Voro siūlų krautuvėlė; Lapė seka pasaką; Katinas yra katinas!
VORO SIŪLŲ KRAUTUVĖLĖ
Pievoje voras neseniai atidarė siūlų krautuvėlę – visai nedidelę, besiglaudžiančią tarp smilgų ir kiečių, po rūgštynės lapu. Kaip jis tą sugalvojo? O, dabar visi mokosi verslo ir svajoja tapti labai žinomais verslininkais.
Gražu žiūrėti, kaip voras darbuojasi: štai jo nėra, štai jis brūkšt – nusileido iš palubės, kur po lentynas dėliojo savo turtus.
– Jums kokių? – klausia jis, ant priekinės kojos vyniodamas siūlo galą.
– O kokių turite? – teiraujasi jo boružė. – Man reikėtų stiprių.
– Jūs kaip tik čia užsukote! – linksmai čiauška voras. – Mano krautuvėje siūlai tik tokie, kitokių nebūna. O jums kokių?
Čia jis šnekina jau kitą pirkėją, uodienę. Ji atzyzė garsiai, nusileidusi atsiduso: laikas kiaušinėlius dėti, išsiritę vaikai norės žaidimų. O kur jiems geriau dūkti, jei ne pakibus ant siūlų.
– O jis saugus? Patikrintas? – susirūpinusi ji žiūri į voro brukamus siūlelius.
– Na ką jūs! Ką jūs… – voras jai į smilgos lapelį susuka pirkinį ir žvilgsniu palydi nuskrendančią. Jei jis neturėtų krautuvėlės, tie uodai čia nezyztų…
„Štai ką iš manęs padarė verslas… – likęs vienas apie savo dalią mąsto voras. – Kažin ar jis, tokios mažos krautuvėlės savininkas, gali tapti turtingas? Arba net labai turtingas? O gal labai labai? O..?“
Kas ten žino, ką dar jis būtų sugalvojęs ir kaip plėtęs savo siūlų prekybos verslą. Bet čia plastelėjo kielė, beregint snapu sugraibė visus voro siūlelius ir nuskrido savo lizdo sukti.
„Še tau kad nori! – voras baikščiai žvelgė iš po rūgštynės lapo. – Teisingai man vorai kalbėjo: nieko gero iš tos siūlų prekybos nebus. Iš kur jie tą žinojo?“
Kitas gal būtų nusiminęs, koja į visus verslus numojęs. Tik ne voras.
Tu manai, kad jis įsigijo naują siūlų krautuvę? Ne! Tikrai ne! Dabar jis iš siūlų mezga tinklus ir tyko musių, uodų. O didžiausia jo svajonė – numegzti tinklą, kuriuo būtų galima sugauti kielę. Va čia tai būtų! Čia tai būtų! Čia tau ne siūlus ringuoti!
LAPĖ SEKA PASAKĄ
Jūs gal nežinote, kaip savo vaikams pasaką seka lapė? Viskas vyksta taip: senoji įsitaiso ant kelmo, jos lapiukai žemai. Dabar jau galima klausytis.
– Kartą girioje gyveno lapinas… – pradeda lapė, bet toliau pasakoja ne ji, o lapiukai.
– Jis buvo didelis, stiprus ir labai protingas, – sako vienas.
– Tai buvo mūsų tėvelis. Ar ne? – jam padeda antrasis.
– Arba senelis… – pritaria trečiasis. – Tik tai buvo labai seniai…
– Sykį jis išėjo į medžioklę… – pasakojimą tęsia lapė.
– Ir tiek visko prigaudė, primedžiojo, kad… – pirmasis lapiukas prisimerkęs paglostė sau pilvuką.
– Nutarė pasnausti prieš saulutę… – atsigulęs prie kelmo pro miegus sušnibždėjo antrasis.
– Ir staiga… – trečiasis lapiukas pabandė sekti pasaką toliau, bet nebesugalvojo, ką dar galėtų pasakyti.
– Medžiotojai! Medžiotojai! – ėmė savo vaikams šaukti lapė.
– O kas mums tie medžiotojai, – pro miegus murmėjo lapiukai.
Nežinia, kaip ten viskas būtų pasibaigę, tik staiga mama lapė stvėrė juos ir lyg kulka nėrė urvan. Ten mažiukai suprato, kokio pavojaus jie išvengė.
– Mama, – pavojui nurimus ir kojoms tirtėti nustojus prie mamos priėjo vienas iš lapiukų. – Gal kitą kartą galėtum pasekti ne tokią baisią pasaką?
KATINAS YRA KATINAS!
Mūsų kieme gyvena katinas, kuriam smagiausia tupėti ant tvoros – ten saugu, sausa, saulutė juodą kailį glosto. Praeidami žmonės jį pašnekina, prabėgdamas šunelis aploja. O katinui kas: snaudžia lyg niekur nieko, pramerkęs akis pažiūri, kas čia jį kalbina ir kas ant jo loja, užmerkia akis ir vėl kažką sapnuoja.
O žiemą tvora palei kelią nuvirto – buvo sena, papuvusi, neatlaikė vėjo gūsio. Ką beveiksi: išardėme tvorą ir iš jos prisiruošėme sausų malkų. Kol atėjo pavasaris, niekam tvoros neprireikė. Tik prašvitus saulutei, prie kelio atėjo katinas: vaikšto, pritūpęs rymo sau ir nieko nesupranta – tvoros nė ženklo, nė kvapo.
– Miau! Kur tvora? – sveikina jis praeinančius žmones. – Visą žiemą ant krosnies gulėjau, pavargau. Taip būtų gera ant tvoros…
– Nėra tvoros, Miciau, – sakom mes katinui. – Ją vėtra nuvertė. Buvo jau visa sutrešusi.
– Kur jau ne… – primerkęs akis murkia katinas. – Noriu… Tvoros noriu! Ar galima pastatyti naują?
Ne katino prašomi, o savo kiemą tvarkydami įrengėme naują tvorą – tvirtą, aukštą. O kad Miciui būtų patogu, pačiame jos viršuje prikalėme lentą. Ant tokios galės sau miegoti ir miegoti.
Kol tvorą statėme, katinas tupėjo netoliese ir stebėjo, lyg tikrindamas mūsų darbą, ar viską darome teisingai. Kai tvora buvo baigta, jis pavaikščiojo patvoriu, liuoktelėjo viršun ir sustojo ant lentos. Pabandė vienaip išsitiesti, kitaip. Po to šoko žemėn ir nuėjo į trobą.
– Kur tu?! – šaukėme jam iš paskos. – Juk tiek dirbome, galima sakyti, tau vienam tvorą pastatėme!
– Nepatiko. Senoji buvo geresnė. Jaukesnė! – katinas primerkė geltonas akis ir nužingsniavo takeliu. – Aš jau geriau namuos, ant krosnies.
Daugiau jis niekada ant tvoros viršaus nebegulėjo. Mes visi ilgai galvojom ir radom tik vieną atsakymą: katinas yra katinas. Kur ten mums, žmonėms, jį suprasti!
Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)
