Gausiausia, bet ar geriausia? (2023 m. lietuvių autorių pasakos)
Pasakos dažniausiai siejamos su vaikų pasauliu, todėl visai nestebina, kad, kaip ir kasmet, ir šiemet lietuvių pasakinių knygų, ypač pasakinių paveikslėlių knygų, yra daug daugiau nei realistinių. Tačiau gausa negarantuoja kokybės, netikėtumų, literatūrinių eksperimentų. Rašytojai linkę rašyti ir perrašinėti tas pačias istorijas: nesuprasi, gal suvaržyti įsitikinimų, kas yra ir kokia privalo būti pasakinė literatūra. Vyrauja nuotykių, draugystės, įvairių gyvenimiškų pamokymų temos – nesipūsk, išdrįsk ir t. t. 2023 metų realistinė literatūra rodosi kur kas ryškesnė, labiau linkusi į naujoves, įdomesnė, bet tai nereiškia, kad visai nebūta džiaugsmų ir pasakinėje literatūroje, apimančioje platų žanrų spektrą – nuo tradicinių trumpųjų pasakų iki fantastinių romanų.
Tęsiniai
Dvynių Indrės Pavilonytės ir Martyno Pavilonio knygoje Marmiai. Didelė baimė („Alma littera“) vaizduojama apversta tamsos baimės situacija. Marmiai – nakties sutvėrimai, dieną jie paprastai miega ir visai nesidomi šviesos pasauliu. O štai Blizgianosis taip bijo saulės, kad ilgą laiką gąsdinosi jos net nupieštos. Draugai sumanė apgaule įrodyti Blizgianosiui, kad saulės neverta bijoti, bet toks jų elgesys buvo ir negražus, ir neišsprendė problemos. Tačiau nutikus nelaimei Blizgianosis pats įveikia šviesos baimę: „Norėdamas padėti draugei, Blizgianosis padėjo ir sau! O įveikta baimė – kaip ta smarki upės srovė – nugarmėjo krokliu žemyn“ (p. 43). Galima pastebėti, kad knygos apie Marmius panašios į Kakės Makės knygas, bet pastarosiose daugiau dūksmo, žaidimo, kuriozų, vaikiško žvilgsnio, o knygose apie Marmius daugiau lyrizmo, alegorinės kalbos.
Kakę Makę primena ir Skaistės Dirgėlienės kartu su Greta Alice kuriama knygų serija apie peliuką Otį: knygose pasakojama apie kasdienius vaikams kylančius iššūkius, mažieji drąsinami jų nebijoti. Naujausia serijos knyga – Otis eina pas vaikų gydytoją („Alma littera“).
Taip pat išėjo antra Beno Bėranto ir Olgos Degtiarovos serijos „Čiūčia ir Piratas“ knyga Čiūčia ir Piratas. Netikėtas sekmadienis („Alma littera“), pasakojanti apie dviejų Kakės Makės šeimos augintinių nuotykius. Pasakojimai žaismingi, paremti draugų skirtybėmis, charakterio savybėmis. Du draugai vis įsivelia į nuotykius, bet, kad ir kas nutinka, lieka vienas šalia kito. Šių knygų pasaulis (tiek teksto, tiek vaizdo) labai permainingas, kupinas veiksmo, todėl intensyvūs žaidimai teksto dydžiu, išraitymu, išryškinimu kelia vizualinio chaoso įspūdį.
Vytautas V. Landsbergis su Dalia Karpavičiūte be didelių pakilimų ir didelių nuosmukių tęsia Pūkio istorijas („Dominicus Lituanus“). Tryliktoje serijos knygoje Pūkis ir mamytė susitelkiama į tai, kaip vaikas rūpinasi sergančia mama.
