Minint Kęstučio Kasparavičiaus 70-ąjį gimtadienį
Geros, laiko išbandymus atlaikiusios knygos vaikams visada yra ir knygos suaugusiems skaitytojams. Skaitantiems žmonėms nereikia pasakoti, kokia gyvenimo išmintis, kokia filosofija, padedanti ir mokanti gyventi, slypi Alano Alexanderio Milneʼo aprašytuose Pūkuotuko pritikimuose ar Lewiso Carrollio Alisos nuotykiuose, nepaisant to, kad juose nėra jokių didaktinių nurodymų. Bet juk jų ir nereikia tam, kad suprastum, jog dažnai, pavyzdžiui, prarandant gyvenimo nuostabos jausmą, tereikia pasidaryti tokiam mažam kaip Alisa, kad pasaulis vėl išnirtų prieš akis didžiulio stebuklo pavidalu. Būti suaugusiam, bet išlikti mažam, regėti pasaulį kaip pasaką – bene didžiausia vaikų rašytojo privilegija, kurios neįmanoma išmokti jokioje ugdymo įstaigoje. Tai tiesiog gyvenimo dovana, leidžianti rašytojui pamatyti mažų gyvūnėlių, paukštelių, kasdienių daiktų grožį, suprasti jų unikalius santykius. Pamatyti, žinoma, nepakanka tam, kad būtum rašytojas. Reikia mokėti dar visa tai paprastai ir įtaigiai užrašyti. Kaip tik tokia dovana apdovanotas gerai žinomas menininkas Kęstutis Kasparavičius, šiais metais minintis septyniasdešimtmetį.
Kasparavičiaus kūryba pažįstama ne tik Lietuvos vaikams – ji džiugina Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos vaikus. Jo knygos skaitomos daugiau kaip dvidešimčia pasaulio kalbų. Be personalinių parodų (paskutinioji, retrospektyvinė, gegužę atidaryta Grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“), Kasparavičius yra nesyk dalyvavęs Bolonijos vaikų knygų mugėje, Bratislavos iliustracijų bienalėje, savo darbus eksponavęs Vaikų knygų iliustratorių asociacijos parodose Niujorke, Europos iliustracijų bienalėje Japonijoje ir kitose ne mažiau prestižinėse knygos meno parodose. Menininkas apdovanotas daugybe premijų ir prizų, įvertinančių ne tik literatūrinius, bet ir vaizdinius jo knygų ypatumus. Mat bazinis Kęstučio išsilavinimas – vizualiniai menai, kurių studijas jis baigė 1981 m. Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) ir įgijo dizainerio kvalifikaciją. Iki tapdamas profesinės dailininkų kalvės studentu, 1972 m. M. K. Čiurlionio meno mokykloje jis baigė choro dirigavimo specialybę. Taigi knygos meną galima laikyti paties Kęstučio pastangomis įsisavinta sritimi, patvirtinančia teiginį, kad, nepaisant meno rūšis ribojančių skirtumų, visos jos kalba apie tą patį dalyką.
Tas pats dalykas – tai tiesiog geras meno kūrinys. Būtent todėl jis visada turi sunkiai žodžiais apibūdinamą didaktinį aspektą, paveikiantį ne pamokomaisiais tikslais sukurtais siužetais ar piešiniais, o praturtinantį meno suvokėją emociškai paveikiais estetiniais išgyvenimais. Kalbant apie Kęstučio Kasparavičiaus knygas, šią jų savybę laikyčiau pačia svarbiausia. Visiškai paprasta, tarytum akivaizdi, bet nuo stereotipinio kasdienybės žvilgsnio pasislėpusi įžvalga, kurią ištaria Tigrai Zebriukei, pastebėjusiai zebrų ir tigrų panašumą: „Tai visiškai kitoks dryžuotumas“ (Dryžuota istorija, ,,Nieko rimto“, 2024) – kuo puikiausias tokio nepamokančio pamokymo pavyzdys. Įtrauktas į dryžuotų gyvūnų pokalbius, mažasis skaitytojas net nepajunta, kaip jo žvilgsnis persikelia į iliustraciją ir ieško to kitoniškumo, kartu aprėpdamas visas smulkiausias iliustracijos detales, apibūdinančias ne tik pasakojimo veikėjus, jų aplinką, bet ir kuriančias stebuklinę atmosferą. Taip skaitytojas, panardintas į menišką vaizdo ir teksto magiją, mokosi lyginti, ieškoti, pastebėti, net nesuprasdamas, kad tai daro.
