Mitai, kuriais gyvename, arba Į gabalus suskaldytas Christellės Dabos pasaulis

Kad ir koks modernus būtų šiuolaikinis pasaulis, tikėjimas stebuklais yra neatsiejama žmonijos identiteto dalis, tai tarsi genetinis kodas, perduodamas iš kartos į kartą kartu su motinos pienu. Antgamtinių ir stebuklingų būties prasmių ir atsakymų ieškojimas lydi žmogų nuo senovės, tik laikui bėgant keičiasi formos ir pateikimo būdai: nuo žodžiais perduodamų istorijų iki užrašyto teksto; nuo ritualinių knygų, padavimų, mitų, sakmių ir legendų iki pasakų, kurios transformavosi į kvapą gniaužiančias maginės fantastikos istorijas, pavergiančias skaitytojų širdis. „Kas išgalvoja šias nebūtas pasakas? Iš kur randasi jų įvaizdžiai? (…) Juk tai nėra istoriniai pasakojimai – bent tiek aišku. Vadinasi, jie byloja ne apie išorinius įvykius, o apie vaizduotės temas. Ir kadangi turi išties universalių bruožų, tikriausiai kaip nors išreiškia visos mūsų padermės vaizduotės bruožus, nekintamus žmogaus dvasios arba, kaip sakome šiandien, psichikos bruožus“¹. Todėl nenuostabu, kad ir mūsų dienomis įvairiausiose kūrybinėse išraiškose plačiai naudojami mitologiniai ar fantastiniai vaizdavimo elementai, net ir suvokiant jų netikrumą ar supriešinant juos su realybe. Todėl pasakos ir magijos linija individo kūryboje yra savotiška psichinės energijos ir vizijos forma, padedanti kurti naujus, fantazija ir interpretavimu paremtus, pasaulius.

Fantastinių elementų įpynimas yra dažnas tiek kinematografijos, teatro, fotografijos menuose, tiek ir literatūroje. Kalbant apie literatūrą, čia fantastikos žanras turi ne vieną porūšį, vienas iš kurių yra maginė fantastika. Ji labai populiari ir aktuali visame pasaulyje. Maginės fantastikos kūriniams būdingas mitologijos ir tautosakos panaudojimas, antgamtinių būtybių ir paranormalių galių, burtų, alternatyvių pasaulių vaizdavimas. Visa tai magnetizuojančiai veikia skaitytoją, leidžia pasinerti į kitokią, kvapą gniaužiančią realybę, tyrinėti naujus reiškinius, kasdienėje rutinoje patirti bent kibirkštėlę magijos. Įdomu ir tai, kad kritikai fantastikos kūrinius dažnai (su)tapatina su moderniuoju mitu, kurį mums rašytojas papasakoja per savo vaizduotės, pasaulėvokos ir patirties prizmę.

Ir nors tokia literatūra labiau skirta pramogai, vaizduotei sužadinti, tačiau ji nėra vienasluoksnė, dažnai perteikia pamatinę žmogaus būties ir psichikos problematiką, jam iškylančius aktualius klausimus. Neįmanoma nesižavėti maginės fantastikos kūrėjų beribe fantazija, atkaklumu kuriant visiškai naujus, unikalius pasaulius, gebėjimu originaliai perpasakoti gerai žinomas istorijas, sukurti tikroviškus personažus, kurių kelionę savęs tapimo link skaitytojui taip norisi sekti, susitapatinti su šiais personažais. Nenuostabu, kad dažnai tokiems kūriniams perteikti prireikia ilgų serialų.

Lietuvoje maginė fantastika irgi įgauna vis didesnį populiarumą ne tik tarp jaunųjų skaitytojų, bet prisijaukina ir daugiau suaugusiųjų. Vis dėlto kol kas didžioji dalis leidžiamų fantastikos ar maginės fantastikos knygų orientuotos į vaikų ir paauglių auditoriją. Tačiau kasmet atsiranda ir lietuvių autorių, rašančių fantastines knygas vaikams ar suaugusiesiems, o leidyklos vis dažniau ryžtasi versti populiarias, literatūrinių apdovanojimų sulaukusias fantastines užsienio rašytojų knygas.