Justinas Žilinskas užbaigė maginės fantastikos seriją apie kauką Gugį romanu Kaukas Gugis ir sielų akmuo („Aukso žuvys“). Kiekviena serijos dalis nukelia skaitytoją į viduramžių Lietuvą, kurioje šalia žmonių pasaulio egzistuoja kuo tikriausias įvairių mitologinių būtybių pasaulis. Kiekvienoje dalyje pasakojama apie Gugį skirtingais jo gyvenimo etapais. Pirmoje dalyje Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas jis smalsus kaukavaikis, norintis pažinti žmonių pasaulį. Antroje dalyje Kaukas Gugis ir kerų karas Gugis jau paauglys, bet vis dar toks pat smalsus ir ištroškęs nuotykių. Trečioje dalyje Gugis – suaugęs vyras, tik ką sukūręs šeimą, bet nuotykių dvasia kaip niekada gyva, tad vos pasitaikius progai Gugis tiems nuotykiams ir neatsispiria. Su kitais kaukais nugirdęs, kad po girią klaidžioja laumių medžiotojai, skuba įspėti šias paslaptingas būtybes, nors kaukai jas menkai tepažįsta. Prasideda dar vienas didelis nuotykis, žadantis ir tolimų kelionių, ir pavojų, ir sudėtingų išbandymų – ne tik fizinių, bet ir psichologinių. Ką rinktis, kai nėra nė vieno gero pasirinkimo?
Pasakojimą apie Gugį papildo kaukų pasaulio mitologija, leidžianti skaitytojams geriau pažinti kaukų pasaulį, jo dėsnius. Ypač intriguoja laumių pasaulis, kurį rašytojas, tik kiek atsispyręs nuo tautosakos, sukūrė pats.
Tai nuotykinė knyga, kurioje netrūksta ir poetiškumo, ir neįkyraus humoro, ir rimtų temų, nors kai kurios vargu ar bus labai įdomios vaikams, pavyzdžiui, šeimos kūrimas, bandymas poroje suderinti skirtingus charakterius, daugiau dėmesio skirti tam, kas esame, o ne kaip elgiamės ar kaip kiti nori, kad elgtumėmės. Šios temos ryškios, jos talentingai sulietos su nuotykiniu, sakyčiau, vidutinio greičio turinio dėstymu, todėl, manau, nekliudys jauniesiems skaitytojams, o gal ir bus naudingos.
Duoklė Vilniui
Švenčiant sostinės 700-ąjį gimtadienį pasirodė net kelios knygos apie Vilnių. Viena iš jų ir pasakinė – Marijos Čepaitės ir Polinos Kucenko paveikslėlių knyga Vilniaus Vištytė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Liaudies pasakų motyvais paremta paveikslėlių knyga pasakoja apie smalsią Vištytę, kuri, iš Senelio ir Senelės išgirdusi jų jaunystės prisiminimus apie turėtą baltą arklį, labai juo susidomi. Kas tas arklys? Kaip jis atrodo? Vištytė niekada tokio sutvėrimo nėra mačiusi – juk gyvena Vilniaus centre, jaukiame butuke su Seneliais. Ji išlekia į miesto gatves ieškoti arklio ir vis atsiduria prie kultūriškai ir istoriškai svarbių Vilniaus senamiesčio objektų, kalbina įvairias skulptūras, paminklus, kad šie padėtų jai rasti tai, ko taip trokšta. Vaikščiodama nuo vieno objekto prie kito Vištytė apie juos sužino daug įdomių dalykų.
Taigi ši knyga – savotiška ekskursija po Vilnių, mažojo skaitytojo neapkraunanti galybe faktų apie Vištytės lankomus objektus, bet kviečianti pirmiausia juos atrasti, įsižiūrėti į juos, susipažinti su jais ir taip tęsti kelionę po Vilnių.
O kaip arklys? Vieną arklį Vištytė suranda – tai Gedimino paminklo, stovinčio Katedros aikštėje, dalis. Be tai ne tas baltas arklys, kurį minėjo Seneliai. Senelių arklį galima interpretuoti kaip nuorodą į Almanto Grikevičiaus lyrišką dokumentinį filmą „Laikas eina per miestą“ (1966), kuriame susipina Vilniaus istorija ir dabartis, o arklys tampa svarbia einančio laiko metafora. Tik vargu ar vaikas be pasikausčiusio suaugusiojo tai atras, o jei ir atras – ar supras.