Tai, aišku, tėra tik vienas iš begalinės gausos labai skirtingų pavyzdžių, kuriuos galima būtų minėti kalbant apie Kasparavičiaus kūrinius. Jo knygų skaičius įspūdingas, gerokai perkopęs pusšimtį. Dailininko iliustracijų stilistika per visą kūrybos laiką menkai keitėsi. Į grafiką dailininkas atėjo akvarele, tušu ir pieštuku pradėjęs piešti nuotaikingus, šventinės tonacijos atvirukus, kurie tarybiniais laikais buvo labai populiarūs. Šias vaizdinės raiškos priemones dailininkas tebenaudoja ir dabar, kurdamas savų ir kitų autorių parašytų knygų vaizdus. Akvarelė jiems suteikia lengvumo, pasakiško skrajumo, o jos spalviniai niuansai, subtilios spalvų gradacijos tampa veikėjus, daiktus ir jų aplinką individualizuojančia priemone.
Vis dėlto koloritas nėra vienintelis Kasparavičiaus iliustracijų stilių apibūdinantis elementas. Ne mažiau reikšmingas yra ir pieštuko kontūras, charakterizuojantis objektų formas, išryškinantis jų sandarą, suformuojantis aiškius, įsimenančius siluetus, pozas, rakursus. Daiktai ir gyvūnai dailininko paveiksluose visada sužmoginti. Jie gyvena žmogiškuose kambariuose, dažniausiai vaizduojami stati, vilki drabužius, avi batus, kasa, verda, šluoja, čiuožia. Tenka tik stebėtis, kad, kurdamas vaizdinius savo veikėjų paveikslus, Kęstutis visiškai nesusiliečia su jokiais jų vaizdavimo štampais, nepaisant to, kad papūgos, pingvinai, meškinai, katinai ir kiti jo iliustracijų gyvūnai yra jau tiek kartų vaizduoti, jog nupaišyti juos tarytum visiškai nematytus yra išties nelengva užduotis. Realūs dailininko veikėjų pavidalai ir jų erdvė dažnai susipina su pasakiškais, fantastiniais elementais.
Kasparavičiaus tekstuose ir jo iliustracijose nėra gąsdinančių posūkių, aštrumo, įžūlaus efektyvumo – vaizdai švelnūs, nors juose visada yra tikrai pasakai būtinų netikėtumų. Kas gi patikės, pavyzdžiui, kad šuo Adelbertas gali kolekcionuoti paveikslus ir XVII šimtmečio Nyderlandų dailininko paveikslo „Kiemšunis“ įsigijimo proga sukviesti savo kolegas – gyvūnų aukštuomenę – jo apžiūrėti (Dingęs paveikslas, „Nieko rimto“, 2024). Iš tikrųjų tarp XVII a. mažųjų olandų mokyklos vardu vadinamų nyderlandiečių paveikslų ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų yra nemažai paralelių. Tiek Kęstučio, tiek olandų paveikslus ženklina nepaprasta atida smulkmenoms. Jos yra tokios išraiškingos, kad jei uždengtume visą paveikslą ir paliktume tik nedidelį atidengtą jo kvadratėlį, esantį bet kurioje paveikslo ar Kęstučio iliustracijos vietoje, gautume visiškai savarankišką naują kūrinį.
Ir garsiesiems nyderlandiečiams, ir Kasparavičiui būdingas polinkis į žanriškumą, literatūrišką pasakojimą, ką jau kalbėti apie tai, kad dauguma mažųjų olandų (Janas Havickszoonas Steenas, Gerardas Terborchas ir kt.) savo kompozicijose mėgo įkomponuoti šunis. Būtent todėl Kasparavičiaus pasaka apie dingusį paveikslą, primenanti detektyvą, gali būti laikoma ir gera paveikslėlių knyga, pasižyminčia organiška teksto ir vaizdo derme, pagrįsta kūrybiškai interpretuotomis istorinėmis meninėmis analogijomis.
Bene įtikinamiausiai Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų unikalumą atskleidžia laikas. Kiškis Morkus Didysis („Nieko rimto“, 2008), 2009-aisiais išrinkta Metų knyga vaikams, šiemet sulaukė pakartotinio leidimo. Laikant knygą rankose regisi, kad ji parašyta ir iliustruota šiandien. Nepaseno nei pasakojimas apie Morkaus pasišovimą valgant saldumynus ūgtelėti, nei pasakos iliustracijos, nukeliančios į belaikę, kintančioms iliustracijų madoms nepavaldžią erdvę. Panašu, kad taip bus ir su kitomis Kęstučio knygomis – jau esančiomis ir būsimomis, kurios ir ateityje padės gyventi tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)