Viena iš tokių ryškių autorių – prancūzų rašytoja Christellė Dabos (g. 1980), debiutavusi su maginės fantastikos tetralogija jaunimui Veidrodžių viešnia². Pirmieji jos bandymai rašyti pasireiškė dar studijuojant. Dabos nuo vaikystės turėjo lakią vaizduotę, kuria ir gyvenime kliaujasi labiau nei protu. Įsikūrusi Belgijoje, autorė atsiduoda bibliotekininkystei, tačiau netikėtai suserga. Būtent rašymas tampa išsigelbėjimu ir savotiška reabilitacija ir leidžia pabėgti nuo kasdienybės. Dabos rašydama tarsi atranda save iš naujo, o sulaukusi palaikymo bei pripažinimo internetinėje autorių bendruomenėje „Plume d‘Argent“, išdrįsta užsiregistruoti į literatūrinį iššūkį – konkursą „Concours Gallimard Jeunesse“. Konkurse ji aplenkia kitas finalininkes ir tampa didžiąja laureate, sulaukia pripažinimo, parašo ir antrąją sagos Veidrodžių viešnia dalį. Pasirodžiusios knygos sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio, pelnė ne vieną apdovanojimą Prancūzijoje, buvo išverstos į daugybę užsienio kalbų. Šiuo metu Lietuvoje jau išleistos trys dalys (be šioje recenzijoje aptariamų dar ir Babelio atmintis. Veidrodžių viešnia (3) (2024), planuojama išleisti Aidų audra. Veidrodžių viešnia (4). Knygos rekomenduojamos jaunimui nuo keturiolikos metų.

Unikalus mitinis Veidrodžių viešnios pasaulis

„Kai Dievas būdavo patenkintas – rašydavo. Kai pykdavo – rašydavo. Vieną dieną, būdamas ypač prastos nuotaikos, jis padarė kvailystę. Dievas suskaldė pasaulį į gabalus“³. Tokiais žodžiais autorė įveda skaitytoją į pasakojimą, supažindina su paslaptinguoju Dievu, dėl kurio kaltės gyvenimas negrįžtamai pasikeičia. Todėl šį kūrinį galima priskirti prie postapokaliptinės maginės fantastikos, kurioje ryški originali, pačios autorės sukurta, mito linija. Mitologinė istorija harmoningai užpildo visą pasakojimą: aprašomi papročiai, tradicijos, veikėjai, jų galios. Pasakojimo veikėjai ne tik tiki mitais apie pasaulio susiskaldymą, bet ir gyvena šalia pusdievių, saugo išlikusius šeimos galvų ir Dievo artefaktus, pasižymi išskirtiniais gebėjimais.

Pirmoje ir antroje Veidrodžių viešnios sagos dalyse pristatomos tik dvi arkos – Anima ir Mėnesiena, kurių gyventojai paklūsta savo šeimos galvoms – pusiau dieviškoms būtybėms (paslaptingojo Dievo palikuonims) – Artemidei ir Farukui. Šeimos galvos vaizduojamos kaip didingi ir galingi valdytojai, turintys ypatingų gebėjimų ir išskirtinių fizinių savybių: jie yra nemirtingi, stulbinančio grožio ir labai aukšto ūgio. Be savo išskirtinės išvaizdos, jie pasižymi ir labai savitu charakteriu, o tai pasakojimui suteikia papildomo žavesio. Kalbant apie Dabos pasaulio unikalumą būtina paminėti, kad arkų gyventojai savo ypatingus gebėjimus paveldi būtent iš šeimos galvų, nuo kurių jų gyvenimas tiesiogiai priklauso. Vieniems pasiseka gimti su išskirtiniais gebėjimais, kiti tenkinasi menkesnėmis galiomis ir žemesne padėtimi visuomenėje. Skirtingos veikėjų galios ir talentai kuria intrigas, varžymąsi, kovas dėl valdžios, tai tampa dar didesnių nuotykių pagrindu.