Nihil novi sub sole. Trumposios pasakos ir kitos paveikslėlių knygos
Jūrų pasaulio vaizdavimas lietuvių pasakose nėra dažnas, bet Akvilina Cicėnaitė knygoje Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies (iliustravo Reda Tomingas, išleido „Alma littera“) imasi kaip tik to. Mažoji jūrų žvaigždė Citrinukė – neramus vaikas, jai nesinori saugiai tūnoti šalia mamos, daug įdomiau pasidairyti po Koralų jūros gelmes. Kartą, pabėgusi nuo mamos, ji sutinka plekšnę Matildą. Citrinukė, prisiklausiusi mamos kalbų, kad jūrų žvaigždės yra pačios geriausios, gražiausios ir nuostabiausios būtybės, tuo šventai tiki, bet plekšnė jai paaiškina, kad jūrų žvaigždės neturi širdies (biologinis faktas), o be širdies jos juk negali būti geriausios būtybės. Citrinukė susirūpina ir kartu su plekšne leidžiasi į kelionę, kad surastų seniausią ir išmintingiausią banginį, kuris padėtų žvaigždutei rasti širdį. Pakeliui jų laukia daug nuotykių ir išbandymų.
Tai šviesi ir su lengvu humoru parašyta alegorinė pasaka apie gerumą, kuriam nereikia širdies, nes daug svarbiau yra tai, ką kalbi ir ką darai. Šioje kelionėje, į kurią galėsite leistis kartu su vaikais, Citrinukė ne kartą įrodys, kad net neturėdama tikros širdies ji elgiasi taip, lyg turėtų labai didelę širdį. Nors pasaka miela ir sklandi, vis dėlto naujumu ar didesniu literatūriniu išskirtinumu ji nepasižymi. Atrodo, kad pasirinkti pernelyg tradiciniai pasakos rėmai riboja tikrai talentingą autorę, literatūroje gebančią itin jautriai pavaizduoti paauglių problemas.
Lyrizmu pasižymi Ilonos Ežerinytės knyga Pepsė (iliustravo Irma Gineikienė, išleido „Žalias kalnas“). Žiurkėnas Pepsė iš gyvūnų parduotuvės atsidūrė namuose, kuriuose, likęs vienas (ir kai tik pasiseka), mėgsta pašniukštinėti ir pasilinksminti. Kartą nardydamas po spintą jis randa kailinę apykaklę – kadaise tai buvo kuo tikriausia lapė. Lapė nieko nebeprisimena iš anų dienų, bet labai džiaugiasi galėdama kartu su drabužio savininke keliauti į operą. Apie operą ji tiek daug pripasakojo žiurkėnui, kad ir jis ten paslapčia apsilankė. Deja, mados keičiasi, todėl išėjusi iš mados kailinė apykaklė lieka tūnoti spintoje – daugiau jokios operos, jokių arijų! Bet žiurkėnas sugalvoja, kaip pradžiuginti savo draugę.
Daugybę apdovanojimų pelniusi Ilona Ežerinytė kūryboje nemažai dėmesio skiria amžinosioms vertybėms, kritikuoja miesčioniškumą, vienadienių malonumų, materialinių gėrybių, tuštybės vaikymąsi. Visa tai išnyra iš šioje pasakoje – atėjus į madą kailinėms apykaklėms, buvo paaukota lapės gyvybė, o dabar, praėjus madai, jos puikusis kailis pasidarė nereikalingas. Šioje niūroje gelbsti tik vienas gražiausių dalykų pasaulyje – tikra, nesuvaidinta draugystė.
