Kęstutis Kasparavičius: viskas ateina iš vaikystės

Vaikų knygų dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius sukūrė ir iliustravo 63 knygas. Jo knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų. 1972 m. Kasparavičius baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kur mokėsi choro dirigavimo, o 1981 m. baigė Vilniaus dailės institutą, kuriame studijavo pramoninės dailės (dizaino) specialybę. 1984 m. pasirodė pirmoji Kasparavičiaus iliustruota knyga. 1990 m. jau buvo įvertintas užsienyje – pelnė „Aukso plunksnos“ apdovanojimą Belgrade, 1993 m. – UNICEF Metų iliustruotojo vardą Bolonijos knygų mugėje. 1989–2010 m. Kasparavičiaus iliustracijos buvo atrenkamos į Bolonijos vaikų knygų mugės parodą. Kasparavičius daug kartų dalyvavo Bratislavos iliustracijų bienalėje, 2016 m. surengė pirmąją parodą užsienyje „Dirigentas su teptuku“ Meno ir istorijos bibliotekoje Bolonijoje. Keletą kartų nominuotas A. Lindgren atminimo premijai ir H. Ch. Anderseno medaliui. 2010 m. apdovanotas Baltijos jūros regiono Jānio Baltvilko tarptautine vaikų literatūros ir knygos meno premija, 2019 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2020 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Šiemet Kęstutis Kasparavičius švenčia 70-ąjį gimtadienį – tai mums išduoda jo kūrybos paroda, tarsi savitas sveikinimas ir kūrybos pristatymas Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė-dešinė“. „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ – toks yra parodos pavadinimas, atskleidžiantis jo kūrybos specifiškumą dviejuose kūrybos laukuose – dailės ir literatūros, nors viskas Kasparavičiaus kūryboje yra glaudžiai susipynę. Turbūt neturime nė vieno tokio dailininko, kuris vaikų knygai būtų paskyręs visą savo gyvenimą, kuris jau keturis dešimtmečius kurtų išskirtinai vaikams – atsakingai, profesionaliai, šmaikščiai, radęs savitą raiškos stilistiką, lengvai atpažįstamas ir gerai suprantamas tiek vaikui, tiek suaugusiam skaitytojui. Jo iliustracijos yra savitos, išsiskiria atida kiekvienai detalei, gyvenimiškų situacijų realumu. Ne vienoje knygoje atpažįstame patį dailininką, matome jo autoportretą, jo namų aplinkos daiktus, konkrečius Vilniaus namus. Dauguma jo kurtų iliustracijų, ypač klasikos kūriniams, jo autorinės knygos yra tapusios Lietuvos vaikų knygų klasika, įtrauktos į svarbiausių knygų vaikams šimtuką¹ – tai nebeatsiejama mūsų kultūros ir mūsų pačių dalis. Kęstutis Kasparavičius yra tapęs kiekvieno ir kartu mūsų visų istorija.

