Labai norėjau būti istorijų kūrėju ir piešėju
– Visi turime vaikystės prisiminimų, lydinčių mus visą gyvenimą. O apie kuriančiuosius vaikams sakoma, kad jie visada viena koja vaikystėje. Kokie tavo vaikystės prisiminimai ryškiausi?
– Nuo pat pirmos klasės buvau labai užimtas. Tėvai pastebėjo mano gebėjimus dainuoti – tai, kad aš turiu klausą. Ir tuoj pradėjo galvoti, ką su manimi daryti. Mokytis muzikos aš nenorėjau. Mėgau piešti, bet apie tai papasakosiu vėliau. Pirmiausia – muzikos mokykla. Reikėjo apsispręsti jau pradinėse klasėse, nes jeigu tu nori būti profesionalus muzikantas arba dainininkas, reikia labai daug dirbti. Geriausia pradėti mokslus nuo pirmos klasės, gal ir anksčiau. Mama mane nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. O aš buvau užsispyręs, supykęs, kad į mano norus neatsižvelgiama. Kai nuvedė pas mokytoją, kuri prie pianino sėdėjo ir turėjo patikrinti mano klausą, ar aš galiu dainuoti, ar galiu muzikuoti, – užsispyriau ir tylėjau. Įsiminė tokios tarsi nuotraukėlės: pianinas, mokytoja, aš, mama. Niekaip neįkalbėjo manęs. Aš tylėjau, mokytoja trūktelėjo pečiais. Žodžiu, mes grįžom namo. Mama pikta, o tėvas dar piktesnis rodė man pirštu: nu nu nu. Man tas nepatiko. Bet jie rankų nenuleido ir vis vien pirmoje klasėje nuvedė mane į „Ąžuoliuko“ chorą, kai buvo renkama nauja karta – mažyliai. Bet aš pirmoje klasėje labai sirgau: gripas, vos ne pusę metų sirgau, ligoninėje buvau, glandas operavo… Tik pirmos klasės pabaigoje į „Ąžuoliuką“ nuėjau. Hermanas Perelšteinas, vadovas, mane patikrino.
– Jau nebeužsispyrei?
– Atsipalaidavau, nes supratau, kad čia geruoju nesibaigs, tad geriau parodyti, ką galiu. Tada padainavau dainą, kurią mama išmokė prieš einant: „Mano luotas naujas / ąžuolinės sienos / kur aš nukeliausiu / Dievas žino vienas…“ Dar kitas posmas buvo. Padainavau labai garsiai. Man atrodė, kad svarbu, jog visi gerai girdėtų. Perelšteinas pasakė: „Matyt, futbolą mėgsti žaisti ir šūkauti.“ Žodžiu, supratau, kad garsiai dainuoti nėra labai gerai. Jis patikrino mano klausą ir mane priėmė. Ir aš ilgai įstrigau tame „Ąžuoliuke“. Ten buvo labai daug veiklų. Visi dainorėliai ne tik dainavo. Tie, kurie nenorėjo, galėjo nemuzikuoti muzikos instrumentais, bet mane privertė. Pirko pianiną, į penktą aukštą užtempė „Petrofą“, kuriuo aš atsikračiau visai neseniai, nes jis jau nebegrojo, o aš nebuvau mėgėjas grot. Teko vaikščioti pas muzikos mokytoją du kartus per savaitę, repetuoti namuose. O dar „Ąžuoliuko“ repeticijos tris kartus per savaitę! Visos dienos užimtos. O mokslai? Kaip mokslai?
– Tebepyksti?
– Aš manyčiau, kad nereikia perlenkti lazdos. Nereikia persistengti. Orientuoti vaiką reikia, bet vaikas pats turi norėti užsiimti vienokia ar kitokia veikla. Buvo tokia nuomonė: reikia, kad kuo mažiau vaikas šlaistytųsi gatvėmis ir būtų kuo daugiau užsiėmęs. Prisimenu, labai sunku buvo. Pavargęs eini iš mokyklos pas muzikos mokytoją. „Ąžuoliuke“ buvo ir teorijos pamokų, natų skaitymo, kitos veiklos.
– Juk mėgai ir piešti?