Renatos Šerelytės ir Julianos Oakley knygoje Skrybėlė pasipūtėlė („Baltos lankos“) pasakojama žaisminga istorija apie tai, kas nutinka, kai imi manyti, jog esi neįtikėtinai gražus, puikus ir nuostabus. Skrybėlė, negalėdama atsigėrėti savo stručio plunksna ir blizgučiais išsiuvinėtu kaspinėliu, taip pasipučia, kad pagauta vėjo kaip oro balionas nusklendžia tolyn nuo savo naujosios šeimininkės senelės Leokadijos. Deja, pakeliui skrybėlės tyko pavojai, su kuriais susidūrus jos grožybės dingsta, o ji lieka purvina gulėti ant žemės. Gal ne visiems pasipūtėliams taip blogai baigiasi? Alegorinėje istorijoje pabrėžiama, kaip svarbu pernelyg nesipūsti, nemanyti, kad esi geresnis už kitus tik todėl, jog turi gražių daiktų. Svarbiausia, kaip elgiamės su kitais, kaip, būdami su kitais, galime praturtinti savo ir kitų gyvenimą, o tada jau ir pūstis iš laimės.
Ignės Zarambaitės ir Linos Kusaitės Užkampynė („Alma littera“) – miela, bet ne nauja istorija, tęsianti knygų apie vaikų ir tėvų meilę tradiciją. Elijus, apsipykęs su mama, po savo lova atranda keistas duris. Koks gi vaikas susilaikytų jų neatvėręs? Tai padaręs berniukas atsiduria Užkampynėje. Šis keistas pasaulis (vaiko svajonių pasaulis) paklūsta jo norams – jam panorėjus atsiranda spalvų, medžių, dinozaurų, taškuotų beždžionėlių ir brūkšniuotų leopardų, čia galima dūkti iki soties arba tiesiog ilsėtis. Tikrai nuostabi vieta pabėgti, kai namuose įgrysta arba kai užklumpa nemalonios emocijos. Vieną dieną berniukas įstringa Užkampynėje ir niekaip negali sugrįžti į namus. Bet juk nėra tokios vietos pasaulyje, kurios nesurastų mama.
Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Sasnauskaitės Pelėdžiukas ir sapnų mašina („Misteris Pinkmanas“) pasakoja apie paukščių pasaulį, kuriame vieną dieną sugenda sapnų mašina ir visi ima sapnuoti košmarus. Paukščiukų tėvai išskrenda aiškintis, kas nutiko sapnams, o vaikus palieka stovykloje. Čia mažyliai dūksta, linksminasi, visiems gera ir smagu, tik pelėdžiukas kažkoks keistas: slepiasi, nekalba, o jei ir prabyla – tik kaip aidas atkartoja tai, ką sako kiti. Supratę, kad artėja naktis, o ji tikrai ir vėl atneš blogų sapnų, vaikai irgi susiruošia eiti gelbėti sapnų. Pelėdžiukas, likęs su niekieno nepastebimu kolibriu, nutaria sekti paukščiukus. Tamsią naktį, kai paukščiukai klajodami miške išsigąsta, atsiskleidžia stipriosios pelėdžiuko savybės – daugiau juo niekas neabejos ir iš jo nesišaipys. Kaip nurodo lydimieji tekstai knygos pabaigoje, tai yra alegoriška pasaka apie neurodiversiškus žmones, ugdanti supratimą, kad kiekvienas esame skirtingas, turime silpnybių, trūkumų ir gerų savybių, todėl neverta daryti skubotų išvadų – pirmiausia reikia geriau vieniems kitus pažinti. Be lydimųjų tekstų vargu ar daug skaitytojų, ypač mažųjų, supras paslėptus knygos motyvus. Reikia pažymėti ir tai, kad knyga yra labai intensyvi, joje visko vyksta tiek daug, kad skaitytojui nėra kada atsikvėpti – tuo ji labai primena Virgio Šidlausko kūrybą.