Istorija pradedama pagrindine siužetine linija – politine santuoka tarp dviejų skirtingų arkų gyventojų: Animos arkos Ofeliją ir ore kybančios, atšiaurios Mėnesienos arkos Torną superša žynės: „Manau, kad mama pamiršo jums pasakyti svarbiausią dalyką: matriarchės mane supiršo su tuo vyru, jos vienintelės žino šios vedybų sutarties smulkmenas.“ Tokios santuokos negalima atsisakyti, Ofelija nuolankiai priima savo likimą, nors iki tol visais būdais vengė potencialių jaunikių. Pabrėžtina, kad kūrinyje nėra dažnu kartojimu subanalinto „nuo neapykantos prie meilės“ modelio, priešingai – tiek Tornas, tiek Ofelija iš pradžių vienas kitam yra visiškai abejingi, nejaučia jokių stipresnių jausmų.

Santuoka sugriauna merginos svajones užimti savo senelio brolio vietą jų šeimos archyve ir jį valdyti. Dabar Ofelija turės palikti gimtąją Animą ir keliauti paskui savo vyrą į tolimąjį Polį – Mėnesienos arkos sostinę. Čia ir prasideda visas istorijos įdomumas ir veiksmas, nes Tornas irgi nesijaučia laimingas dėl jam primestos santuokos, o mergina patenka į jai svetimą ir nedraugišką aplinką. Nors jaunikiui, kaip ir Ofelijai, kiek daugiau nei dvidešimt metų, jis atrodo gerokai per rimtas, ramus, šaltas, atšiaurus ir net gąsdinantis – kaip tikras šiaurietis. Dviejų, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuderinamų, žmonių santuoką lydi daug paslapčių, iššūkių ir pavojų, nes ši sąjunga daug kam yra nenaudinga ir kelia grėsmę. Be to, Ofelijos skaitovės dovana susidomi Polio šeimos galva Farukas. Įdomu ir tai, kad tuoktuvių svarba pasireiškia ir kitu reikšmingu aspektu – papročiu, papildančiu istoriją, – santuokos ritualu, kurio metu abu partneriai perduoda vienas kitam savo galias. Nors romantinių santykių linija Dabos istorijoje yra svarbi, ji nėra pagrindinė, tik meistriškai papildo turtingą siužetą.

Rašytoja daug dėmesio skiria aplinkos detalėms, sukuriančioms ypatingą atmosferą ir meistriškai užpildančioms pasakojimo erdvę. Vienas iš tokių pavyzdžių – neįprastas keliavimo būdas dirižabliais, fiakrais ir, Ofelijos atveju, veidrodžiais. Papildomo svorio ir tekstūros pasakojimui suteikia gerai apgalvoti ir tiesioginę paskirtį turintys daiktai, pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos Ofelijos pagalbiniai atributai – skaitovės pirštinės, kurias ji turi mūvėti, kad apsaugotų save nuo nereikalingo „daiktų skaitymo“, akiniai, keičiantys spalvą pagal merginos nuotaiką, dryžuotas šalikas, besielgiantis kaip gyvas padaras, turintis savo charakterį ir panašesnis į įnamį nei į rūbą. Taip yra todėl, kad visi daiktai Animoje – nuo pastatų iki drabužių – turi savo „asmenybę“, savotišką sielą, jie elgiasi ir reaguoja kaip gyvos būtybės. Tokiu būdu autorė sukuria savojo maginės fantastikos pasaulio istoriją ir taisykles.

