Kodėl vaikams reikia pasakų
Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba1 – garsiausia Bruno Bettelheimo knyga. Jos autorius – Austrijos žydas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs JAV, pasauliniu mastu žinomas vaikų psichologas ir psichiatras. Gimė 1903 m. Vienoje, studijavo germanistiką ir meno istoriją, 1938 m. apsigynė filosofinės pakraipos disertaciją apie moderniąją estetiką. 1938 m. nacistinei Vokietijai užėmus Austriją, Bettelheimas kaip „politikuojantis žydas“ buvo suimtas ir įkalintas Dachau, vėliau Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. Kai po amnestijos 1939 m. buvo paleistas, skubiai emigravo į JAV. Pirmiausia dirbo asistentu Čikagos universitete, o 1944 m. paskirtas vadovauti šiam universitetui priklausiusiai ortogeninei mokyklai, skirtai vaikams, turintiems mokymosi sunkumų ir psichinių sutrikimų. Ilgą laiką buvo susitelkęs į autistiškų vaikų tyrimus ir išvystė teoriją, kad autizmą sukelia „patologinė motinystė“, autizmas – tai vaiko reakcija į šaltą jo nekenčiančią motiną. Nūnai ši teorija paneigta. Iš gausybės Bettelheimo parašytų knygų didžiausio populiarumo sulaukė 1976 m. išėjęs psichoanalitinis veikalas apie pasakas, kurio pavadinimas lietuvių kalba yra Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba (The Uses of Enchantment: The Meaning and Importance of Fairy Tales). Gyvenimą Bettelheimas baigė savižudybe 1990 m.
Vos pasirodžiusi Bettelheimo knyga The Uses of Enchantment: The Meaning and Importance of Fairy Tales buvo apipilta psichologų liaupsėmis, pelnė keletą premijų. Tačiau folkloristų pateiktas vertinimas nebuvo toks palankus. Gana plačiai apie jį rašo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Jūratė Šlekonytė, recenzuodama lietuviškąjį šios knygos leidimą (žr. Jūratė Šlekonytė, Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas, Tautosakos darbai, t. 55, interneto prieiga: https://www.llti.lt/failai/TD55_internetui- 223-229(1).pdf). Pasak recenzijos autorės, Bettelheimui priekaištauta dėl to, kad jis nepakankamai susipažino su ankstesniais tyrinėjimais ir kėlė jau kitų plėtotas idėjas, per mažai įsigilino į folkloristų darbus, todėl painiojo terminus, kai kurie jo teiginiai prašovė pro šalį, o blogiausia – Bettelheimas buvo apkaltintas plagiavimu: nenurodė dalies šaltinių, kuriais akivaizdžiai pasinaudojo.
Žvelgiant į šią knygą ne griežto akademinio vertinimo požiūriu, o kaip į taikomojo pobūdžio leidinį, reikia pripažinti, kad skaitant nuo jos sunku atsitraukti: autorius turi įtaigaus kalbėtojo talentą, mintis dėsto ne tiek mokslinei, kiek mokslo populiarinimo literatūrai būdingu stiliumi, beje, už skaitymo malonumą padėkoti reikia ir knygos vertėjui Vytautui Grendai. Vis dėlto nereikėtų pasiduoti knygos sugestijai ir be jokių abejonių priimti visus teorinio pobūdžio Bettelheimo teiginius ir konkrečių pasakų interpretacijas.
Knygos tikslas, pasak jos autoriaus, yra „parodyti, kodėl pasakos vaikams yra tokios reikšmingos ir padeda jiems įveikti kylančius psichologinius sunkumus bei integruoti savo asmenybę“ (p. 28). Akcentuojamas taikomasis jos pobūdis: „Šia knyga siekiama padėti suaugusiems, o ypač tiems, kurie rūpinasi vaikais, geriau suprasti pasakų svarbą“ (p. 34).
Knygos „Įžanga“ patraukia filosofine mintijimo kryptimi. Bettelheimas rašo, kad jam kilęs klausimas, kas padeda vaikui rasti prasmę savo gyvenime. Atsakydamas į jį, išskiria, pirma, tėvų ir kitų vaiku besirūpinančių asmenų daromą įtaką ir, antra, kultūros paveldą. Iš šio tinkamiausiais vaikui laiko literatūros kūrinius, žinoma, ne visus, o pasižyminčius tam tikromis savybėmis: „Kad kūrinys tikrai patrauktų vaiko dėmesį, jis turi būti smagus ir sužadinti smalsumą. Tačiau tam, kad praturtintų jo gyvenimą, kūrinys turi pakurstyti vaizduotę; padėti lavinti protą ir geriau suprasti savo jausmus; paisyti jo rūpesčių ir siekių; be išlygų pripažinti jam kylančius sunkumus, bet kartu pasiūlyti būdų pašalinti keblumus, kurie neduoda jam ramybės“ (p. 13). Neįmanoma nesutikti su šiuo paveikaus vaikų kūrinio apibūdinimu. Tačiau, Bettelheimo požiūriu, rašytojų sukurta vaikų literatūra jo išvardytų kriterijų neatitinka, ji esą nestiprina dvasinių vaiko išteklių, reikalingų įveikiant vidinius sunkumus. Kaip priešpriešą vaikų rašytojų kūriniams knygos autorius iškelia tradicines pasakas: „(…) pasakos teikia daugiau pasitenkinimo nei visa kita vaikų literatūra“ (p. 15). Negatyvus požiūris į rašytojų sukurtą vaikų literatūrą ir jos supriešinimas su tradicinėmis pasakomis pastebimas visoje Bettelheimo knygoje: vis kas nors prikišama vaikų literatūrai apskritai, be to, užsipuolami ir konkretūs rašytojų kūriniai, pavyzdžiui, Hanso Christiano Anderseno pasaka „Bjaurusis ančiukas“, mat įvykiai ten klostosi ne pagal tradicinės pasakos schemą (p. 158). Beatodairiškas tradicinės pasakos idealizavimas ir kitokios vaikų literatūros kritika rodo knygos autorių esant kategorišką ir ribotą.