Daug stipresnė atrodo kita Mariaus Marcinkevičiaus ir Tanios Rex knyga Miego avinėliai („Misteris Pinkmanas“) – apie avinėlius, kurie, užuot miegoję, išsiruošė nuotykiauti: jie tikrai nesileis suskaičiuojami prieš miegą. Rokas išskuba jų ieškoti – nuo teatro scenos iki mėnulio, nuo jūros gelmių iki kaitrios dykumos. Berniukas apkeliauja tikrai daug, visos aplankytos vietos labai spalvingos, įdomios, įtraukiančios, kaip ir tai, ką avinėliai veikia. Bet kas šis nuotykis – fantazija, o gal sapnas? Į tą klausimą galės atsakyti mažieji skaitytojai, jei tik neužmigs besivaikydami kartu su Roku avinėlių. Trumpesnis pasakojimas įpareigoja autorių apsivalyti nuo žodžių pertekliaus, išgryninti siužetą, o dalį darbo, kaip reikalauja paveikslėlių knygos žanras, nuveikė iliustruotoja.
Vaivos Rykštaitės ir Patricijos Bliuj-Stodulskos knygoje Baisiau už tarakoną pasakojama pandeminė istorija apie tarakoną, kuris, prasidėjus izoliacijai, neapsikenčia nė trupinėlio jam nebepaliekančios žmonių šeimos (jie tik tvarkosi ir tvarkosi namuose) ir nutaria eiti ieškoti laimės kitur. Keliauja tarakonas po daugiabučio butus, sutinka keisčiausių žmonių ir nežemiškų būtybių. Keliaudamas supranta, kaip skirtingai reaguoja žmonės į juos užklupusią negandą, bet laimės taip ir nesuranda, todėl grįžta atgal – namai yra namai. Nors pasakojimas turi neabejotino patrauklumo, šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos, kad ir motyvuotas, ne visada įtikina ar leidžia tinkamai atskleisti jautrias temas: pavyzdžiui, namuose, kuriuose nuolatos girtaujama, aptikęs nelaimingą mergytę, išgelbsti ją pašnibždėdamas visatos paslaptį. Kažin ar tuo galima patikėti, tai atrodo kaip bandymas pabėgti nuo sunkios temos, bet kam tuomet iš viso apie tai kalbėti?
Dar viena Marmių autorių knyga, pasirodžiusi pernai, – Miestas, kvepiantis lietumi („Alma littera“). Debesis labai mėgsta savo darbą – lyti. Gavęs ypatingą užduotį – pirmą kartą vykti į miestą, nepaprastai džiaugiasi ir jaudinasi: iki tol jis matė tik slėnį, kuriame kuo gražiausiai su visais sutarė. O miestas debesį sutinka nemaloniai, pasirodo, niekam nepatinka lietus! Nuliūdęs debesis nusprendžia palikti miestą. Tik ar dabar, kai miestą nuolat kaitins saulė, gyventojai bus laimingesni? Knyga neįkyriai paaiškina vaikams, kodėl svarbi yra orų įvairovė, kodėl svarbu, kad saulė keistų lietų, o lietus saulę. Perskaičius knygą galima prisiminti posakius, kad viskas priklauso nuo požiūrio, kad ką nors įvertiname tik tada, kai tai prarandame. Knygos pradžioje miestas vaizduojamas niūrus, kone bespalvis, o debesis tik didina tą niūrumą, bet pabaigoje miestas net lyjant lietui kiek pašviesėja, tampa spalvingesnis, išryškėja augalai. Kitaip tariant, lietus nebus toks blogas ir erzinantis, jei nuspręsime juo pasidžiaugti.