Kai perskaitai trumpą dailininko dosjė, kas yra būtina pristatant tokio kalibro dailininką, jos „svoris“ tiesiog pritrenkia ir atskleidžia mums visą dailininko profesionalo kelią – nuo pirmųjų knygų iki pripažinimo ir kūrybos įvertinimo. Tačiau ėjimas link vaikų knygos nebuvo nulemtas iš anksto, jį teko atrasti pačiam. Kasparavičiaus tėvai matė savo jaunėlį sūnų kaip muziką, bet, baigęs M. K. Čiurlionio meno mokykloje choro dirigavimą, mokytojų ir tėvų nuostabai, Kęstutis pasirinko toliau studijuoti dailę. Ir ne iškart iliustravimo meno, kurio tuomet galima buvo mokytis tik Grafikos katedroje: jis mokėsi Pramoninio dizaino katedroje, kur buvo pats mažiausias konkursas – tai buvo vienas iš kelių patekti į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Ir nors dailininkas ten mokėsi įvairių dalykų, tačiau, gavęs pirmą užsakymą iliustruoti Liudmilos Vasiljevos-Gangnus knygą Įdomiųjų darbų pamokos („Šviesa“, 1984), turėjo visko mokytis nuo pradžių. Tai prisimena ir pats Kasparavičius: „Mano pirmieji bandymai iliustruoti knygas nuvedė mane į „Šviesos“ leidyklą Kaune. Kartą viena pažįstama manęs paklausė, ar nesutikčiau perimti jos užsakymą iliustruoti porą mokyklinių vadovėlių? Terminai „degė“, ji pati niekaip nebūtų spėjusi to padaryti laiku. Kadangi ir leidykla tam neprieštaravo, mielai sutikau. Tai buvo du vadovėliai – Žemės ūkio darbai 5 kl. ir 6 kl. mokiniams. Su tuo užsakymu nesunkiai susitvarkiau, nes panašias technines iliustracijas jau teko piešti mokantis Dailės institute. Piešiau žemės ūkio padargus, įvairius augalus, jų kenkėjus ir kitus panašius dalykus. Tai, kad šį gana didelės apimties darbą sugebėjau įvykdyti laiku, leidyklai, matyt, padarė įspūdį. Neilgai trukus iš „Šviesos“ leidyklos gavau pasiūlymą iliustruoti jau gerokai įdomesnę knygą – tai buvo 142 p. knyga vaikams Įdomiųjų darbų pamokos apie visokius nesudėtingus, bet smagius darbelius. Knygos pagrindą sudarė stebuklinė pasaka, į kurią buvo įterptos įvairiausių darbų pamokėlės. Iliustracijų apimtis išties nemaža: 30 puslapinių iliustracijų ir 54 mažesnės vinjetės, skirtos toms pamokėlėms. Reikia prisipažinti, kad tuo metu neturėjau jokio supratimo apie knygų iliustravimą. Kita vertus, vaikų knygos, jų dizainas ir iliustracijos mane labai viliojo ir domino, nors to Dailės institute nebuvau studijavęs.“² Pirmoji iliustruota knyga nulėmė sprendimą tapti knygų iliustruotoju.

Pradžia, stiliaus pasirinkimas visada yra individualu, bet kartais gali lemti ir atsitiktinumas. Apie tai Kasparavičius rašo atsiminimuose: „Taigi iškilo klausimas: nuo ko pradėti? Kokį stilių ir techniką pasirinkti? Pamenu, tuo metu buvau labai susižavėjęs Klauso Ensikato iliustracijomis. Daug negalvodamas nusprendžiau, kad jis ir bus mano pirmasis iliustravimo mokytojas. Puikiai suprasdamas, jog niekaip neprilygsiu, nusprendžiau tiesiog išbandyti jo štrichavimo techniką. Turėjau nemažai Ensikato iliustruotų knygų, labai atidžiai jas studijavau, kaip jis štrichuoja vieną ar kitą vietą, kokiu kampu ir keliais sluoksniais dengia skirtingus objektus, kaip susitvarko su smulkiomis detalėmis ir kaip iliustracijas lieja akvarele. Pradžioje buvo sunku, atrodė, kad nieko man nepavyks. Bet po truputį ranka pradėjo klausyti, štrichai palengva tobulėjo, o į pabaigą pasidarė ir visai smagu. Turbūt taip yra buvę ne tik man: jei pradedi kažką daryti nuo nulio, progresas dažnai būna plika akimi matomas, o tai labai pakelia ūpą. Kai dabar vartau šią kukliai atrodančią knygą, į akis krinta vienas dalykas: paskutinės knygos iliustracijos kaip diena ir naktis skiriasi nuo pirmųjų iliustracijų. Ši knyga man svarbi tuo, kad po jos aš jau tvirtai žinojau, ką veiksiu visą savo gyvenimą.“

