Gera knyga vaikams yra slaptos durys į meno pasaulį, arba Kodėl reikia skaityti paveikslėlių knygas ir patiems mažiausiems

Pirmosios meno galerijos vaikams

Prisipažinsiu, kad pirmą straipsnio pavadinimo dalį pasiskolinau iš vaikų knygų rašytojo Maco Barnetto pranešimo, skaityto TED („Technology. Entertainment. Design“ / „Technologijos. Pramogos. Dizainas“) konferencijoje. Puikiame pranešime rašytojas atkreipė dėmesį į neribotą vaikų fantaziją ir jų gebėjimą čia ir dabar patikėti pasakojama istorija ir jos veikėjais. Dažniausiai tokias istorijas jie sužino iš knygų.

Suaugusieji neretai pamiršta, kokia stipri yra knygos galia. Visai nesvarbu, kokio amžiaus skaitytojas ją skaito. Pacituosiu dar vieną Maco Barnetto mintį, tiesa, jau ne iš minėtojo pranešimo, o iš jo knygos Slaptosios durys. Nes knygos vaikams – rimtas reikalas (La porta segreta. Perche i libri per bambini sono una cosa serissima): „Mes nepripažįstame vaikų knygų kaip tikros meno formos, nes manome, kad vaikai nesugeba suprasti meno. Nuo Renesanso laikų Vakaruose vyraujantis žinovo idealas mums aiškina, kad literatūros vertinimas ugdomas daugelį metų, ilgai studijuojant. O mūsų, suaugusiųjų, šališkumas įtikina mus savo pranašumu prieš vaikus beveik visais atžvilgiais. Žinoma, visi sutinkame, kad vaikai yra brangūs. Mes mylime vaikus! Bet iš tikrųjų jų negerbiame. Esame linkę juos laikyti neišprususiais mąstytojais, pasižyminčiais intensyviomis, bet tiesmukomis emocijomis. Manome, kad vaikai negalėtų būti nei tokie sumanūs, nei tokie sudėtingi, kokie esame mes, suaugusieji. Kaip vaikai gali suprasti grožinę literatūrą, kai, pripažinkime, daugelis jų nemoka užsirišti batų? Bet ką daryti, jei viską supratome neteisingai? O jeigu vaikai yra puiki meną suprantanti auditorija? O jeigu vaikai yra idealūs grožinės literatūros skaitytojai?“¹

Paveikslėlių knygoje dera kelios skirtingos meno formos. Ir tai yra šių knygų išskirtinumas. Paveikslėlių knyga suteikia galimybę ją skaityti įvairiais būdais: skaityti tik tekstą, skaityti tik iliustracijas, skaityti viską drauge.

Esu įsitikinusi, kad tik geriausieji turi rašyti ir piešti vaikams, nes būtent knygos formuoja estetinį, meninį ir kultūrinį vaikų pasaulio suvokimą. Niekur neradau atsakymo, kam kilo mintis, kad vaikams patinka tik ryškios, blizgančios, dažnai primityviu vizualiniu turiniu užpildytos knygos, nes būtent tokių knygų bene daugiausia galima rasti jauniausiems skaitytojams skirtose knygų lentynose. Kam šovė į galvą mintis, kad vaikai geba suprasti tik stilistiškai panašias iliustracijas? Liūdna, kad mažiausiems skaitytojams dažnai brukamos ryškios, pypsinčios, grojančios ir kitaip vaiko dėmesį prikaustančios knygos, kurios nesilamdo, iškenčia kramtymus ir mėtymus, bet jose dažnai nėra jokio meninio turinio. Paskiri žodeliai, kelių sakinių istorijos parašytos tarsi atbula ranka. Per pirmuosius kelerius metus vaiko žodynas pildosi greičiausiai ir jį būtų galima dar labiau praturtinti. Pirmieji keli gyvenimo metai skiriami knygoms, atliekančioms ne lavinimo, o tik žaidimo funkciją. Liūdina ir tai, kad tinkamo dėmesio kokybiškam ankstyvajam vaikų skaitymui dažnai neskiria ne tik tėvai, bet ir kitos su vaikų ugdymu susijusios institucijos. Pasidomėjusi, kokia situacija yra kitose Europos šalyse, supratau, kad turime iš ko pasimokyti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šiuo metu veikia 3 500 bibliotekų, turinčių knygų fondus 0–3 metų vaikams. Ar mes turime nors vieną biblioteką (ne lentyną vaikų knygų skyriuje), skirtą mažiausiems skaitytojams? Prancūzijoje tarp fonduose saugomų knygų yra ir paveikslėlių knygų. Šių knygų fondų įkūrėjai ne bibliotekininkai, o pediatrai. Jie pirmieji ne tik atkreipė dėmesį į ankstyvojo amžiaus vaikų švietimo būtinybę, bet ir išskyrė knygą kaip vieną pagrindinių priemonių, galinčią pagerinti vaikų emocinę sveikatą. Prancūzijoje specialistai, dirbantys su mažųjų auditorija, supažindinami su paveikslėlių knygų atrankos kriterijais, jie mokomi, kaip pasirinkti įtraukiančias, turinio ir iliustracijų prasme kokybiškas knygas. Juk gera knyga gali atlikti net keletą labai svarbių ankstyvojo vaikų ugdymo funkcijų: gerinti emocinę sveikatą, mokyti naujų žodžių ir saviraiškos, ugdyti estetinį ir meninį skonį.

