Metai be karūnos (2023 m. lietuvių autorių realistinė proza)

Knygų kasmet išleidžiama daug, bet iš tos gausybės lieka mažuma meniškai vertingų (teksto ir vaizdo dermė), naujų originalumo prasme. Realistinės prozos knygų vaikams ir jaunimui nebūna daug – šie metai nėra išimtis. Jas atrinkus, liko dar mažiau. Neįtrauktos tos knygos, kuriose, be realizmo, ryškus ir fantastikos pradas, pažintinės knygos, kurias galima traktuoti įvairiopai. Apie tai, kad mažėja realistinės prozos, rašyta ankstesnių metų apžvalgose. Pavartykime, paskaitykime 2023-iųjų knygas: kuo jos įdomios, kuo vertingos, kokios išryškėjo praėjusių metų tendencijos?

Nauja vaikų literatūros tendencija ir adresato painiava

2023 metais lietuvių vaikų literatūroje švystelėjo ryški rašytojų tendencija: debiutavo keli iki šiol suaugusiems skaitytojams kūrę autoriai, nusprendę išbandyti kūrybines jėgas ir vaikų bei jaunimo literatūroje. Tai Greta Ambrazaitė, Viktorija Butautis, Juozas Gaižauskas, Gabija Grušaitė, Aurelija Savickienė. Aktorius Gaižauskas jau yra išleidęs keturias, Ambrazaitė, Grušaitė ir Savickienė – po tris, Butautis – dvi knygas suaugusiųjų auditorijai.

Šuoliui į vaikų literatūrą Juozui Gaižauskui su poetiška pasaka Antarktidos indėnai („Alma littera“) ir Gabijai Grušaitei su pasaka Grožis ir Heizelis („Lapas“) pakišo koją apsisprendimas dėl adresato. Svarbu, kokio amžiaus skaitytojui rašoma knyga, kad jam būtų įdomu ir aktualu skaityti ir susitapatinti su herojumi. Antarktidos indėnai įžangoje autorius teigia: „Ši knyga skirta vaikams. Visiems vaikams, net suaugusiesiems (…)“ (p. 7). Pristatydamas savo naują kūrinį vaizdo įraše, rašytojas sako, kad knyga yra apie vaiką ir skirta suaugusiems skaitytojams. Akivaizdu, kad pats autorius skirtingai traktuoja savo knygą, todėl nenuostabu, kad knyga iš pradžių leidyklos buvo priskirta suaugusiųjų kategorijai, vėliau – vaikų.

Gabijos Grušaitės simbolių, perkeltinių prasmių sklidinas kūrinys apie šunis, jų ryšį su šeimininke suprantamesnis suaugusiam skaitytojui. Jam atsivers antropologinė šunų žiūra, filosofiniai, egzistenciniai klausimai, simbolinių vardų kodavimai: šunų šeimininkės vardas Meilė, Keturių Metų Laikų Miestas, šunų vardai Grožis ir Heizelis, laužantys vyriškosios ir moteriškosios giminių stereotipus. Poetiška, filosofinė pasaka sužavi ne vieną suaugusį adresatą, bet vaikams per sudėtinga atkoduoti visas perkeltines, metaforines prasmes, suvokti Gero Gyvenimo receptą, susijusį su kasdienybės džiaugsmais, tarp jų – šunimis. Tekste šunų mintys išskirtos kitu šriftu. Jomis perteikiama daug aforistinių minčių, besiremiančių suaugusiojo patirtimi. Nors knyga skirta vaikams, tekstas labiau orientuotas į suaugusį skaitytoją, nes jam aktualesnės ir labiau suprantamos pateiktos gyvenimo tiesos, emigracija, sugrįžimas. Pati rašytoja mano, kad „galutinis rezultatas – knyga ir vaikams, ir suaugusiesiems“².