Charizmatiški veikėjai

Gerai apgalvoti veikėjai – vienas svarbiausių fantastinio grožinio kūrinio elementų. Veikėjai ir jų istorijos žavi arba atstumia skaitytoją, su veikėjais skaitytojas susitapatina, todėl labai svarbu, kad tarp skaitytojo ir veikėjų įvyktų „chemija“, užsimegztų ypatingas ryšys. Dabos sukurti personažai ir yra būtent tokie – patrauklūs, žmogiški, netobuli, bet nepaprastai žavūs, prikaustantys dėmesį nuo pirmųjų sakinių.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Ofelijos paveikslas turi įprasto šabloniškumo, dažnai naudojamo literatūroje kuriant moterų personažus. Tokia nuomonė apie pagrindinę knygos veikėją greitai išsklaidoma, palaipsniui atskleidžiant merginos būdo bruožus. Nors Ofelija nepasižymi ypatingu grožiu, yra smulki, ganėtinai nerangi, bet mergina turi tvirtą charakterį: ji yra užsispyrusi, turi savo nuomonę, nebijo priešintis net motinai. Animos skaitovė rengiasi senamadiškais drabužiais, kurie jai patinka, negalvoja apie meilės nuotykius, pasimatymus ar vedybas, bet visa širdimi atsiduoda darbui šeimos archyve, kuris yra jos didžioji aistra, nes: „[m]ergina buvo puiki skaitovė, viena iš geriausių savo kartos atstovių. Ji galėjo iššifruoti mechanizmų praeitį – žingsnis po žingsnio atskleisti jų kelionės iš rankų į rankas, kurios juos metų metus lietė, naudojo, saugojo, gadino ir taisė, istoriją. (…) Ofelija atkurdavo eksponato praeitį nuo pat jo sukūrimo dienos.“⁴ Be to, ji gali vaikščioti iš vieno veidrodžio į kitą, tarsi per savotiškus portalus ir valdyti (sugyvinti) daiktus. Ofelija yra atsidavusi savo šeimai ir draugams, smalsi, drąsi, užsispyrusiai siekianti tikslų ir trokštanti įminti mįsles. Ji drąsiai tyrinėja savo naujus namus – Polį, nors Tornas ir draudžia jai išeiti iš šeimos dvaro. Ofelija sutinka daug naujų žmonių, užmezga draugystes, stengiasi tinkamai vaidinti šaltojo Torno nuotaką, nepaisydama pavojų ir anoniminių grasinimų su ja susidoroti.

Kalbant apie Torno personažą būtina paminėti jo charizmą. Šis personažas atrodytų tipiškas vyras dėl savo santūrumo, kandumo ir šaltumo, tačiau jis nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Unikali šio jauno vyro asmenybė surinkta iš daugybės detalių, kurios, palaipsniui atsiskleisdamos, sukuria magnetizuojantį ir daugiasluoksnį personažą. Torną gaubia daugybė paslapčių ir netekties skausmas, dėl ko iš pradžių autorė jį vaizduoja kaip šaltą, nesišypsantį, pedantišką klerką, dirbantį Farukui ir gyvenantį tik darbu. Atšiaurius Torno bruožus dar labiau sustiprina jo išvaizda: kampuotas veidas su atsikišusiais skruostikauliais, smaili ir tiesi nosis, siauros lūpos, balti plaukai, blyški oda, liesumas ir neįprastai aukštas ūgis. Šalia smulkutės Ofelijos jis atrodo kaip didžiulis lokys. Šis kontrastas Torno ir Ofelijos porai suteikia papildomo žavesio. Be to, Tornas turi aiškių siekių, kurių link eina gudrumu ir diplomatiškumu bandydamas įveikti visas kliūtis. Sutikus Ofeliją jo gyvenimas griausmingai keičiasi ir palaipsniui atsiskleidžia tikrasis personažo charakteris.