Stiprus literatūrinis tekstas ir meninės iliustracijos – pagrindinės paveikslėlių knygos sudedamosios dalys. Talentingai parašyta istorija suteikia galimybę dailininkui išplėtoti knygos tekstą, įdarbinti vaizduotę ir meistriškumą. Knygos istorija pasakojama ne tik tekstu, bet ir iliustracijomis, jos sukonstruoja naują realybę, sukuria netikėtumo įspūdį, žadina skaitytojo vaizduotę. Popieriaus tekstūra skatina ne tik regos, bet ir lytėjimo pojūčius, o jie ankstyvajame amžiuje itin svarbūs. Skirtingi šriftai, griežtai arba laisvai atvarte išdėliotos iliustracijos – tai elementai, padedantys sukurti ypatingą meninį pasaulį, kuris ir yra tikroji knygos vertė. Vertingos paveikslėlių knygos yra daugiasluoksnės, neretai skirtos keliems adresatams.

Nėra vieno paveikslėlių knygų iliustravimo stiliaus, tinkamo vaikui vaizdais papasakoti istoriją. Paveikslėlių knygos iliustruojamos įvairiai: piešiamos ranka, kompiuteriu, karpomos, siuvinėjamos. Būtent tokia įvairovė leidžia vadinti paveikslėlių knygas pirmosiomis meno galerijomis vaikams. Ir vis dėlto tam tikros mados gyvuoja ir čia. 2017 m. Bolonijos knygų mugėje vykusios iliustruotojų parodos žiuri narys, apžvelgdamas 3 000 iliustruotojų darbus (16 000 piešinių), reziumavo: „Šiais metais pateiktose iliustracijose pastebėjome tokius dalykus: daug lapių ir banginių, labai daug geometrinės architektūros ir daug sodriai perteiktų džiunglių ir miškų, būdingi beveik abstraktūs vaizdai (…)“. Į 2017 m. Bolonijos iliustruotojų parodą buvo atrinktos ir Aušros Kiudulaitės iliustracijos iš knygos Laimė yra lapė (Evelina Daciūtė, „Tikra knyga“). Smagu, kad nuo 2017 m. Bolonijos iliustruotojų parodoje kasmet galima pamatyti ir lietuvių menininkų darbų. Lietuvos iliustruotojai išgyvena tikrą atgimimą ir varžosi geriausiųjų kategorijoje.

Vaikams patinka vartyti lapus, žiūrėti paveikslėlius, juos komentuoti, vis iš naujo peržiūrinėti tą pačią knygą. Paveikslėlių knygos puikiai tinka mažiausiems skaitytojams ir todėl, kad gausiai iliustruota istorija leidžia ją perskaityti be knygos žodinio teksto. Vaikai tokias knygas gali skaityti neskubėdami, apžiūrinėdami kiekvieną paveikslėlį.