– Labai. Mane labai žavėjo iliustracijos. Pavyzdžiui, Brolių Grimmų pasakose yra grafinių juodos ir baltos spalvų iliustracijų, kurios mane labai žavėjo, nes buvo labai dailios, su įvairiom smulkmenom, išraiškingos. Tai senas Brolių Grimmų pasakų leidimas. Neseniai nusipirkau turguje tą leidinį. Dar karikatūros labai žavėjo, smulkūs piešinėliai. Piešti aš norėjau ir piešiau. Tais laikais savo draugo namuose pamačiau komiksų knygelių – jas atveždavo iš Lenkijos. Tai nebuvo donaldai, žmonės-vorai ar kiti šiuolaikiniai personažai. Man įsiminė ten buvusios viduramžių pasakos. Blankiai prisimenu matytus vaizdus, bet norėjau sugebėti piešti būtent taip. Tačiau jau lankiau „Ąžuoliuką“, o mano draugas – M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ten visas dėmesys tekdavo pasirinktai specialybei, dėl to nukentėdavo kiti mokslai. Nežinia, būsi tu dailininkas ar nebūsi, o mokytis kitur jau būtų buvę sunku. Tad mokytis piešimo manęs neleido.
– Tai kiek metų dainavai?
– Dainavau maždaug iki aštuntos klasės, kai keitėsi balsas. Bet atsidarė šešiametė „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla ir aš ją baigiau. Labai sunkiai sekėsi teoriniai mokslai, pavyzdžiui, harmonijos mokslas. Man tai buvo tas pats kaip matematikos teoremos. Matematika, fizika niekada nelindo į galvą. Sunkiausi mokslai buvo tikslieji. Jau devintoje klasėje visi matė, kad iš manęs nebus nei muzikanto, nei dainininko.
– Ir dailininkas likai savamokslis?
– Piešti niekada nenustojau, kūriau komiksėlius, istorijas ir pats piešiau. Vėliau susidomėjau karikatūros menu. Iš pradžių mėginau siųsti į Šluotą, bet tai buvo neprofesionaliai atlikti kūrinėliai, todėl jų nepriėmė. Mokykloje vėliau supratau, kad reikia piešti tušu. Buvo toks puslapis Moksleivio žurnale, ten siunčiau karikatūras. Kai pirmąsias išspausdino, mane labai motyvavo, todėl ir piešiau toliau. Mano karikatūras spausdino.
– Kas buvo tavo griežtieji tėveliai, kokia tavo šeima?
– Mūsų šeima nemaža buvo: tėvas, mama ir mes trys broliai. Aš pats jauniausias. Vilniečiai mes. Aš gimiau Vilniuje. Mama nuo Joniškio krašto, tėvas nuo Ukmergės. Mama chemijos dėstytoja. Kokios pakraipos chemijos, aš net nežinau, dėstė politechnikume. O tėvas biologijos mokslininkas, docentas. Bet tėvas pradėjo anksti sirgti. Penkiasdešimties metų sulaukusiam atrado onkologinių ligų ir todėl jis, matyt, nebeturėjo didelių siekių. Gamtininkai jie buvo iš prigimties – ir tėvas, ir vyriausias brolis Rimantas, dvylika metų vyresnis už mane. Rimantas, dabar jau išėjęs į pensiją biologijos mokslų profesorius, dėstė universitete, mokslinius darbus rašė. O Linas, penkeriais metais vyresnis, ichtiologiją studijavo Kaliningrade (Karaliaučiuje). Visi jie mėgo gamtą. Žvejyba, vabzdžiai, gyvūnėliai… O aš visai kitoks esu kažkodėl.
– Neimdavo į žvejybą?
– Man nebuvo įdomu. Tik vėliau, kai jau buvau ūgtelėjęs, su viduriniu broliu bendraudavom. Nors aš nebuvau žvejys, bet šalia galėjau būti. Kaip padėjėjas. Bet kaip kabliuką reikia užrišti, aš nesupratau ir manęs tai nedomino. Ko gero, buvau vaikas, mėgstantis vienatvę. Nors vasaras leisti ir bendrauti su draugais norėjosi. Ąžuoliukiečiams būdavo Šventojoje stovykla, bet aš ten nenorėjau keliauti. Porą kartų gal buvau.