Nors Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą mes lengvai atpažįstame, mums netgi atrodo, kad ji mažai keičiasi, vis dėlto, žvilgterėjus į ją atidžiau, labai aiškiai galima išskirti tris savitus jo kūrybos periodus. Kūrybos pradžia – XX a. pab. devintasis ir dešimtasis dešimtmečiai – grafinės iliustracijos, kurias Kasparavičius tuomet atlikdavo labai kruopščiai plunksnele ir tušu, tik truputį paspalvindamas akvarele. Tuo laikotarpiu kūrė iliustracijas labai didelės apimties knygoms, aktualumo ir svarbos neprarandančioms iki šiol: Augusto Gottfriedo Bürgerio knygai Miunhauzenas („Vyturys“, 1986) ir Oskaro Milašiaus knygai Lietuviškos pasakos („Vyturys“, 1989). Knygos išsiskiria tiek personažų įvairove, tiek grafinių faktūrų gausa, neįtikėtinai tiksliu štrichavimo įvaldymu. Šį piešimo stilių baigia dailininko tėčio eilėraščių knygos iliustracijos, geriausiai atspindinčios ir paties dailininko vaikystės namus, – Jono Kasparavičiaus knyga Toj pirkelėj seneliukas („Vyturys“, 1989). Apie knygą ir jos iliustracijas pasakoja pats dailininkas: „Kukli plonais viršeliais knygelė, bet, nepaisant to, man labai svarbi. Turbūt tai gražiausia iš visų mano senąja štrichavimo technika nupieštų knygų. Šios knygos makete atsisakiau anksčiau mano labai mėgtų iliustracijų rėmeliuose, iliustracijų iki knygos kraštų. Šį kartą pabandžiau iliustracijas piešti tarsi išplaukusias į kraštus be aiškių ribų, kaip dažnai darydavo senieji knygų iliustruotojai. Šiais laikais tokį paprastą triuką redagavimo programa atlikti būtų vieni niekai. Bet tada dėl to teko gerokai pasukti galvą. Galų gale padariau taip: iliustracijas lengvai papurškiau akvarele aerografu panaudodamas šiek tiek pakeltus virš popieriaus kartoninius trafaretus. O jau vėliau štrichavau man įprastu būdu.“

Dailininkas nuolat ieškojo naujos meno raiškos, tobulino savo iliustravimo techniką, naudojo įvairius efektus tam, kad padidintų iliustracijų įtaigumą. Tėčio eilėraščių knyga svarbi ir todėl, kad primena Kęstučio vaikystės namus Vladislavoje (Aukštadvario sen.) ir jo šeimą – tėtį, mamą, brolius, visus kartu buvusius gyvūnus, gamtą. Savo atsiminimuose Kęstutis Kasparavičius rašo: „Ši knyga man svarbi dar ir dėl to, kad ją parašė mano tėvas Jonas Kasparavičius. O tiksliau – tai jo trumpų eilėraščių vaikams rinkinys. Mano tėtis buvo pradinių klasių mokytojas, liaudies poetas, vėliau ir medžio drožėjas, išdrožęs iš medžio daugybę paprastų, bet gražių darbų. Tuos mielus eilėraščius jis rašė tiesiog šiaip sau, negalvodamas, kad kažkada jie bus publikuojami. Taigi darbas su šia knyga man buvo ne tik įprastas iliustravimas, bet ir kelionė į tėčio ir mano gimtąsias vietas bei vaikystę.“