Šįkart šie kūriniai nepatenka į realistinių knygų apžvalgą pagal kūrybos pobūdį, tačiau akivaizdu, kad vaikų literatūroje adresato paieškos vis dar lieka aktualios. Be jokios abejonės, tai nėra taikoma visiems debiutavusiems rašytojams. Adresato paieškų problema kasmet kartojasi: apie tai realistinės prozos apžvalgose jau yra akcentavusios Eglė Baliutavičiūtė (2018), Loreta Žvironaitė (2019, 2020), Asta Skujytė-Razmienė (2021, 2022).

Sėkmingi debiutai

Džiugu, kad praėjusiais metais realistinės vaikų ir jaunimo prozos lauke debiutavo keli kūrėjai, pasirinkę kurti vaikams ar paaugliams: Eugenija Marks su apysaka jaunesniesiems paaugliams Liepa ir Rokis nepasiduoda (iliustravo Aušrinė Mažylytė), Kristina Jakaitė ir Mindaugas Jakas su istorijų knyga Bobausis be ausų: trumpos istorijos apie Spurgį. Įdomu, kad Kristina Jakaitė ir jos brolis Mindaugas Jakas – šeimos kūrybinis duetas. Abi knygos nominuotos: pirmoji – šeštojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2018 m.) finalininkė, antroji – devintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2021 m.) debiuto premijos laimėtoja. Abi knygas išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“. Gaila, kad Eugenijai Marks gerokai teko palaukti, kol knyga pateks į vaikų rankas. Debiuto kategorijai priskirtina ir menininkės Agnės Gintalaitės iliustruota ir sukurta Nepatogi karūna.

Paaiškėjo, kad 2023 metais daugiau negu kitų knygų išleista paveikslėlių knygų patiems mažiausiems skaitytojams: Redos Puodžiukės Žvaigždininkas (pati autorė iliustravo, „Baltos lankos“), Mariaus Marcinkevičiaus Miego avinėliai (iliustravo Tania Rex, „Misteris Pinkmanas“), minėtoji Agnės Gintalaitės Nepatogi karūna (iliustravo autorė, „Nieko rimto“), Ignės Zarambaitės Užkampynė (iliustravo Lina Kusaitė, „Alma littera“), nauja Linos Žutautės knyga Kakė Makė ir koncerto diena („Alma littera“).

Ūgtelėjusiems vaikams, ikimokyklinukams tiktų minėtoji Bobausis be ausų: trumpos istorijos apie Spurgį. Mokyklinukams, jaunesniesiems paaugliams – nauja Vytauto Račicko knyga Berniukas ieško tėčio: Rojaus Barono užrašai (dailininkė Rūta Baltakienė, leidėjas Vytautas Račickas), vyresniesiems paaugliams, jaunimui – Agnesos Kenešytės-Gricės apysaka Purslai („Kriventa“).

Iš populiariosios literatūros pasirodė dalies vaikų labai mėgstamos Tomo Dirgėlos knygos: serijos „Domas ir Tomas“ vienuoliktoji knyga Gedimino bokšto byla, dvyliktoji knyga YouTube kanalo byla ir tryliktoji Dingusių mandarinų byla (visas iliustravo Rytis Daukantas, „Tyto alba“). Produktyvusis rašytojas sukūrė tęsinį Lukas Šiaudelis laimi milijoną ir naujos serijos detektyvą A komanda ir šuo už milijoną (iliustravo Kornelija Žalpytė, „Alma littera“).

Vaiko savijauta šeimoje

Paveikslėlių knygose gvildenamos šeimos pokyčių temos. Tai universali tema, aktuali ir mažiausiam vaikui, ir paaugliui. Praėjusiais metais Astos Skujytės-Razmienės apžvalgoje paminėta Ignės Zarambaitės ir Ievos Zalepugaitės knyga Manęs nėra apie šeimoje atsiradusį naują narį ir su tuo susijusius iššūkius. Apie tai yra rašiusi Evelina Daciūtė Meškių pasakose, Kazimiera Kazijevaitė knygoje Mano sesė ir aš ir dar ne vienas autorius.