Autorė neskubina jaunuolių santykių, leidžia jiems prisipratinti vienam prie kito, pažinti būdo bruožus, audringai pasipykti ir nenusileisti vienas kitam – taip sukuriama viliojanti įtampa, įtraukianti skaitytoją, laukiantį romantinės linijos užsimezgimo. Polio aplinka yra svetima, pavojinga ir nesvetinga Ofelijai, todėl čia ji gali kliautis tik pati savimi ir Tornu. Palaipsniui tarp jaunuolių mezgasi tikri diplomatiniai santykiai ir partnerystė, padedanti jiems išgyventi. Visa tai prisideda ir prie pagrindinių veikėjų charakterių kismo, augimo.

Ne mažiau įdomūs personažai yra ir šeimos galvos. Artemidę autorė vaizduoja kaip šaltą, disciplinuotą, paslaptingą ir griežtą asmenybę, mažai besirodančią palikuonims, nuolat laiką leidžiančią prie savo tyrinėjimų. O Farukas yra apsuptas dėmesio tarsi mažas, kaprizingas vaikas, kurio užgaidas pildo visi arkos gyventojai. Ir nors Faruko bijoma, tačiau moterys trokšta būti jo favoritėmis ir susilaukti nuo pusdievio palikuonių. Faruko personažas nėra toks vienpusis, jo praeityje slypi daug paslapčių: „Nors Faruko veidas visuomet buvo tik graži kaukė be jokios išraiškos, jo akyse blykstelėjo mažytė žmogiškumo kibirkštėlė.“⁵ Neatsitiktinai pusdievio veidą nuolat kausto abejingumas, tarsi mintimis jis būtų labai toli, o jo atmintis tokia trumpa, kad jis sunkiai atsimena, ką veikė vakar. Žinoma, tai yra gerai apgalvotas autorės siekis istoriją padaryti dar mįslingesnę, painesnę ir įdomesnę, parodyti pusdievio dualumą: jis yra galingas ir rūstus baudėjas ir sykiu sutrikęs, atminties netekęs vyras, kamuojamas vidinių dramų. Kūrinyje vyrauja mitinis pasakojimo pradmuo, nuo kurio atsispiriama ir aiškinama visa istorija, praeities ir ateities įvykiai, o jų vyksmas parodomas ne tik per mįslingojo Dievo mitą, kuriuo tiki pasakojimo veikėjai, bet ir per pusdievius šeimos globėjus, su kuriais žmonės tiesiogiai sąveikauja. Ofelijos vaidmuo Faruko gyvenime yra labai svarbus, nes tik ji gali padėti šeimos galvai susigrąžinti atmintį ir atskleisti užmirštas praeities paslaptis, sužinoti tikrąją katastrofos priežastį.

Veidrodžių viešnios personažai gerai apgalvoti ir daugiasluoksniai. Čia nerasime nė vieno „kartotinio“ veikėjo, kuris būtų tiesiog graži foninė dekoracija. Kiekvienas, net ir antraeilis personažas yra gyvas, išskirtinis dėl savo charakterio, išvaizdos, ambicijų, gyvenimo istorijos. Visi veikėjai turi savo tikslų, jų siekis nuspalvina siužetą, įneša emocijų, keičia pasakojimo vingius ir pagrindinių veikėjų likimus.

Šiuolaikiniai mitai ir magiški pasauliai, sprendžiantys jaunimo problemas

Kaip mažam vaikui svarbu tikėti savo tėvais ir žinoti, kad visada sulauks jų pagalbos, taip ir suaugusiam žmogui gyvybiškai svarbu tikėti dievybę, galinčią pasirūpinti jo gerove ir globojančią jį, net jei tai tėra mitas. Toks tikėjimas skatina nepasiduoti ir įveikti sunkumus, paaiškina gyvenimo įvykius ir sumažina vienatvės jausmą. Dar svarbiau, kai dievybė vaizduojama ne tobula ir visagalė, bet turinti trūkumų, artima žmogaus prigimčiai – taip ištrinamos ribos tarp dieviškumo ir žmogiškumo. Šis momentas ypač veikia paauglių auditoriją. Jaunimą šios knygos personažai, būdami iš pirmo žvilgsnio „maži“ ir nedrąsūs kaip Ofelija, gali įkvėpti imtis pokyčių, suteikti vilties keisti ne tik savo gyvenimus, bet paveikti ir aplinkinį pasaulį. Tai ugdo tikėjimą savo galiomis: kiekvienas gali tapti savo mažyčio pasaulio kūrėju ir valdytoju, atsisakyti kitų žmonių aktyviai brukamų gyvenimo prasmių.