– O kas netiko?
– Netiko drausmė, netiko, kad tu esi suvaržytas, turi laikytis taisyklių, keltis, rikiuotis, žygiuoti, bendrauti su dideliu būriu – reikia pritapti. Dar vykdavo repeticijos. Man tų repeticijų ir per mokslo metus užteko. Viso šito nenorėjau, tai manęs ir nevertė.
– Kur mėgaudavaisi vienatve?
– Aš mėgau važiuoti pas močiutę į kaimą. Mes ją vadinom Baba. Joniškio rajone, netoli Latvijos sienos, buvo toks Blaužiūnų kaimas. Tuo metu siena buvo griovys, tuomet gyvenom be sienų. Man patiko, kad Baba gyveno vienkiemy. Daug vienkiemių buvo išgriauta, žmonės išsikėlę. Bet mano Baba turėjo plačią erdvę – tvartas, gyvuliai, karvės, kiaulės, šunys. Visa tai man buvo labai žavu. Ir ūkiniai darbai, kas keisčiausia, mane traukė. Kaip ir būti prilipusiam prie Babos, vaikščioti iš paskos. Daržai, agrastų, aviečių, serbentų krūmai, obelys. Nedideli miškeliai aplinkui, javų, kviečių laukai. Kai buvo kolūkis, tai sėdavo mišinį – žirnius su avižomis. Galėdavai vaikščioti po tuos laukus ir skabyti žirnius. Žirnius labai mėgau. Mėgau slankioti po apleistas sodybas – truputį mistikos, romantikos, patiko landžioti po klėtis, molinius tvartus, daržines. Galėdavai rasti senovinių paliktų daiktų, obuoliauti senuose soduose, rasti visokių rūšių obuolių. Ir vaikščiodavau Babai iš paskos, nešiojau kibirus su vandeniu ir ėdalu teliukams, kiaulėms. Žavu! Baba man nieko nedraudė. Aš ir pats nieko blogo nedariau, bet ten buvo LAISVĖ. Ir aš galėjau vienas išbūti, tarkim, mėnesį. Po to jau traukdavo miestas, draugai. Iki devintos klasės ten leisdavau vasaras. Ten būdavo melioracijos grioviai ir tokie kūlinėliai – jaunų medelių, alksniukų maži miškeliai, kur augdavo gervuogės. Juos vadindavo kūlynais arba kūlinėliais. Pririnkdavau keturių litrų bidonėlį gervuogių ir parnešdavau Babai kaip didvyris. Baba džiaugdavosi. Ir bendravimas su vyresniais žmonėmis man patikdavo. Senukai iš kito kaimo užeidavo. Reikėdavo nueiti į parduotuvę už penkių kilometrų, arba galėjai eiti į Latviją. Mane pamokydavo kelias frazes, kurias turėdavau pasakyti Latvijos parduotuvėje, kad man paduotų, ko reikia. Tokia ūkinė kaimo romantika mane žavėjo. Kitiems vaikams tai visai nepatiko – nuobodybė. O man eiti melžti karvę, baidyti nuo karvės muses su didele šaka, pilti katinams pieno buvo žavu. Ir buvo laisvė nuo tėvų. Buvau griežtai auklėjamas ir labai į dešinę ar į kairę manęs neleisdavo. O be to, dar buvo tėvo sodo sklypas, kurį jis labai mėgo ir kuriame dabar aš gyvenu. Tenai buvo daug darbo. Reikėjo ravėti daržoves, braškes.
– O pas Babą nereikėjo
– O Baba neversdavo manęs. Nebent burokus pakapliuot. Jinai per daug nesivargino. Augino tik tai, kas reikalinga gyvuliams: buvo runkelių, žirnių, morkų, dar kažko. Man tai buvo pabėgimas iš griežto muštro. Tėvai manė kitaip. Reikia ar nereikia – vežėsi į sodą. Ir dirbti, ne šiaip slankioti (juokiasi).
– O knygos tave, vienišių, traukė?