Vaikystė dailininkui liko svarbi kaip neišsenkantis įkvėpimo, kūrybos ir motyvų pasirinkimo šaltinis. Apie savo vaikystę Kasparavičius rašo: „Kartais pagalvoju, iš kur ėmėsi visi tie vaizdai, mane įkvėpę kurti visokias keistas istorijas ir iliustracijas? Atsakymas labai paprastas. Visa tai iš ten. Kai sniego būdavo virš galvos, kai ridendavom už save didesnius sniego kamuolius sniego seniui lipdyti. Kai naktimis negalėdavau užmigti dėl speigo spaudžiamo ežero ledo poškėjimo. Kai ryte pabusdavau nuo girgždančių per sniegą mamos kaliošiukų garso – ji grįždavo nuo šulinio su pilnu kibiru vandens. Kai leisdavomės nuo kalnelio rogėmis, kol galiausiai nebeįstengdavom užkopti aukštyn. Kai pritvirtinę eglutę prie rogių pūškuodami tempdavom ją iš miško namo. Kai su visu paltu ir veltinukais įsmukau į eketę po ledu – vyriausias brolis ištraukė už kupros ir visą šlapią parnešė namo. Atrodo, lyg su tais mūsų namais ir juos supančiais šimtamečiais medžiais, krūmais, sniego pusnimis, užšalusiu ežeru buvom suaugę ne mažiau nei ten pat gyvenantys kiškiai, voverės, paukščiai ir žuvys po ledu. Mes visi ten gyvenom drauge.“ Šie vaikystės vaizdai atsispindi ir pačioje trumpiausioje dailininko sukurtoje paveikslėlių knygoje – Janinos Degutytės Naujieji metai („Vyturys“, 1987). Šios knygos iliustracijos buvo apdovanotos konkurse „Aukso plunksna“ (1990) ir atvėrė kelią į Vokietijos leidyklas.

Taip palaipsniui ėmė formuotis kiek kitoks Kasparavičiaus piešimo stilius, be štricho, tik spalvintas akvarele, keitėsi ir motyvai. Ypač ryškiai ir drąsiai dailininko vaizduotė išlaisvino personažus iliustruojant į vokiečių kalbą išverstą anglų dailininko ir poeto Edwardo Learo knygą Die Ente und das Känguruh (Esslingen: Esslinger, 1992) – jo iliustracijose įsigalėjo nonsenso estetika. Taigi antrasis dailininko kūrybos periodas – brandžioji dailininko kūryba (1991–2002), kupina kūrybinio išsiveržimo. Tuo metu daugiausia dirbta su Vokietijos ir kitų šalių leidyklomis, iliustruoti klasikos kūriniai. Išryškėjo ir nauja Kasparavičiaus kūrybos linija – gebėjimas iliustracijomis kurti siužetus, pagal kuriuos vėliau buvo kuriami tekstai.

Trečiąjį Kasparavičiaus kūrybos periodą galima skirti nuo 2003 m., kai Kasparavičius tampa rašytoju ir savo tekstų iliustruotoju. Būtent šie du kūrybos laikotarpiai padarė dailininką žinomą visame pasaulyje.

