų gausa ir mistiškumu Galantija artimesnė Gelmių šviesai, nors siužetai visiškai skirtingi. Keturiolikmetė Olivija gyvena našlaičių prieglaudoje, nekalba, bet puikiai mato nuolat kažkur netoliese šmėžuojančias šmėklas. Iš iki tol niekad nesutikto dėdės gavusi laišką, kviečiantį persikraustyti į šeimos namus – Galantiją, mergaitė taip ir padaro. Žengusi pro namo sode stūksančią seną sieną, Olivija pagaliau išsiaiškina savo kilmės paslaptį, apie kurią jai mįslingai bylojo mirusios ir, regis, kliedėjusios mamos dienoraštis. Esamuoju laiku parašytas pasakojimas sustiprina įspūdį, kad kažkas pavojingo ir baisaus laukia už kiekvieno kampo. Pradėjus skaityti sužavi teksto lyriškumas, metaforiškumas, tačiau pasakojimui (lėtai) įsibėgėjant šis išskirtinumas darosi perteklinis. Labiausiai nuvilia pernelyg įmantriai suraizgyta kulminacija ir pakankamai nuspėjama atomazga. Vis dėlto romanas turi kažką unikalaus, kas, tikiu, ne tik paaugliams, bet ir siaubo istorijas mėgstantiems suaugusiesiems leis juo pasimėgauti tarsi šviežaus oro gurkšniu.

Du ar trys pasauliai? Dvi tuo pačiu ar kitu metu vykstančios istorijos? Tokie klausimai neduoda ramybės skaitant Marishos Rasi-Koskinen mokslinės fantastikos romaną su distopijos prieskoniu Tamsioji saulės pusė (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, išleido „Debesų ganyklos“). Keturmačiame erdvėlaikyje klaidžiojanti šešiolikmetė Emilija bando išsiaiškinti, kas nutiko jos gimimo dieną mirusiai mamai ir kas iš tiesų yra ji pati. Visa tai vyksta diktatoriaus valdomame Triumfo Kasyklos miestelyje, autorei tampančiame pretekstu kalbėti ne tik apie reliatyvumo teoriją ir keliavimą laiku, bet ir apie realiame pasaulyje egzistuojančias socialines ir ekologines problemas. Lėtas pasakojimo tempas, esamuoju laiku parašyti intarpai ir kelių greta egzistuojančių pasaulių tematika artima Galantijai. Artima, deja, ir tai, kad veikėjai – pakankamai plokšti, paini intriga vos ne vos suvaldyta, o ir vertimas kartais parklumpa.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)