– Taip. Traukė knygos ir vaizdinė medžiaga. Traukė iliustracijos. Labai. Tuo metu nebuvo tiek tokių vizualinių pramogų, kiek jų yra dabar. Nebuvo kompiuterių, televizorius rodė vieną programą su teta Beta ir dar kokį filmą pažiūrėti galėjai. Kaip dabar prisimenu: pusę dešimtos – meninis filmas. Nesvarbu, apie ką.
Pramoga buvo knygos. Ir mes skaitėme tai, ką dabar vadiname vaikų literatūros klasika. Kai buvau mažesnis, skaičiau pasakas – Haufo, Brolių Grimmų. Daug buvo išleista pasaulio tautų pasakų. O siužetai visų panašūs, nors pasakos skirtingų tautų. Bet nesvarbu. Tai buvo pramoga. Buvo ir autorinių pasakų.
Atsimenu, buvo ta vogta Aleksandro Volkovo knygų serija. Mes tokioj šaly gyvenom, kurioj buvo galima pasiimti kitos šalies autorių siužetą, jį apdoroti ir padaryti savo istoriją. Volkovo seriją mėgau: Smaragdo miesto burtininkas, Urfinas Džiusas ir jo mediniai kareiviai, Maranų ugnies dievas, Septyni požemio karaliai. Tarp kitko, prieš kokius dešimt metų staiga pamačiau naują leidimą šitų knygų ir nusipirkau visas. Svarbiausia – senosios iliustracijos, truputėlį apdorotos, atnaujintos. Tai man buvo labai svarbu. Tas knygas galėdavau skaityti kelis kartus iš eilės.
Astridos Lindgren knygą Karlsonas, kuris gyvena ant stogo taip pat. Kol buvau mažas, Pepė Ilgakojinė arba Merė Popins manęs neužkabino. Jas perskaičiau vėliau. Ir vis piešdavau.
Likau savamokslis dailininkas ir mano laidoje („Gustavo enciklopedijoje“) yra pieštinių mano sukurtų istorijų su personažais. Taip man pravertė pomėgis piešti.
– Vaikystėje nekūrei eilėraščių, istorijų nerašei?
– Atsimenu, viskas vyko pas Babą, kai lietingos dienos būdavo, kai po laukus nelabai lakstyti galėjai, tada kūriau kažkokias istorijas. Labai norėjau būti istorijų kūrėju ir piešėju. Šalia nebuvo mokytojų. Atsimenu, pusseserei skaičiau kažkokias istorijas. Bet labiau buvau piešėjas. Laisvo laiko buvo ne tiek daug. Broliai iš manęs pasišaipydavo, kad mano užsiėmimas, kurį aš ne pats pasirinkau, – muzikantas, choristas, dainorėlis – nieko rimto! O štai mes tai gamtos mylėtojai, žvejai, tokie rimti. Tėvai man sakydavo – neklausyk jų.
– O kaip sekėsi draugauti su kiemo vaikais?
– Aš gimiau ir užaugau Antakalnyje. Gyvenu Antakalnio gale, kur troleibusai sukasi ir Nemenčinės plentas prasideda. Penkiaaukščiai namai prie pagrindinės gatvės stovėjo. Gana nemažai vaikų buvo panašaus amžiaus. Netoli Neris. Bėgdavom žvejoti kilbukų, kuriais maitinom savo katinus. Turėjom jų ne vieną. Būdavo, surandam kokį benamį kačiuką, jį užsiauginam. Ir dabar atsimenu: vieno vardas Cezaris, o kitas Chotabyčius. Tai susiję su filmukų ir knygų personažais. Tie katinai tiesiog tenai gyveno ir buvo visų prižiūrimi. Jie buvo bendri katinai. Riebūs nuo kilbukų. Vasarą kieme veiklos netrūko, negaliu skųstis. Labai svarbu bendrauti su bendraamžiais. Žaidimai buvo ir sportiniai, to dabar yra mažiau. Futbolas, kvadratas. Daug berniukų buvo. Turėjom ką veikti. Vyresni būdami meistravom tokias berdankes. Aš pavadinau dardalu savo laidoje, net schemą parodžiau, kaip mes gaminom. Dardalas – tai tokia medinė lenta, prie kurios dvi medinės ašys prisukamos, ant tų ašių vietoj ratų būdavo uždedami guoliai. Tokių detalių prisirinkdavom statybvietėse. O prieky būdavo vairas su ašimi.