Kasparavičiaus kūrybą mes lengvai atpažįstame – tai šmaikščios, kruopščiai akvarele atliktos iliustracijos, su būdinga atida kiekvienai detalei, sužmogintais personažais ir gyvenimiškomis situacijomis. Rengiant kūrybos parodą buvo siekiama ne parodyti, kiek daug Kasparavičius sukūrė, bet atskleisti jo kūrybos virtuvę, leisti pamatyti, kaip gimsta iliustracijos, kaip kuriamas visos knygos scenarijus, koks yra ilgas knygos iliustravimo procesas, susidedantis iš atskirų etapų – eskizavimo, galutinių piešinių parengimo, jų perkėlimo į švarų akvarelinį popierių, pirmojo sluoksnio dengimo ir galiausiai keliais sluoksniais spalvinimo akvarele, kol pasiekiamas „gyvos“ iliustracijos vaizdas. Parodai iš Kęstučio namų pasiskolintas jo darbo stalas, kėdė, piešimo priemonės, kad parodos lankytojai galėtų pamatyti autentišką dailininko kūrybos aplinką. Parodą dailininkas siūlė pavadinti „Kasparatorija“ – tai tarsi savita dailininko kūrybos laboratorija ar teritorija, vieta, kur gimsta iliustracijos. Kadangi parodos rengėjai norėjo papasakoti apie kūrybos procesą, buvo paliktas akademiškesnis pavadinimas, nurodantis Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos išskirtinumą – stebuklingų istorijų kūrėjas. O stebuklingumo tikrai yra labai daug: iliustracijos veikia terapiškai, jose daug gėrio ir meilės, paprastų gyvenimiškų situacijų, puikių ir netikėtų tarpusavio santykių, kuriuose dalyvauja patys įvairiausi gyvūnai – nuo mažiausio vabaliuko iki didžiausio dramblio ar žirafos. Tarkim, knygoje Kalėdos! Kalėdos! („Nieko rimto“, 2020) galima rasti daug gyvūnų šeimų, švenčiančių Kalėdas. „Visada labai mėgau piešti sužmogintus gyvūnus, jų mano knygose galima rasti daugybę. Šį kartą nebuvo lengva pasirinkti, kurias gyvūnų šeimas įtraukti į knygelę. Meškinai yra gana dažni vaikų knygų personažai, bet juos palikau čia todėl, kad jie labiausiai tiko istorijai apie milžinišką, į namus netelpančią eglę. O kaip Kalėdoms ruošiasi pingvinai, voverės, pelės, ožkos? Arba banginiai ir žuvys po ledu? Turbūt kai kurie jų tikrai nėra populiariausi kalėdinių knygelių veikėjai, bet juk gyvūnai nekalti, kad jų niekas neaprašo ir nenupiešia“. Neatsitiktinai Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijose galima rasti pačių įvairiausių naminių gyvūnų (šunį, katę, kiaulę, arklį, paukštį), laukinių gyvūnų (gyvatę, kiškį, kurmį, mešką) ir net egzotinių gyvūnų (dramblį, krokodilą, žirafą, zebrą, strutį ir kt.). O ką bekalbėti apie fantastinius gyvius ar sugyvintus daiktus – kiaušinius, kankorėžius, šaldytuvą! Kaip atsirado Kasparavičiaus iliustracijos jo paveikslėlių knygoje Mažoji žiema („Nieko rimto“, 2010), atskleidžia trumpa ištrauka iš knygos prologo: „Kartais būna taip. Išeini pro duris į lauką, įkvepi gaivaus vėjo, atskriejusio iš kažin kur labai labai toli, kvepiančio tolimomis šalimis, šiltomis pietų jūromis, cinamonu, santalo medžiu bei nuotykiais, ir užsimerki. O tada supranti, kad ir pačiam be galo norisi kažkur lėkti. Ši knyga – apie tolimas šalis. Tokias tolimas, kad jų nepamatysi nei įsilipęs į aukščiausią medį, nei pro daugiabučio namo devinto aukšto langą. Ir net pro žiūroną. Aš pats tose šalyse nesu buvęs. Istorijas, aprašomas šioje knygoje, man papasakojo vėjas. Mat vieną kartą, staiga ir nenumaldomai panūdęs keliauti, išėjau į lauką, giliai įkvėpiau ir…“

Dailininko knygos leidžia pažinti ne tik tolimų šalių, bet ir vietinius gyvūnus. Pavyzdžiui, knygoje Drebantis riteris („Nieko rimto“, 2014) Kasparavičius išpiešė pačias įvairiausias ančių rūšis. Apie šį pasirinkimą dailininkas pasakoja: „Beveik visas knygos veiksmas vyksta Ančiamiestyje – čiuožykloje ant neseniai užšalusios upės ledo. Kad būtų įdomiau, Ančiamiestyje apgyvendinau įvairiausių veislių antis. Tas, kurios man pasirodė įdomiausios ir gražiausios: didžiosios, naminės, šaukštasnapės, mandarininės, cyplės, rudagalvės, dryžiagalvės, smailiauodegės, pilkosios, ledinės ir juodosios. Taigi teko šiek tiek atnaujinti ornitologijos žinias, gerokai pastudijuoti dailųjį čiuožimą, nes norėjau, kad čiuožiančios antys būtų kuo natūralesnės. Knygoje pasakojama tokia istorija: pradžioje čiuožykloje pasirodo viena antis, paskui kita, vėliau jų vis daugėja ir galiausiai čiuožykla prisipildo. Tas masines čiuožyklos scenas per abu atvarto puslapius buvo smagiausia piešti. Teko pasukti galvą, kaip geriau išdėstyti šokančias poras, kad jos viena kitos neužstotų. Piešti antis buvo taip smagu, kad net baigęs visas knygos iliustracijas niekaip negalėjau sustoti.“ Kai matai dailininko kūrybos visumą, tai įžiūri, kad joje yra visko labai daug. Kasparavičiaus kūryboje slypi daugybė klodų, kuriuos galėjo ir galės atrasti ir jauni, ir gerokai vyresni skaitytojai.

