Jonas Linkevičius: eime pas Selemoną
Plačiau aptariant Jono Linkevičiaus knygą Selemonas1 būtina atkreipti dėmesį į jos pasirodymo metus (2021) ir knygos pabaigoje pažymėtą datą: 2016 metų spalio 16 d. Selemonas Paltanavičius – labai produktyvus autorius. Nuo 2017 m. iki šiandien išėjo gerokai per 30 jo pakartotinių, su bendraautoriais ir naujų knygų apie gamtos gyvenimą. Ko gero, visi šie pakartoti ir nauji leidiniai sutilptų į Linkevičiaus knygoje aptartas Selemono Paltanavičiaus kūrybos kryptis ir žanrus. Taigi pats skaitytojas ar tyrinėtojas gali savarankiškai papildyti knygos Selemonas skyrius. Na, o šitoje Linkevičiaus knygoje nuolat minimas Paltanavičiaus gyvenimo ir kūrybos vedlys profesorius gamtininkas Tadas Ivanauskas (1882–1970) sulaukė ir atskiros knygelės Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė (2023).
Puikiausia vadovė po Linkevičiaus knygą Selemonas yra pabaigos anotacija: „Tai aštuntoji autoriaus knyga apie literatūrą vaikams ir jos kūrinius. Monografijoje pasakojimas dėstomas nuosekliai, pirmiausia apžvelgiant rašytojo vaikystę, turėjusią įtakos asmenybės formavimuisi ir gyvenimo pasirinkimams, paskui – mokslus, darbus, kūrybos kryptis ir žanrus, veiklą radijuje ir televizijoje, šiek tiek – gamtos fotografiją, nors pastaroji dar turės sulaukti rimtesnio dėmesio iš tyrinėtojų“ (p. 200).
Linkevičius už knygą Selemonas 2022 m. IBBY Lietuvos skyriaus buvo nominuotas Vinco Aurylos premijai, bet platesnio aptarimo ši knyga nesulaukė.
Akivaizdu, kad didžiąją Linkevičiaus tyrinėjimų dalį sudaro Paltanavičiaus kūryba vaikams, bet ir grožinėje, ir pažintinėje literatūroje yra nemažai šio rašytojo siužetų ir suaugusiesiems. Tą patį galime pasakyti apie Paltanavičiaus radijo laidas, dalyvavimą TV projektuose. Gal todėl knygos žanras nėra tiksliau įvardytas – dažnai sakoma tiesiog knyga, paantraštė – kūrybos pėdsakai, tik vienur kitur šmėkšteli žodis monografija. Visoje knygoje akivaizdi apybraižos apie gyvenimą ir kūrybą stilistika, kai tyrinėtojas Linkevičius kalbasi su kūrėju Paltanavičiumi. Ypač šis stilius ryškus biografinėje dalyje, kur pasakojama apie vaikystę, mokslo siekimą ir išėjimą iš tėvų namų. Skyrių pavadinimų stilistika („Paskui rašytoją gamtininką“, „Tėvų nameliai brangūs“, „Mokslo keliais takeliais“, „Žuvinto, Žuvintėlio pamokos“, „Eime į Lietuvą“, „Eime į radiją ir televiziją“…) išlaikoma ir skyrių viduje. Linkevičius remiasi jau paskelbtais pokalbiais su rašytoju, pats inicijuoja interviu, plačiai jį cituoja. Neatskiriama knygos dalis – fotografijos iš šeimos albumo, knygų viršeliai, paties Paltanavičiaus gamtos fotografijos. Rašytojo gamtininko gyvenimo ypatybes atskleidžia pasakojimai, kaip kantriai reikia laukti įdomaus kadro gamtoje – kartais šąlant nepatogioje šakų priedangoje. Paties rašytojo nuomone, gamtos fotografija – taip pat kūryba. Taigi manau, kad fotografija čia aptariama tiek, kiek reikia pasirinktam pasakojimo būdui.