– Tai jau paspirtukas?
– Ne. Sėdi ant jo. Dedi kojas ant priekinių ašių, kurios ilgesnės, o vairu gali reguliuoti kryptį. Visas žavumas šito aparato buvo, kad juo įsibėgėjęs galėjai smagiai važiuoti. Vienas stumia iš nugaros sėdintįjį, kuris vairuoja, nuo asfaltuoto kalnelio. Dardalas galėjo riedėti tik asfaltuotu keliu ir keldavo labai didelį triukšmą. Ir dardėdavo. Išlįsdavo kaimynai, grasindavo, šaukdavo. Buvo toks nuolaidus kelias prie mūsų namų Antakalnyje, kuriuo mes su tais dardalais dardėdavom.
– Kodėl pasirinkai studijuoti žurnalistiką?
– Iš tikrųjų buvo taip: žinojau, kad žurnalistai yra žmonės, rašantys į laikraščius straipsnius, straipsnelius apie kažką. Iki paskutinių klasių, kas ta žurnalistika, gerai ir nesuvokiau. Bet kadangi spausdino mano karikatūras Moksleivis, tai aš jau lyg ir turėjau vardą (juokiasi). O reikėjo šito! Karikatūrų buvo didelis pluoštas, bet trūko straipsnelių, kažko, kas būtų išspausdinta. Parašiau humoreską vieną, porą žinučių. Per pažįstamus išspausdino tuometinė Komjaunimo tiesa. Nors viena literatūros mokytoja sakė, kad per silpnas esu žurnalistikai. Svarbu ir tai, kad tais metais buvo nedidelis konkursas – nebuvo nė dviejų žmonių į vietą. Buvo kūrybinis konkursas, reikėjo parašyti rašinį. Pasirinkau temą „Mano namas ir jo žmonės“. Buvo kūrybinis pokalbis. Dėstytojams patiko mano karikatūros, sakė, kad dar tokio nebuvo! Man liepė nupiešti komisijos narių karikatūras – Vytauto Liubomiro Žeimanto ir Broniaus Raguočio. Prasidėjo mokslai. Tiesą pasakius, studijavau ne tiek dėl savęs, kiek dėl tėvų.
– Ir vėl…
– Taip, nes jeigu reikia, tai reikia. Gal tai ir buvo panaši kryptis, ko man reikėjo. Bet rimtos motyvacijos nebuvo. O dar tie laikai, kai žurnalistika buvo politinis mokslas.
– O kaip atsidūrei televizijoje?
– Vienas dalykas, kad buvo specializacijos – spauda, radijas, televizija. Kitas – buvo pageidaujama vyrukų, o stodavo daugiau merginų. Dar vienas svarbus veiksnys tuo metu buvo tas, kad aš vilnietis. Vadinasi, nereikės skirti gyvenamojo ploto. Apie to meto televiziją nenoriu kalbėti. Be to, turėjau ir tebeturiu tarties ir kalbos problemų. Dėl to mane „drožė“ kalbininkai.
– „Gustavo enciklopedijai“ rudenį sukaks dvidešimt penkeri. Ją pradėjai būdamas trisdešimt trejų. Apie tokias laidas sakoma – legendinė. O kaip gimė sumanymas kurti neišsemiamą temų požiūriu pažintinę ir pramoginę laidą vaikams? Juk enciklopedija yra begalinė.
– Taip, čia yra labai didelis patogumas, nes gali rinktis bet kokias temas. Tavęs nevaržo jokie rėmai. Kino, žemės ūkio, sporto žurnalistai yra labai suvaržyti. O aš galiu ir apie ūkį, ir apie traktorių, ir apie dailininką, tarkim Pikaso, ir apie piešimo stilius, ir apie muziką, ir apie gamtą, kurią mėgstu, ir apie mokslininkus, kurie atrado, kad Žemė sukasi aplink Saulę, pakalbėti.
– Pažiūrėjau pirmąją laidą, kurioje sakai, kad reikia skaityti išmintingas knygas, nes jose viskas parašyta. Pasakoji apie debesis ir lietų, traukinius ir kam žmogui reikalingi kaulai, kaip kuriamas animacinis filmas.