Gana dažnai knygos su paveikslėliais yra tapatinamos su paveikslėlių knygomis. Tai dvi skirtingos knygų vaikams kategorijos. Knygose su paveikslėliais iliustracijos vaizduoja tai, kas pasakojama tekstu, o paveikslėlių knygose jos sukuria ir išplėtoja pasakojimą vaizdais, čia iliustracijos laisvesnės, jose dažnu atveju atsiranda ir papildomo teksto. Paveikslėlių knygos daugiasluoksniškumas suteikia malonumą tokią knygą skaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams: pavyzdžiui, jei atidžiai perskaitytumėte knygos Laimė yra lapė iliustracijoje esančius žvaigždynų pavadinimus, pastebėtumėte, kad vaikui jie nesuteikia tiek daug informacijos, kiek suaugusiam skaitytojui – juk čia įterpti filmų, knygų pavadinimai.

Kaip skaityti paveikslėlių knygas?

Kai kuriuos čia pateiktus patarimus galima panaudoti skaitant su vaiku bet kokią knygą, o kai kas tinka tik skaitant paveikslėlių knygas.

Knygas verta pradėti skaityti nuo jų viršelio. Pabandykite kartu su vaiku paspėlioti, kokia knygoje aprašomos istorijos nuotaika, kas yra jos pagrindiniai veikėjai. Garsiai perskaitykite knygos pavadinimą ir autorių. Pirštu parodykite, kur tai užrašyta. Prisiminkite: kol vaikas nepažįsta raidžių, jam viskas paveikslėlyje yra vienodai svarbu.

Pirmą kartą drauge su vaiku vartydami knygą, apsišarvuokite kantrybe. Suaugusiesiems knygos skaitymas pirmiausia siejasi su knygos tekstu, o vaikui – su vaizdu. Todėl nereikia tikėtis, kad, paėmęs knygą į rankas, mažasis skaitytojas iš karto norės išgirsti istoriją. Veikiausiai jis pradės nuo knygos vartymo, norės pamatyti iliustracijas ir tik vėliau susidomės knygos tekstu. Paveikslėlių knyga – lėto skaitymo knyga. Net ir keliasdešimt kartų skaitytoje ar vartytoje knygoje galima rasti naujų dalykų. Todėl verta rinktis kokybišką paveikslėlių knygą, kuri bus skaitoma ilgai. Pradžioje tokią knygą mažyliui skaitys tėvai, o vėliau, išmokus skaityti, ta pati knyga su dideliu džiaugsmu bus perskaityta savarankiškai. Ir visai nesvarbu, kad jos tekstas ir paveikslėliai gerai žinomi. Pažinimo džiaugsmas kiekvieną iš mūsų aplanko tuomet, kai susiduriame su kažkuo, kas jau yra žinoma ir vėl iš naujo prisimenama. Štai kodėl ir vaikai, ir suaugusieji daugybę kartų skaito tą pačią knygą ar žiūri matytą filmą.

Viena iš reikšmingų geros paveikslėlių knygos sudedamųjų dalių – stiprus literatūrinis tekstas. Vaikai paveikslėlių knygose ieško jų gyvenimą atliepiančių istorijų ir iliustracijų, nes su tokiomis jiems lengva susitapatinti. Be to, būtent iš knygų vaikai mokosi kalbos. Knygos tekstas turtina vaiko kalbą: skaitant knygas išmokstama vaizdingų posakių, metaforų, taisyklingos sakinio konstrukcijos.