Galima kalbėti apie dailininką ir kaip apie gerą gyvūnų žinovą, puikų Kalėdų ar Velykų švenčių laukimo „organizatorių“, naminių daiktų sužmogintoją ir sugyvintoją, Vilniaus architektūros dailininką – dviejose knygose Kasparavičius užfiksavo Vilniaus senamiesčio namus (Kaimynė už kampo, 2016; Žvaigždžių paukštis, 2022). Norėtųsi stabtelti ties pastarąja, paskutine, dailininko knyga, kurioje pasakojama istorija apie iš kažkur atklydusį nuostabaus grožio paukštį, padėjusį kiaušinį viename keistame Vilniaus namo kieme. „Vieną dieną atsidūriau Žvėryne prie seno gelsvų plytų namo (Vytauto g. 23). Tiksliau, svečiavausi tame name. Kai vakare išėjau į prieangį, iškart supratau, kad vieta, kurios man reikia, yra šis kiemas – visas žaliuojantis, apaugęs vinvyčiais ir gebenėmis, hortenzijomis ir dar kažin kokiais augalais, su įspūdingais laiptais ir prieangiu, su visokiais reikalingais ir nereikalingais daiktais. Kiemas, kokių vis dar galima rasti mūsų senamiestyje. Ne per daug sutvarkytas, bet ir neapleistas. Tikra šventė akims. Taigi beveik visa istorija apie Žvaigždžių paukštį ir kiaušinį vyksta šio namo kieme. Tiesa, dar kelias knygos scenas įkurdinau kitoje vietoje, visai netoli šios – taip pat Žvėryne, šalia seno, medinio, gana suvargusio, bet be galo žavaus namo (Vytauto g. 49). Nežinia, kiek kartų perdažytas ir laiko išblukintas, šis namas skleidžia tikrą senojo Vilniaus dvasią. Jame gražiai dera trys nuostabios mėlynos spalvos: kobalto, turkio ir nefrito. Geriau įsižiūrėjus, tų spalvų ir atspalvių galima surasti ir daugiau. Kaip tik dėl tokių namų Vilnius man yra pats gražiausias pasaulio miestas“. Taigi ši knyga ne tik apie paukštį, Vilnių, stebuklus, bet ir apie patį rašytoją ir dailininką Kęstutį Kasparavičių, kuris, kaip tas nežinia iš kur atklydęs paukštis, padėjo savo nuostabų ir skirtingais raštais vis nusidažantį kiaušinį – savo kūrybą, mums šviečiančią pačiais įvairiausiais ornamentais ir jų spalviniais deriniais.

________________________

¹ 100 knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių vaikų rašytojų kūrinių sąrašas [lankstukas]. Vilnius: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, interneto prieiga: https://www. lnb.lt/naujienos/2157-100-reiksmingiausiu-vaiku-knygu-sarasovirsuneje- neris-geda-ir-maironis (žiūrėta 2024-07-22).

² Ši ir kitos tekste panaudotos Kęstučio Kasparavičiaus citatos yra paimtos iš spaudai rengiamos knygos apie dailininko kūrybą. Tai Vilniaus grafikos centro galerijos „Kairė-dešinė“ parengto ir Lietuvos kultūros tarybos paremto projekto dalis (projekto vadovė – Jurga Minčinauskienė).

Žurnalas „Rubinaitis“ 2024 Nr. 1–2 (109–110)