Knygą sudaro dvi dalys – „Stebuklų lobynas“ ir „Pasakų šalyje“. Kiekviena jų skaidoma į skyrius, dažniausiai įvardijamus kokios nors pasakos pavadinimu, taigi, analizuojant konkrečias pasakas, siekiama parodyti, kaip jos gali padėti vaikui išspręsti jam kylančias psichologines problemas. Pats knygos autorius dalių turinį apibendrina taip: „Daugelis pirmoje šios knygos dalyje aptariamų pasakų vaizduoja asmenybės integracijos poreikį, o antroje dalyje aptariamose pasakose skiriama dėmesio ir edipiškiems keblumams“ (p. 136).
Neakademinei auditorijai vertingiausi šioje knygoje greičiausiai pasirodys teoriniai teiginiai apie pasakų svarbą vaiko gyvenime. Daugelis jų nekelia abejonių ir yra aktualūs vaikus ugdantiems suaugusiesiems – nesvarbu, kad moksliniu požiūriu tie teiginiai ne nauji. Didžiuma jų – apie pasakų turinio ir formos savybes, lemiančias šių kūrinių prasmingumą ir tinkamumą vaikui: pasakos vaikui parodo pagrindines sudėtingas situacijas, į kurias patenka žmogus; egzistencines dilemas jos nusako trumpai ir aiškiai; pasakos ne abstrakčiomis sąvokomis, o netiesiogiai parodo moralaus elgesio privalumus; vaikas tapatinasi su pagrindiniu veikėju, kuo šis paprastesnis ir suprantamesnis, tuo tapatintis lengviau, o pasakos pagrindinis veikėjas būtent toks; pasakos vaikams yra ne tik pramoga, jos padeda pažinti save ir skatina asmenybės raidą; jos parodo, koks yra teisingas žmogaus raidos kelias, ir skatina juo žengti.
Atskiros knygos mintys palieka egzistencinių įžvalgų įspūdį, pavyzdžiui: „(…) mus, kaip žmones, išgelbsti ir mums žmoniškumą grąžina rūpinimasis tais, kuriuos mylime“ (p. 125), „Pasakų personažų likimas vaiką įtikina, kad net jei jis, kaip ir jie, pasaulyje jaustųsi atstumtas ir apleistas, (…) jam, kaip ir jiems, gyvenime žingsnis po žingsnio bus parodytas kelias, o kai reikės, – suteikta pagalba“ (p. 24).
Įsidėmėtini yra įvairiose knygos vietose išmėtyti patarimai tėvams ir kitiems vaikų ugdytojams, kaip reikėtų sekti pasakas. Keletą jų paminėsiu. Bettelheimas teigia, kad nedera sekti pasakų, norint pamokyti, pasakos sekėjo tikslas turi būti suteikti vaikui malonumą, jį pradžiuginti. Nurodo, kad suaugusysis turėtų būti atidus vaikui ir parinkti tokias pasakas, kurios tinkamiausios atitinkamam raidos tarpsniui ir psichologinėms problemoms, su kuriomis vaikas susiduria. Tačiau nereikėtų tėvams nuspręsti, kuri pasaka vaikui turi būti svarbiausia, neprimesti jos. Jei pasaka vaiko nepatraukia, geriau kitą vakarą sekti kitą. O jei pasaka vaikui bus svarbi, jis prašys ją sekti vis iš naujo. Knygos autorius perspėja, kad tėvai perdėm nesikištų į vaiko santykį su pasaka. Net jei tėvai teisingai nuspėtų, kodėl pasaka emociškai vaiką paveikė, tuo supratimu geriau su vaiku nesidalyti, nes mažo vaiko reakcijos į pasaką dažniausiai yra nesąmoningos, tad tegu jos tokios ir lieka. Pataria nesibaiminti, kad vaikas pradės tikėti pasakų stebuklais – kiekvienas vaikas tiki stebuklais, o užaugęs tą tikėjimą praranda. Puiku, jei vaikas pradeda fantazuoti pasakos temomis – vadinasi, pasaka padarė jam poveikį. Fantazuodamas vaikas gali imtis įvairių veikėjų vaidmenų – kartais vieno, kartais kito, atskirus vaidmenis gali priskirti tėvui ar motinai.