Apibendrinant galima sakyti, kad Christellės Dabos Veidrodžių viešnios saga skaitytojus nudžiugins ne vienu siužeto vingiu, originaliu ir užburiančiu pasauliu, charizmatiškais veikėjais, įspūdinga fantazija ir magiškomis, mitais apie dievybes apipintomis istorijomis, paaiškinančiomis autorės kuriamą pasaulį. Meistriškai šį pasaulį užpildančios detalės neleis nuobodžiauti, įtrauks nuo pirmųjų puslapių savo išskirtinumu ir supintomis siužetinėmis linijomis: nuo politinės santuokos intrigos ir iš jos kylančių pavojų, pusdievių šeimos galvų vaidmens iki pasaulio suskilimo katastrofos. Be to, Dabos tetralogija neabejotinai turtina skaitytojo vaizduotę, žodyną ir (iš)kalbą. Per pagrindinius veikėjus skaitytojas skatinamas pažinti ir įsigilinti į savo jausmus, pabrėžiama empatijos, savarankiškumo, drąsos, pasitikėjimo savimi, draugystės ir šeimos svarba. Ne mažiau svarbi ir atminties, prisiminimų tema. Ir nors Dabos tetralogija skirta jaunimui nuo keturiolikos metų, magiška Ofelijos istorija nepaliks abejingų ir suaugusiųjų – kiekvienas pagal amžių ir turimą patirtį šią gražią pasaką interpretuos savaip, atras būtent jam svarbių, aktualių temų šiuolaikiniame mite apie į gabalus suskilusį pasaulį. Skaitydamas Veidrodžių viešnios sagą skaitytojas turi galimybę mintimis pasinerti į kinematografiškai sukurtą pasaulį, labai artimą Hayao Miyazakio režisuotų animacinių filmų atmosferai⁶.

__________________________

¹ Joseph Campbell, Mitai, kuriais gyvename, [iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys), Vilnius: Tyto alba, 2022, p. 38.

² Christelle Dabos, Žiemos sužadėtiniai. Veidrodžių viešnia (1), [iš prancūzų kalbos vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė], Vilnius: Nieko rimto, 2021, p. 471. ISBN 978-609-441-784-9;

Christelle Dabos, Dingusieji mėnesienoje. Veidrodžių viešnia (2), [iš prancūzų kalbos vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė], Vilnius: Nieko rimto, 2023, 544 p. ISBN 978-609-441-851-8;

Christelle Dabos, Babelio atmintis. Veidrodžių viešnia (3), [iš prancūzų kalbos vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė], Vilnius: Nieko rimto, 2024, p. 468. ISBN 978-609-441-903-4.

² žr. p. 113.

³ Christelle Dabos, Žiemos sužadėtiniai. Veidrodžių viešnia (1), p. 7.

⁴ Ibid., p. 39.

⁵ Christelle Dabos, Dingusieji mėnesienoje. Veidrodžių viešnia (2), p. 187.

⁶ Hayao Miyazakis – žymus japonų animacinių pilnametražių filmų režisierius, vienas iš animacijos studijos „Studio Ghibli“ įkūrėjų. Žinomiausi jo animaciniai filmai yra „Princesė Mononokė“, „Haulo burtai: Keliaujanti pilis“, „Mano kaimynas Totoro“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ ir kt.

Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)