– Laikas, kai žmogus kažką gyvenime nuveikia, nėra ilgas. Tada aš dar buvau nesubrendęs, išdykęs, nerimtas. Mano manymu, to žmogaus jau nebėra. Įvyko pasikeitimas, virsmas, dabar esu kitoks. Aš pasikeičiau, o laida išliko. Dar iki jos buvo „Labas rytas suraitytas“ – dešimties minučių valandėlė vaikams prie „Labo ryto“, o profesorius Knyslys, kurį vaidino režisierius ir aktorius Raimondas Paškevičius, buvo pirmasis personažas televizijoje. (Teta Beta nebuvo personažas, ji buvo pati savimi.) Aš prisijungiau prie jo, dar atsirado Donalda Meiželytė – kurį laiką buvo tokia mūsų trijulė. Po poros metų mane pradėjo prodiusuoti bendrapavardė ir bendrakursė Lijana Rakauskaitė. Jinai ir pasiūlė enciklopediją su personažu, nes personažas vaikams yra patrauklesnis nei paprastas laidos vedėjas. Tebūnie tai žurnalistas, besidomintis įvairiais dalykais. Taip tapau tokiu netikru žurnalistu, renkančiu informaciją ir pritaikančiu ją vaikams. Taip atsirado „Gustavo enciklopedija“. Dirbau su daugeliu žmonių, kol prisijungė Vaidas Lekavičius, su kuriuo triūsiame jau dvidešimt metų.
– Teko girdėti, kad kai kurie tavo žiūrovai Gustavo vardą suteikia savo vaikams.
– Girdėjau. Ir žinai ką? Man tai nepatinka. Anksčiau tokiu vardu nevadindavo vaikų, bent aš negirdėjau. Tas Gustavas ne visai lietuviškas ir ne visai įprastas vardas. Jis švediškas ar čekiškas. O aš vardą pasisavinau: tai buvo pieštinis serialas suaugusiems žmonėms „Gustavo nuotykiai“. Nekasdienis vardas man patiko dėl savo neįprastumo, skambumo. Bet vadinti personažo vardu vaikus? Nežinau.
– Esi žmogus-orkestras – dainuoji, vaidini, eiliuoji, pieši, interpretuoji muziką. Viename interviu sakei, kad kuri gyvą komiksą. Ir kad svarbiausia yra išlaisvinti fantaziją. O kaip išlaisvinti fantaziją?
– Šito aš nežinau. Norėtųsi, kad taip būtų.
– Tai siekiamybė?
– Taip, siekiamybė. Kaip sukurti kažką pačiam, kaip pagauti mintį? Ir pateikti ją kitiems, kad tai būtų, kaip dabar sako, nauja, šviežia, netikėta, gyva. Man pavyzdžiai yra karikatūristas Zenonas Šteinys, animacinių filmų kūrėjas Ilja Bereznickas. Ne kiekvienas dailininkas gali būti karikatūristas. Reikia talento. Kaip pasakė Šteinys, receptų nėra: arba tu gali, arba ne. Pasakyčiau taip: jei nori kažką sukurti, pasiekti šiais nelengvais laikais, turi, besirinkdamas savo gyvenimo kelią, tiesiog atrasti, ką tu gali padaryti daug geriau už kitus. Tai nėra lengva. Atrasti ir eiti ta kryptimi, tobulėti. Eiti kryptingai, nesiblaškyti. Vienas iš sėkmės garantų gali būti tas, kad jeigu tu pagavai, ką gali padaryti geriau negu, tarkim, dešimt tūkstančių kitų žmonių, gali būti, kad tau pasiseks.
Vaidinu įvairius personažus, bet netapau aktoriumi. Informaciją pateikiu taip, kaip man pačiam atrodo įdomu. Ne taip svarbu, mažesnis vaikas žiūrės ar didesnis. Tiesiog stengiuosi pateikti viską suprantamai. Ir suaugusiems žmonėms dažnai reikia pasakoti taip, kaip pasakotum vaikams. Kitaip tariant, paprastai ir aiškiai.
– O kas svarbiausia tavo autorinėje laidoje?