Sniego sausainis („Alma littera“) – antra Eídvilės knyga, kurią parašė ir pati iliustravo. Knygoje pasakojama apie šimtą Antarktidoje gyvenančių pingvinų. Vieną dieną Polis suranda paties skaniausio sausainio receptą. Visas šimtas kimba į darbą, tik bėda – Antarktidoje nėra nei sviesto, nei miltų, nei karštos krosnies. O gal tai visai ne bėda? Pingvinai labai nori iškepti sausainį, todėl jiems jokie trukdžiai nė motais. Jie iškeps patį didžiausią ir nuostabiausią sniego sausainį! Tai smagi, humoru ir energingu, įtraukiančiu ir visą bendruomenę sutelkiančiu nuotykiu pagrįsta knyga. Matyti, kad autorė nuo savo pirmosios knygos smarkiai ūgtelėjo, išmoko išgryninti pasakojimą, sukurti tikrą paveikslėlių knygą, kurioje vaizdas ir tekstas papildo vienas kitą. Tiek daug paveikslėlių, pasakų knygų mažiesiems siekia juos pamokyti, paauklėti, suteikti išminties, o ši knyga nieko iš skaitytojo nereikalauja, tik siūlo smagų nuotykį, todėl ji yra tikra atgaiva.
Tarp pasakos ir realizmo
Knygų suaugusiesiems rašytojas Juozas Gaižauskas – tyčia ar netyčia – išbandė savo plunksną ir jaunesniųjų paauglių literatūroje su knyga Antarktidos indėnai („Alma littera“). Kol tėvai rūpinasi sunkiai sergančia sesute, Kleopas laiką leidžia su seneliu vienkiemyje. Lyg ir nieko ypatingo, tik iš kur čia, tokiame užkampyje, atsiranda tiek žmonių, norinčių aplankyti senelį? Pamažu berniukui ima skleistis senelio paslaptys, susijusios ir su juo pačiu. Pasirodo, senelis yra Antarktidos indėnas, palydintis visus, norinčius ten persikelti. Berniukui lemta perimti senelio pareigas, bet ar jis tam pasiruošęs? Ypač dabar, kai Antarktidai gresia didžiulis pavojus, o sesutei darosi vis blogiau ir blogiau.
Antarktida yra visų atstumtųjų vieta. Tų, kuriems įprastame pasaulyje nebeliko vietos, vieni čia ir gimsta, kiti atsiduria atėjus laikui (p. 92). Jei šis pasaulis bus užgrobtas ir sunaikintas, visų lauks amžina nebūtis. Taigi Antarktidos pasaulis knygoje yra savotiškas anapusinis pasaulis, o berniukas turi tapti tarsi Charonu, lydinčiu mirusiuosius per Stikso upę. Berniukui galiausiai tenka pati sunkiausia užduotis – palydėti sesutę.
Knygoje susipina realistinis problemų prozos siužetas su pasakiniu, kupinu nuotykių ir smagių netikėtumų (pavyzdžiui, Antarktidos indėnai keliauja debesimis, o kalbasi mintimis). Tai alegorinis pasakojimas apie mirtį, atsisveikinimą, netekties išgyvenimą, tad ir pasakinį lygmenį čia galima interpretuoti kaip vaizduotės vaisių, sapną, padedantį berniukui suprasti ir išgyventi itin sudėtingą situaciją.
Adresatas dvilypis – knyga skirta ir jaunesniesiems paaugliams, ir net suaugusiems vaikams (p. 7), ne kartą justi, kad už pagrindinį personažą vaiką kalba daug gyvenimiškos patirties sukaupęs suaugusysis. Ir kalba ne vien vaikams, bet ir tokiems pat kaip jis – suaugusiems vaikams, dar tikintiems stebuklais ir pasauliu.
Vaikų literatūroje debiutuojančios autorės, pasivadinusios Jūra Smilte, knyga Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai („Homo liber“) sudaryta iš dviejų siužeto linijų – realistinės ir pasakinės. Tai pasakojimas apie beribę vaiko fantaziją, kuri, susidūrusi su tokiu pat kūrybingu suaugusiuoju, sukuria daug linksmų ir gražių dalykų. Mažoji Sofija su dėde ima kurti jos mėgstamiausio žaislo – Brigitos Begemotaitės – nuotykius. Brigita gyvena nedideliame ir labai jaukiame Palaukių miestelyje, kur sutinka naujų draugų, kartu su jais leidžiasi į nedidelius, bet prasmingus nuotykius, netikėtais būdais pildo vieni kitų svajones ir mokosi įveikti tai, kas trukdo siekti svajonių. Kūrinio kalba turtinga, kupina vaizduotę žadinančių palyginimų, gražių detalių, netrūksta ir kūrybingų aprašymų, perkeliančių į ryškiaspalvį knygos pasaulį. Pastebėtina, kad realistinis knygos sluoksnis pilkesnis, nuobodesnis, jame pernelyg daug suaugusiųjų pasaulio vaizdavimo, o pasakinis labai gyvas, smagus, bet kartu ir labai tradicinis.