Vaikai itin lengvai mokosi naujų dalykų – jiems tai žaidimo dalis. Vaizdais papasakota istorija – puikiausia priemonė mokyti vaikus įvairiausių dalykų, pritaikyti tą pačią knygą aptariant skirtingas temas. Paveikslėlių knygos puikiai tinka pažindinti vaikus su emocijomis. Vartydami knygas ieškokite tokių iliustracijų, kuriose aiškiai pavaizduotos įvairios veikėjų emocijos. Aptarkite iliustracijas kartu. Knygoje Chameleono sapnai (Jurga Vilė, Lina Sasnauskaitė, „Tikra knyga“) atpažįstami skirtingi veikėjų išgyvenimai, juos lengva įvardyti. Jei šią knygą skaitysite aptardami tik nespalvotas iliustracijas, atrasite visą knygos personažų jausmų puokštę – susižavėjimą, džiaugsmą, laimę, nusivylimą, pyktį, agresiją, liūdesį ir kt. Galite paklausti mažojo skaitytojo, kaip jaučiasi chameleonas? Kodėl vaikas taip mano? Kaip, jo nuomone, jaučiasi kiti paveikslėlyje esantys personažai: berniukas, sumuštinį kramtanti sesė, katinas?

Remiantis tyrimo, vykdyto su 2–3 m. vaikais, duomenimis, po perskaitytos knygos užduodami klausimai apie emocinę personažų būklę padeda vaikams geriau suprasti savo jausmus ir moko juos empatijos². Atkreipkite vaikų dėmesį į tai, kad yra daug skirtingų emocijų. Kartu aptardami iliustracijas sužinosite, kokias emocijas atpažįsta vaikas, ar teisingai jas įvardija. Šiame kontekste minėtinas 2007 m. atliktas tyrimas, kurio metu apklausti 247 tėvai. Jų buvo paprašyta įvertinti, kaip dažnai jie kalbasi su vaikais. 99 proc. tėvų manė, kad su vaikais kalba dažniau nei vidutiniškai. Tačiau tyrimo rezultatai parodė, kad 51 proc. tėvų kalbėjosi su vaikais rečiau nei vidutiniškai, tik 29 proc. tėvų kalbėjosi su vaikais dažniau nei vidutiniškai. Įdomu, kad mamos su dukromis kalbėjosi dažniau nei su sūnumis³. Knyga suteikia puikią progą pasikalbėti su vaiku.

Vaikui knyga su tuo pačiu tekstu ir iliustracijomis yra pastovumo garantas. Labai svarbu kiekvieną kartą istoriją skaityti tokią, kokia ji užrašyta knygoje – nekeičiant žodžių, nepraleidžiant pastraipų. Klausydamasis žinomo teksto vaikas prisimena ir tą tekstą skaičiusį asmenį, o tai jį veikia raminamai.

Per pirmuosius kelis gyvenimo metus vaikas išmoksta daugybės dalykų. Vienas iš jų – suprasti kito asmens kūno kalbą. Vaikai puikiai kopijuoja suaugusiuosius, tik kažin ar visada teisingai interpretuoja jų veiksmus? Aptardami knygos iliustracijas, nepamirškite paprašyti mažojo skaitytojo papasakoti, kaip jis supranta iliustracijoje pavaizduotų personažų kūno kalbą, kokius jausmus jie išgyvena.

Daug paveikslėlių knygų pasakoja apie gyvūnus, jie dažnai yra pagrindiniai knygos veikėjai. Skaitydami tokias istorijas galite atkreipti vaikų dėmesį į tai, kaip mes elgiamės su gyvūnais, ar teisingai jais rūpinamės. Pasvarstykite drauge, ar tikrai reikia kiekvieną sutiktą gyvūną gelbėti, nešti į namus, kaip teisingai elgtis su mus supančia gamta ir jos gyventojais.

Skaitydami paveikslėlių knygas atkreipkite dėmesį ir į jose vaizduojamą veiksmo aplinką. Ar toje aplinkoje yra vaikui pažįstamų objektų? Vaikai labai pastabūs, jie bus laimingi vartodami naujus žodžius, jais pavadindami knygoje esančius objektus. Paveikslėlių knygoje Keturios paslaptys, kaip pažinti raides ir natas (Linas Kontrimas, Inga Dagilė, „Tikra knyga“) yra iliustracija, kurioje pavaizduoti lankytini Lietuvos objektai: Gedimino bokštas, Kryžių kalnas, Neringos švyturys, Katedros aikštė. Skaitydami šią knygą atkreipkite dėmesį į tuos objektus, papasakokite, kuriame mieste juos galima rasti, kaip jie vadinasi, kokia yra jų paskirtis.