Panaši situacija atsiskleidžia Redos Puodžiukės knygoje Žvaigždininkas, kurią subtiliai iliustravo Agnė Nananai. Knygoje pasakojama apie vienišą, liūdintį vaiką Tumą, kuris, gimus broliukui, susidūrė su tėvų dėmesio ir meilės stoka. Viskas prasidėjo per Kalėdas, kai Tumas gavo balioną su užrašu „Brolis“. Nudiegė „skausmo dieglys“, pajuto pyktį, kad tėvai daugiau dėmesio skiria mažajam broliukui Feliksui.

Tačiau prozininkė sukuria kitą erdvę – žvaigždžių pasaulį. Knygoje paraleliai pasakojama apie žvaigždininką, mėgstantį savo darbą – uždegti žvaigždes. Kai žvaigždininkas turi laiko, stebi Žemės gyventojus. Sykį išvysta ir Tumą – devynerių metų berniuką. Abu ima kalbėtis. Žvaigždininkas papasakoja, kad jis nuo savo tėvų nutolęs šviesmečiais, pasiūlo Tumui kitaip pažvelgti į tėvus, suprasti jų rūpestį. Tumui dingteli: „(…) gal ir aš klystu dėl tėvų?“

Sykį išgirdęs tėvų pokalbį apie mažojo broliuko baimę užmigti, Tumas nusprendžia jam pagelbėti. Tai suartina brolius. Tėvai apsidžiaugia. Skaitytojui lieka nevisiškai aišku, ar tai pakeis brolių santykius, ar tai tebuvo momentinis meilės blyksnis. Brolių draugystei užsimegzti ir sustiprėti reikia laiko. Vaikai auga – auga ir supratimas, didėja empatija.

Jaunylio, nekantriai laukiančio savo penktojo gimtadienio, trylikamečio jo brolio ir penkiolikametės sesers ryšiai ir emocijos įtaigiai perteikti knygoje Bobausis be ausų: trumpos istorijos apie Spurgį, kurioje šeimos pagrandukas Spurgis (labai taiklus vardas!), priešingai nei Žvaigždininko veikėjas Tumas, liūdi, kad yra per mažas. Iš tėčio ir Spurgio dialogo išryškėja, kad kiekvienas vaikas šeimoje norėtų dominuoti:

– O tai kodėl aš negimiau pirmas? – lyg klausia, lyg svarsto Spurgis. – O kodėl mama ir tėtis negali būti tik mano vieno?

– Bet pagalvok, kaip tau būtų liūdna be brolio ir sesės, – bando bent kiek pagerinti situaciją tėtis (p. 81).

Tėtis aiškina, kad su broliu smagu šokinėti nuo lieptelio, miegoti skautų palapinėje. Tai įtikina jaunėlį sūnų.

Rašytoja šviesiai vaizduoja vaikų santykius, susitelkia į jaunesniojo vaiko jausmus, emocijas, išgyvenimus. Ši aštuoniolikos istorijų knyga – ir koronaviruso pandemijos metraštis, kai, užsidarius pasauliui, viešajam gyvenimui, visa šeima dirbo iš namų, mokiniai mokėsi nuotoliniu būdu. Tėvams teko pasukti galvą, kaip tokiu metu švęsti penktąjį Spurgio gimtadienį:

Pagaliau ilgai lauktoji diena ateina. Tačiau atsitinka taip, kad prasideda karantinas. Spurgis lieka be karūnos, be draugų ir be senelių. Ir, kas blogiausia, neveikia nė vienas žaidimų kambarys (p. 11).

Mama pasiūlo šventę – žygį aplink ežerą su vienu draugu, o žvakutes uždegti po egle (p. 14).

Įsimintinas gimtadienis, nes kitoks.