– Čia viskas svarbu. Tai ne mokykla. Kaip sakė vienas suaugęs žmogus, enciklopedijoje pateikiamos trumpos žinios apie įvairius dalykus, o mokykla, universitetas suteikia sisteminių žinių, išsilavinimą.
Laida nesuteiks išsilavinimo. Galbūt ji sudomins, suteiks kryptį. Man svarbu mano laidos visuma. Svarbus dalykas, kad laida žiūrovui neprailgtų, kad būtų dinamiška, pasakojimas patrauklus. Aš panaudoju savo jau išvystytus gebėjimus. Esu baigęs muzikos mokyklą. Nesu profesionalus dailininkas, bet turiu savo stilistiką. Kuriu autorines dokumentines istorijas, paremtas tikrais faktais, iliustruotas savo piešiniais. Kuriant laidą svarbu komanda, bent jau duetas. Daug ko laidos kūrimo procese neišmanau ir nesikišu į tas sritis. Man atrodo, dėl to laida tobulėja: nors temos gali ir pasikartoti, bet pateikiamos jos būna skirtingai. Išskirtinė yra pieštinė animacija ir jos stilistika. Niekas tokios nėra daręs. Ji pusiau kompiuterinė, toks televizinis komiksas. Visuomet siekiu pieštinių detalių, to, kas man įstrigo Brolių Grimmų pasakų iliustracijose – smulkios detalės, įvairios išraiškos. Mano personažų veidai visi skirtingi, labai svarbios drabužių detalės, aliuzija į laikmetį. Per daugelį metų susikaupė didelė kolekcija, didelis archyvas piešinių. Kai kurie susideda iš atskirų dalių: kojos, galvos, burnos. Jas dėliojame, jas reikia judinti. Dalį darbo atlieka kompiuteris, bet be žmogaus nieko nepadarysi. Turiu ir nedidelį kulinarinį išsilavinimą, kuriuo naudojuosi.
– Esi gavęs vos ne visus Lietuvos kultūros apdovanojimus. Gal kuris nors mieliausias?
– Apdovanojimai svarbūs tuo, kad po tam tikro laiko, jei kas pasakys, kad nieko nenuveikiau, galėsiu atsikirsti: o tie žmonės, kurie suteikė tuos apdovanojimus, ar neprotingi buvo? Dabar galiu pasakyti, kad iš Prezidentės gavau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Kandidatų buvo šimtas, o aš vienas iš to šimto. Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – labai gražus ženklas. Gailių klano premija mane įvertino intelektualų būrys. Neformalus tai reikalas, bet man svarbus. Premiją „Pragiedruliai“ esame laimėję porą kartų. Visi įvertinimai brangūs.
– O kaip ilsiesi? Juk darbas sekinantis. Esi prasitaręs, kad dabar geriau jautiesi su medžiais ir šuniu negu su žmonėmis.
– Taip, nuovargį jau pajutau. Reikia klausytis savo organizmo. Bendravimas su žmonėmis mane sekina. Atvirai pasakysiu, po šio pokalbio man bus sunku. Kaip ilsiuosi? Galiu gulėti ir žiūrėti į lubas. Pasnausti, pamedituoti. Poilsis – mano aplinka. Tai sodas, kurio vaikystėje nekenčiau. Vieta prie miško. Juk aš visą gyvenimą gyvenau penkiaaukščiame name, penktame aukšte, su žmona tėvų mums skirtame kambarėlyje ant lovos krašto sėdėdami be jokių perspektyvų dvidešimt metų pragyvenom. Visa tai slėgė. Mes pataikėm į tokį laiką, kai man važiuoti uždarbiauti į Angliją buvo jau per vėlu. O dabar turiu šunį. Pirmąkart gyvenime! Jam bus dveji metai. Judrus Džeko Raselo terjeras, toks kaip filme „Kaukė“. Labai išraiškingas, gudrus. Labai prisirišęs prie manęs, turi savo poreikių, kuriuos mane priverčia tenkinti. Su Lakiu (jo toks vardas) vaikštom po mišką. Aš daugiau nieko neveikiu. Savo darbui atiduodu visas jėgas.
– Ar neketinate baigti laidos, nors enciklopedija ir begalinė?
– Nežinome, kas bus rytoj.
Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)