Paveikslėlių knygų teksto ir iliustracijų daugiasluoksniškumas – didelė vertybė. Knygos iliustracijos gali būti naudojamos kaip papildoma knygoje pasakojamos istorijos informacija arba suvokiamos kaip nauja tema. Knyga Drambliai ėjo į svečius (Evelina Daciūtė, Inga Dagilė, „Tikra knyga“) skirta mokyti vaikus skaičiuoti iki 10 ir atgal. Šią knygą galima panaudoti pažindinant vaikus su gyvūnais, šalimis, kuriose jie gyvena, gyvūnų gyvenimo būdu. Ta pačia knyga galima pasiremti ir kalbant apie sveiką mitybą. Vienoje iš knygos iliustracijų nupieštas dramblys, suėdęs 92 bananus. Pasvarstykite su vaikais, kiek bananų drambliai gali suėsti, bananas yra vaisius ar daržovė? Šią knygą skaitant su pradinuku galima mokytis matematikos pagrindų: paprašyti vaiką įsivaizduoti, kokią kambario dalį užimtų dramblys, kokio ilgio galėtų būti jo straublys, uodega. Šie ir kiti klausimai padėtų ne tik naujai pažvelgti į knygos iliustracijas, bet ir aiškiai pademonstruoti matematikos žinių praktinę naudą.

Ta pati knyga gali būti visai kitaip skaitoma su skirtingo amžiaus vaikais. Nereikia turėti daug knygų, svarbiausia išsirinkti kokybiško turinio, meniškai vertingą knygą. Svarbiausia nepamiršti kiekvieną kartą perskaičius knygą drauge ją aptarti, nes tik toks skaitymas bus vertingiausias. Aptardami vaikai turės galimybę išsakyti savo mintis ir jausmus – jiems labai svarbu išreikšti savo nuomonę, išgirsti jūsų požiūrį.

Tyrimai rodo, kad skirtumas tarp vaiko, kuriam skaitė nuo gimimo, ir vaiko, kuris iki šešerių metų neperskaitė nė vienos knygos – milijonas žodžių! Milijonas neišmoktų žodžių reiškia neišreikštus jausmus, neišsakytus norus, nepapasakotas istorijas ir neįvykusius pokalbius. Nežinoti milijono žodžių – tai gyventi pasaulyje be daugelio spalvų. Ne veltui minėtoji Prancūzijos pediatrų draugija įtraukė knygų skaitymą į privalomą kasdienę veiklą. Paveikslėlių knygos tam ypač tinka.

Pabaigoje tiktų dar viena Maco Barnetto mintis: „Yra tokių knygų vaikams, kurios maitina sielą, yra įdomios ir gerai sukurtos – istorijos parašytos vaikams, kokie jie iš tikrųjų yra, o ne tokiems, kokius suaugusieji norėtų juos matyti. Šios knygos yra geros. Kai kurios iš jų net puikios. (…) Geriausia vaikų literatūra yra tokia pat kaip ir geriausia suaugusiems skaitytojams sukurta literatūra. Tai, apie ką kalbame, yra ne kas kita kaip menas vaikams. O argi vaikai nenusipelno tikro meno?“⁴

Linkiu visiems atrasti puikių paveikslėlių knygų, skaityti jas drauge su vaikais ir ugdyti meną suprantančią jaunąją kartą.

__________________________

¹ Mac Barnett, La porta segreta. Perché i libri per bambini sono una cosa serissima, [iš anglų k. vertė autorė], Milano: Terre di mezzo Editore, 2024, p. 30–31. Šią ir kitas citatas išvertė straipsnio autorė.

² Gregoire Borst, L’égocentrisme, un biais auquel résister… La revue des livres pour enfants, 2021, t. 318, p. 112.

³ James Gilkerson et al. „The power of talk. Adult Talk and Conversational Turns During the Critical 0–3 Years of Child Development“, Infoture, Inc. Technical Paper ITR-01-1.2007.

⁴ Mac Barnett, op. cit., p. 30–31.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)