Kad vaikai nekartotų klaidų
Prieš ketverius metus, gavęs Prano Mašioto premiją, rašiau:
„Nors jau esu išleidęs vienuolika knygų vaikams ir vieną suaugusiesiems, o eilėje laukia dar daugybė sumanymų, vis dar nelaikau savęs nei poetu, nei rašytoju. Gal todėl, kad esu labiau skaitytojas nei rašytojas. Per gyvenimą esu perskaitęs dešimtis genialių, šimtus gerų ir tūkstančius blogų knygų. Iš tiesų visos knygos yra geros ir duoda daug naudos: genialios įkvepia ir keičia pasaulėžiūrą, geras skaityti labai įdomu, o blogos rodo, kaip nereikia rašyti.“
Dabar esu išleidęs 24 knygas, kurios išverstos į daugiau kaip 20 kalbų. Ir jau galiu save vadinti rašytoju. Atsisukęs nužvelgiu nelengvą kelią ir matau savo kūrybos evoliuciją – nuo linksmų, neįpareigojančių istorijų apie paršelį ir karvę bei smagių eilėraščių mažiesiems iki knygų apie Holokaustą, partizanines laisvės kovas pokaryje ir autizmo problemas.
Knyga apie mergaitę, išgyvenusią karo baisumus ir patekusią pas Lietuvos partizanus, ypač aktualiai suskambo dabar, vykstant karui Ukrainoje. Kaip visada – vaikai tampa įkaitais, kai dideli dėdės nutaria ką nors „išvaduoti“ ir padaryti kitą šalį „laimingą“, nors dažniausiai ta laimė virsta kraujo ir ašarų upėmis. Ypač džiugu, kad tik pasirodžiusi knyga sulaukė plataus atgarsio ir susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Bolonijos knygų mugėje ji buvo atrinkta iš daugiau kaip 3 000 knygų iš viso pasaulio ir gavo „Specialaus paminėjimo“ apdovanojimą. Pasirodo, partizaninių kovų tema įdomi ne tik mums, bet ir kitoms Europos tautoms. Ir ne tik estams ir latviams, bet ir prancūzams, italams ir kitiems.
Todėl ir aš, ir Lina kuriame, kad vaikai nekartotų praeities klaidų, bet panašu, kad žmonija, tobulėdama technologiškai, galvoje vis dar lieka tais urviniais žmonėmis, kurie visus ginčus sprendžia trinkteldami kuoka per galvą oponentui.
Labai džiaugiamės apdovanojimais. Bet šiuo metu esame taip užsivertę darbais, kad net miegui laiko trūksta. Todėl mudviejų su Lina pasisakymas išėjo toks labai trumpas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)