Knygoje Bobausis be ausų: trumpos istorijos apie Spurgį nestinga žaismingų istorijų apie Spurgio nenorą lankytis pas odontologę (nors ji yra močiutė!) – paperka tik spalvotos plombos. Apie tai, kad tingisi po ilgų karantino „atostogų“ eiti į darželį. Vaikui suprantamais vaizdais ir kasdieniškomis situacijomis prozininkė perteikia mažamečio Spurgio mąstymą, pasaulėvaizdį. Tėvai, vyresnioji sesuo ir brolis vaizduojami fone (minima, kad kartu tvarkosi, žaidžia, su broliu čiuožinėja nuo kalniuko ir sušlampa iki ausų), jie draugiškai nusiteikę, leidžia atsiskleisti mažojo Spurgio pasauliui. Kartais vaikai gali ir nuotaikingai apsižodžiuoti: „– Tu sukirmijusi kirmėlė, – krizena vienas. / – Tu bobausis be ausų, – atsilygina kitas. / – O tu liežuvis be žuvies, – nerimsta pirmasis. / – O tu mėnulis be nulio, – atkerta antrasis“ (p. 37). Knyga imponuoja šviesumu, optimizmu: Spurgio vaikystė įsimintina ir patraukli.

Vaiko baimės, slėptuvė ir karūna

Paveikslėlių knygose vyrauja vaikų kasdienybę perteikiantys kūriniai. Bet kuriam negalinčiam užmigti vaikui, mamai ar tėčiui, negalintiems jo užmigdyti, pravartu paskaityti netradicinę žaismingą Mariaus Marcinkevičiaus knygelę Miego avinėliai: knyga, padedanti užmigti. Siūloma ne tik kartu su pagrindiniu herojumi Roku skaičiuoti avinėlius, bet ir juos surasti – kiekvieną vis kitokį ir kitur pasislėpusį. Rašytojas įprastą tradicinį ritualą – prieš užmiegant skaičiuoti ėriukus – individualizuoja. Išsilaksčiusius avinėlius Rokui reikia surasti, nes vienas slepiasi jūros dugne, kitas – Mėnulyje, dar kitas – sapnų ašigalyje! Labai smagu ieškoti, skaičiuoti ir pamiršti baimę, kad sunku užmigti. Juolab kad palovį saugo draugas Monstras.

Baimė – universali emocija, užvaldanti mažąjį ne tik tada, kai negali užmigti ir kai labai bijai vorų. Ji apninka, kai vaikas kažką daro pirmąsyk, pavyzdžiui, dalyvauja koncerte. Apie scenos baimę Lina Žutautė parašė knygą Kakė Makė ir koncerto diena ir nuotaikingai ją iliustravo.

Ignė Zarambaitė Užkampynėje pasakoja apie vaikų nenorą tvarkytis, negirdėjimą reiklios mamos reikalavimų. Norėdamas išvengti mamos priekaištų, vaikas randa gerą išeitį – pasislėpti po lova Užkampynėje. Mama supranta vaiko gudrybę ir papasakoja sūnui, kad pati vaikystėje irgi turėjo slėptuvę – Debesyną. Susirgus sūnui, abu suartėja, mamos pyktelėjimas išgaruoja. Mama supranta, kad vaikui kartais norisi Užkampynės – savos erdvės. Vaikas – maža asmenybė, jam ne visada norisi tvarkytis, klausyti tėvų. Knygos iliustracijos įtaigios, atspindinčios visas fantastines Užkampynės pasaulio detales.

