„Rubinaičio“ ritmas, arba Kai svarbiausia išlikti
Nuo pernai metų rudens Lietuvos kultūros leidiniai išgyveno nerimo ir nežinomybės laiką. Senasis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, daug metų rėmęs ir Rubinaičio žurnalą, buvo uždarytas, o naujasis dar neįkurtas. Kai kurie leidiniai nustojo eiti. Sumanymai tarsi pakibo ore, parengta ar pusiau parengta medžiaga dūlėjo kompiuteriuose. Visi laukėme žalios šviesos, starto. Tikėjome, kad vis dėlto neliksime ant ledo. Ir štai pagaliau 2024 m. balandžio mėnesį galėjome pateikti periodinių leidinių projektus, o birželio gale sužinojome ir rezultatus.
Naujasis Medijų rėmimo fondas 2024 m. Rubinaičio projektui „Į gyvenimo kelionę – su knyga“ skyrė 18 800 eurų. Tai didesnė suma nei anksčiau gautosios, žinoma, ir pati organizacija (IBBY Lietuvos skyrius) prie žurnalo leidybos turi prisidėti kiek daugiau. Sukome galvas, kaip viską sudėlioti, juk mes nesame pelno siekianti organizacija, nesame verslininkai, taigi buvo ir įtampos, ir abejonių, bet mus vedė viena mintis – Rubinaitis, pagrindinė Lietuvos vaikų literatūros tribūna, turi gyvuoti, turi išlikti, turi sugrįžti pas skaitytojus.
Taigi svarbiausia, kad išgyvenome. Keturi numeriai per metus, padidėjusios apimties (64 p.), nusistovėjusio formato. Išlaikome žurnalo ritmą, pulsą. Bet ne mažiau svarbu ir tai, ką mes, žurnalo redaktorių kolegija, asociacija ir visų pirma jos valdyba, išgyvenome, ką supratome ir sau dar kartą pabrėžėme. Kad kultūra nėra vien tik skambus žodis ir kad labai svarbu valstybei turėti apmąstytą, strategiškai teisingą, atliepiančią valstybės, įvairių jos visuomenės sluoksnių interesus KULTŪROS POLITIKĄ. Kad svarbi yra ir Kultūros ministerijos, kultūros ministro užimama pozicija. Kultūrinei periodikai visada reikės valstybės biudžeto paramos, juk tai ne pramogų industrija. Pamatėme, koks reikšmingas kultūrai ir jos sklaidai yra STABILUMAS ir kad būtent rimtas, solidus valstybinis požiūris gali tą stabilumą garantuoti. Argi gali sau leisti valstybė, tauta neturėti svarbią jos nacionalinės kultūros sritį – vaikų ir jaunimo literatūrą – reflektuojančio žurnalo? Norisi tikėti, kad tai tik retorinis klausimas. Dar kartą įsitikinome, kaip svarbu išlaikyti gyvą TRADICIJĄ. Juk Rubinaičio leidybą jau galime vadinti gražia ir prasminga Lietuvos kultūrinio, literatūrinio lauko tradicija. Šiemet gruodžio mėnesį švęsime žurnalo 30-metį. „Devyni metai, ne viena diena“, – sako lietuvių liaudies dainos išmintis. O čia visas trisdešimt! Vis dėlto kiek autorių, skaitytojų mūsų Rubinaitis yra sutelkęs ir sutelkia! Kiek daug straipsnių čia paskelbta apie lietuvių ir pasaulio vaikų literatūrą!
Ir dar. Išbandymų metas turi ir šviesiąją pusę – smagu, kai įveiki sunkią kelio atkarpą, pavojingą posūkį. Norime tikėti, kad mūsų asociacija labiau sutvirtės ir darbuosis vaikų literatūros labui. Ačiū visiems Rubinaičio bendrakeleiviams – senajam ir naujajam fondui, kitiems rėmėjams, žurnalo redaktorių kolegijai, autoriams ir mūsų brangiems skaitytojams. Juk visi savo gyvenimo kelionę pradėjome su vaikų literatūros knyga.
Šis numeris yra kitoks, jungtinis, dvigubai didesnės apimties – jame du numeriai (109–110) glaudžiasi po vienu viršeliu. O toliau Rubinaitis ir vėl išeis savo ritmu.
Ačiū už Jūsų kantrybę!
Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)