Deja, ne visi teoriniai Bettelheimo samprotavimai teisingi. Iškeldamas pasakas jis yra linkęs priešinti jas su kitais naratyvais – ne tik su rašytojų sukurta vaikų literatūra, bet ir mitais. Suminėti visus klaidingus Bettelheimo teiginius apie mitus recenzijoje užimtų pernelyg daug vietos, tačiau bent dalį jų būtina paneigti: netiesa, kad mitų herojai yra aiškiai nežmoniško dydžio; netiesa, kad mitų herojus vaizduojamas tik kaip ideali asmenybė – be pozityviai vertinamų herojų, veikia ir triksteriai, traktuojami kaip nevykėliai arba piktavaliai pokštininkai, klastūnai, apgavikai; netiesa, kad mito įvykiai pateikiami kaip stebuklai – archajinių laikų žmogus visa, kas pasakojama mite, laikė tikrove; netiesa, kad mito įvykiai nepakartojami ir nebūtų galėję nutikti jokiam kitam žmogui jokioje kitoje situacijoje – ritualuose eiliniai mirtingieji susitapatindavo su mitų herojais, savo gyvenimą jie kūrė atkartodami mitinių herojų veiksmus; netiesa, kad mitai yra pesimistiški, o jų pabaigos beveik visada tragiškos – tokia mintis gali kilti remiantis tik vėlyvaisiais suliteratūrintais antikiniais mitais, nes archajiškiesiems mitams minėti bruožai nebūdingi.
Ganėtinai keblu kalbėti apie Bettelheimo pateiktas pasakų interpretacijas. Ar bus jos priimtinos, žymiu mastu priklauso nuo to, koks yra skaitytojo santykis su froidizmu, mat Bettelheimas laikomas froidistu-fundamentalistu. Šioje knygoje akivaizdi Sigmundo Freudo sukurtos vaikų seksualumo teorijos sklaida, itin daug vietos skiriama edipiškiesiems konfliktams.
Bettelheimo interpretacijos įdomios metodologiniu požiūriu: kaip psichoanalizės instrumentai gali būti pritaikyti pasakoms. Tačiau bėda ta, kad psichoanalitinę prieigą prie pasakos turinio Bettelheimas neretai tiesiog primeta vaikui. Tai, ką pasakoje įžvelgia mokslininkas, gali ir į galvą nešauti mažamečiam klausytojui. Antai apie pasaką „Du broliai“ Bettelheimas rašo: „Brolių Grimmų pasakos „Du broliai“ pradžioje klausytojui leidžiama suprasti, kad jei du broliai, – tai yra du skirtingi mūsų asmenybės aspektai, – nebus integruoti, įvyks tragedija“ (p. 144). Ne tik vaikas, bet ir suaugęs žmogus, nesusipažinęs su psichoanalizės teorija, dviejų brolių tikrai nelaikys skirtingais vienos asmenybės aspektais. Arba kitas pavyzdys: pradėdamas analizuoti pasaką „Trys paršiukai“ Bettelheimas nurodo, kad ji – lopšelinukams, o baigdamas teigia: „Net ir mažas vaikas, atrodo, supranta, kad iš tikrųjų jie visi trys yra vis tas pats paršiukas, tik skirtingais tarpsniais“ (p. 70). Neįtikėtina, kad lopšelinukas galėtų taip abstrahuoti! Antroje knygos dalyje „Pasakų šalyje“ nemaža vietos skirta pasakoms, esą padedančioms įveikti seksualinės kilmės nerimą dėl lytinio akto baimės. Štai kokias mintis, pasak Bettelheimo, vaikams sužadina pasaka „Miegančioji gražuolė“: „Miegančiosios gražuolės istorija kiekvienam vaikui įteigia, kad trauminio įvykio, tokio kaip mergaitės kraujavimas prasidėjus lytinei brandai ir vėliau, per pirmąją sueitį, pasekmės yra pačios geriausios“ (p. 344). Panašių į cituotąsias vietų knygoje apstu. Žinoma, ne visi Bettelheimo teiginiai tokie gluminantys. Daugiau ar mažiau įtikinamas yra moralinės pasakų problematikos nagrinėjimas, psichologinių išgyvenimų, kylančių dėl brolių ar seserų konkurencijos, analizė, aiškinimas, kaip pasaka padeda susitvarkyti su prieštaringais jausmais, ir kt. Svarumo interpretacijoms suteikia kartkartėmis pateikiami pavyzdžiai iš Bettelheimo, su vaikais dirbusio psichologo, praktikos.
Bettelheimo knyga įrodo, kodėl pasakos yra reikalingos vaikui, bet skaityti ją dera nusiteikus kritiškai, toli gražu ne viską, kas joje išdėstyta, priimant kaip mokslinę tiesą.
___________________________________
1 Bruno Bettelheim, Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba: psichoanalitinis požiūris, [iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda], Vilnius: Tyto alba, 2017, 480 p. ISBN 978-609-466-229-4.
Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)