Keletas pastebėjimų, perskaičius Linkevičiaus knygos skyrius. Biografiniai skyriai yra labai arti paties Paltanavičiaus pasakojimo, tekstas akivaizdžiai gimęs iš pokalbių su rašytoju. Linkevičiaus tikslas – „kad skaitytojas žinotų apie jį (S. Paltanavičių – I. B.) kur kas daugiau, nei žino dabar“ (p. 7). Kryptingai atskleidžiamas ir rašytojo gyvenimas arti gamtos, ir susidomėjimas gamta kaip tyrinėjimo objektu. Nuo vaikystės rašytojo autoritetas – Tadas Ivanauskas, mėgstamiausia vieta – Zoologijos muziejus. Visus šiuos skyrius nuspalvina stipri emocija, atskleidžianti Paltanavičiaus asmenybę. Ryškiausias, išskirtinis epizodas – laiškas Tadui Ivanauskui ir jo atsakymas, gautas prieš pat gamtininko mirtį. Tas laiškas ir tapo savotišku moraliniu Paltanavičiaus gyvenimo vedliu. Iš Motinos, Tėtuko ir Tėtės perėmęs pasakojimo meną, jį tęsia gyvenime ir kūryboje. „Selemono paskutiniai metai iki studijų – patys laimingiausi. Tada dar buvo Mama, Tėtė ir visi broliai“ (p. 54). Šioje citatoje – akivaizdus tyrinėtojo ir rašytojo balsų susiliejimas. Pasakojimą iškalbingai papildo nuotraukos iš asmeninio albumo – apranga, fonas byloja apie laiką.
Mokslo universitete, darbo Žuvinto rezervate metai – jau rimtų gamtos tyrinėjimų laikotarpis. Čia išlieka Paltanavičiaus pasakojimo ir arti jo esančio Linkevičiaus stilius: „Gudelių pradinė, Skriaudžių aštuonmetė, Veiverių vidurinė, o po jų – žili Vilniaus universiteto rūmai“ (išskirta mano – I. B., p. 57). Visuose gyvenimo etapuose Paltanavičių lydi rašymas. Nuo septintos klasės jis „pradėjo rašyti kas vakarą (…) – nors po puslapį. Toks režimas gyvas iki šiol“ (p. 64).
Žuvintas – pirmoji darbo vieta. Žuvinto moksliniams tyrinėjimams „didelę savo gyvenimo dalį skyrė ir profesorius Tadas Ivanauskas. Knygoje labai gyvas Žuvinto pasaulis, į kurį patenka Selemonas Paltanavičius, žmonės, su kuriais čia susitiko, dirbo. Pasakojimo stilius akivaizdus kad ir iš šios citatos: „Na, bendradarbi, kurk savo motociklą, eik su eiguliais, rašyk pažeidėjams protokolus“ (p. 87). Čia surinkta medžiaga buvo panaudota vėliau pasirodžiusiuose įvairių žanrų Paltanavičiaus kūriniuose. Linkevičius taikliai pastebi, kad mokslinės žinios bet kurio žanro Paltanavičiaus kūrinyje sukuria įtaigų pažintinį pamatą: „Profesoriaus Tado Ivanausko įkvėptas, žengė ne tik gamtos pažinimo, bet ir literatūros, publicistikos, žinių dalijimosi su visais keliu“ (p. 93).
Linkevičiui savo knygoje teko suvaldyti didelį Paltanavičiaus kūrybos bagažą. Pasirinktas žanrinis aptarimas, išskiriant iškilesnes, kritikų dėmesio sulaukusias knygas. Žanrų apibūdinimai pateikiami emocingu visos knygos stiliumi, pavyzdžiui, „apsakymų puokštelės“ (p. 94). Peizažas, palyginimas, epitetas, paremtas pažintine medžiaga, – tai meninės priemonės, būdingos visų žanrų Paltanavičiaus kūriniams. Tarsi apibendrinanti tokias knygas – patriotinė gaida, ypač išryškėjusi knygose Raudonkojis raudonsnapis (1989) ir Aš – lietuvis (2009). „Kurią tik pažintinę S. Paltanavičiaus knygą bepaimsi, kiekviena kviečia į gamtą, į Lietuvą“, – teigia Linkevičius (p. 114).