Redos Puodžiukės knyga Žvaigždininkas (iliustravo Agnė Nananai, išleido „Baltos lankos“) – tai pasakojimas apie brolių santykius ir vaiko norą būti tėvų pastebėtam. Tumui labiausiai už viską gyvenimą gadina mažasis broliukas. Jam atsiradus, viskas pasikeitė: Tumas dabar amžinai kliūva tėvams, o jį patį skaudina net nekalčiausi tėvų žodžiai – štai tėtis prisvilinęs blyną pajuokauja, kad pirmas blynas visada prisvilęs, ir Tumas tuojau drėbteli, ar ir jis esąs tas pirmas tėvams prisvilęs blynas.
Niūrią Tumo kasdienybę netikėtai praskaidrina iš dangaus pabėgęs žvaigždukas – jam pabodo būti tėčio žvaigždininko nematomam. O čia, Žemėje, žvaigždukui viskas atrodo nuostabu, ypač tai, kad visi čia yra vienas šalia kito, ne taip kaip žvaigždės danguje, viena nuo kitos nutolusios per šviesmečius. Žvaigždukas padeda Tumui suprasti, kad ne viskas yra taip, kaip kartais atrodo. Netrukus berniukas užmezga ryšį su taip nemėgstamu broliu ir gyvenime vėl atsiranda spalvų, džiugesio ir dūksmo – juk žaisti dviese smagiau! Nors istorija graži ir šviesi, tinkama vaikams, tačiau nepasiūlo nieko naujo, negirdėto nei siužetu, nei poetika, stipriai ją kilsteli išskirtinės Agnės Nananai iliustracijos.
Pasakinių, fantastinių elementų į savo istorijas neretai įterpia ir Tomas Dirgėla, pavyzdžiui, knygoje Valerijonas ir Jonas gelbėja pasaulį („Tyto alba“) ar Žmonija prieš Pabaigos Drakonę: neoficialus „Minecraft“ žaidėjų nuotykis („Tyto alba“). Nors autorius tikrai įvaldęs savo žanrą ir poetiką, pastaruoju metu jo knygos vis mažiau stebina išmone, jose vis daugiau ir daugiau pasikartojimų, savo paties kūrinių perrašinėjimo.
Kiek panašų į Dirgėlos juokingų ir kurioziškų pasakojimų kūrimą yra įvaldžiusi ir Jurga Baltrukonytė. Tiesa, naujausia jos knyga Auksinio vabalo paslaptis („Alma littera“) – visai pasakinė, joje daug atvirkštinio pasaulio vaizdavimo. Gregoras paliktas Raganų vaikų namuose su auksiniu vabalo pakabuku ant kaklo. Čia jam ne pyragai – jis visai nevykęs raganiūkštis, pats baiminasi ir šlykštysi raganų išdaigomis, todėl Raganų taryba nusprendžia juo atsikratyti. Atsidūręs miške jis sutinka tarp kalbančių gyvūnų gyvenančią jauną mamą, kuri priglaudžia Gregorą. Jam čia gera, bet už viską labiau jis trokšta rasti savo mamą. Nors istorija smagi, juokinga ir stebinanti – joje nestinga bjaurumo estetikos, vis dėlto pagrindinė intriga, užminta dar pavadinime, nuvilia – jokios didelės ir jaudinančios paslapties čia nėra.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)