Gausi Paltanavičiaus kūryba ne taip jau plačiai tyrinėta, kai kurie kūrinai sulaukė ir kritiško vertinimo. Linkevičius kartu su Paltanavičiumi diskutuoja su kritikų vertinimais, abu vieningai gina rašytojo poziciją. Čia paminėta ir viena kita mano pastaba, išsakyta recenzuojant knygą Aš – lietuvis (p. 118). Tačiau sutinkama, kad pažintinėms knygoms svarbu žinių sisteminimas, pakartojimų vengimas. Kūrybos aptarimo skyriuose keičiasi ir Linkevičiaus stilius – aptarimas yra dalykiškesnis, atsisakoma emocinės pirmųjų skyrių raiškos, nors ir čia stengiamasi priminti, „ką teko tuo klausimu išgirsti iš paties autoriaus lūpų“ (p. 124). Aptarimo, apžvalgos (šiuos terminus vartoja Linkevičius) vertybė – rašytojo Paltanavičiaus pasakojimas, iš kur atsirado vienas ar kitas personažas.
Linkevičius imasi ir vertintojo funkcijos, pavyzdžiui, iš mažųjų pasakų išskiria knygą Velniukas ir vieversiukas (2006 m. ji įvertinta specialiuoju prizu Metų knygos vaikams rinkimuose), iš didžiųjų – apysaką- pasaką Leopardas Leonardas (2008), nors kritikų nuomonė buvo kita. Diskusija būtų išsamesnė, jei kiti kritikai būtų įvardyti. Be to, galime ir čia pasiginčyti su Linkevičiaus argumentu, kad ši pasaka išskirtinė dėl to, jog viskas knygoje vyksta ne pasakai įprastu laiku, o mūsų dienų mieste. Apysakos-pasakos autorių Vytautės Žilinskaitės, Jono Avyžiaus ir kitų, kuriuos mini Linkevičius, kontekstas rodo, kad toks laiko sumaišymas jau seniai tapęs šiuolaikinės pasakos ypatybe. Įdomus kitas aptarimo aspektas: „Ši pasaka iš mūsų dabarties, iš sufantastintos rašytojo biografijos“ (p. 143). Todėl ji ir brangi pačiam Paltanavičiui.
Kituose skyriuose, aptariančiuose daug faktinės medžiagos pateikiančias mokslo populiarinimo publikacijas, gamtos populiarinimo laidas radijuje ir televizijoje, knygų knyga įvardijama Lietuvos gamta (2011), kurios vienas iš autorių – Selemonas Paltanavičius. Čia suplaukia mokslininko ornitologo žinios, sukaupta medžiaga ir fotografijos bei sugebėjimas vaizdžiai pasakoti. Emocinį Linkevičiaus pasakojimo turinį reziumuoja „Pabaigos interviu“, o faktinį – „Svarbiausios S. Paltanavičiaus gyvenimo ir kūrybos datos“.
Lietuvos vaikai ir suaugusieji pažįsta Selemoną Paltanavičių, jo balsą, laukia naujų pasakojimų. Jonas Linkevičius aptariama knyga taip pat prisideda prie lietuvių gamtininko gyenimo ir kūrybos geresnio pažinimo, įvertinimo – ir moksliniu, ir emociniu požiūriais. Selemonas Paltanavičius yra lygiavertis knygos Selemonas bendraautoris. Tai esminis šios knygos bruožas.
_____________________
1 Jonas Linkevičius, Selemonas: Selemono Paltanavičiaus kūrybos pėdsakais, Vilnius: Agora, 2021, 199 p. ISBN 978-9986-633-90-7.
Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)