Nauja tema realistinėje vaikų prozoje – pasipūtimo motyvas be jokios priežasties – perteikiama Agnės Gintalaitės knygoje Nepatogi karūna. Karalienė visur vaikšto išdidi, nes karūna ir karalienės statusas įpareigoja visada būti pasipūtusiai: „Karalienė labai bijojo, kad kas pamanys, jog ji paprasta mergaitė, todėl niekad viešumoje nesirodydavo be karūnos.“ Bet galbūt visuomenę veikia išankstiniai stereotipai ir mąstymo klišės apie tituluotų žmonių elgesį? Autorė šaržuoja vaiko ar suaugusiojo elgesį – tuščią pasipūtimą. Kaip kartais tai nepatogu! Netyčia sulinkus karūnai, kol meistras ją sutaisė, karalienė suprato, kad lengviau gyventi be karūnos. Panaši pasipūtimo tema nagrinėjama ir Renatos Šerelytės pasakoje Skrybėlė pasipūtėlė („Baltos lankos“) – skrybėlė nusprendžia pabėgti nuo ką tik dovaną gavusios moters ir pasipuikuoti savo puošnia plunksna.

Mokyklinio gyvenimo (ne)kasdienybė – patyčios?

Draugiška šeima (mama šiuo metu bedarbė, tėtis dirba inžinieriumi, dar yra jaunesnioji sesė), ketvirtokės ar penktokės meilė savo šuniui, draugystė su bendraklasiais ir patyčios, ilgos eilės valgykloje, skirtingo jautrumo mokiniai. Toks įprastas ir kasdieniškas mokyklos pasaulis vaizduojamas debiutantės, LCC tarptautinio universiteto dėstytojos, skautų vadovės, gyvenančios Klaipėdoje, Eugenijos Marks apysakoje Liepa ir Rokis nepasiduoda. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pagrindinei veikėjai Liepai nieko nestinga, bet mokykloje mokinę užgaulioja bendraklasis Nerijus, o paskui jį ir kiti mokiniai. Nerijus yra iš pasiturinčios šeimos, galinčios kasmet vaikui nupirkti naują telefoną, kuprinę, leisti atostogauti Turkijoje ar kitoje užsienio šalyje (knygoje išsiskiria dvi skirtingų mentalitetų šeimų grupės). Autorė įtaigiai perteikia pašaipų, kandų, neempatišką Nerijaus dialogą su Liepa:

– Galėjo sudužti, vis tiek sukriošęs. Kada jį pirkai? Ar iš šiukšlyno išsitraukei?

Liepos skruostas tą pačią akimirką užsiliepsnojo iš pykčio:

– Ne visiems tėveliai gali kasmet naują nupirkti!

– Ką su juo darai? Vinis kali? – Nerijus juokėsi, o su juo juokėsi Nojus ir Jokūbas (p. 9–10).

Iš pradžių mergaitė guodžiasi draugei, vėliau papasakoja mylimam senbernarui Rokiui, visada jos laukiančiam autobusų stotelėje ir ją išklausančiam: „Čia laukė draugas. Geriausias ir gauruočiausias draugas“ (p. 15). Liepai nesinori eiti į mokyklą, susitikti su nemėgstamais bendraklasiais. Per vasaros atostogas mergaitė vylėsi, kad Nerijaus nebebus naujoje mokykloje. Tačiau realybė kitokia: Nerijus yra ir toliau tyčiojasi. Veiksmas pasiekia įtampą, kai mergaitę vaikinas specialiai apipila arbata. Tądien grįžusią namo dukrą apibara ir mama dėl suplėšytos striukės. Liepa susinervina, apsižodžiuoja su mama ir pabėga į mišką. Laimei, iš paskos – ir šuo Rokis.

Įtampa išsaugoma iki paskutinio momento. Paauglės leidžiasi ieškoti tėvai. Ilgai ieško, kol Rokis išgirsta šeimininkų balsą. Po šio šeimą suartinusio įvykio Liepa prasitaria, kad ji iš nevilties skambinusi net „Jaunimo linijos“ telefonu, bet dabar viską apie patyčias iškloja tėvams. Patyčių kamuolys pradedamas vynioti: pasikalbama su tėvais, su nauja auklėtoja, kuri į tai nenumoja ranka: „Kitaip nei pradinių klasių mokytoja, ji neapsimetė, kad nieko negirdi“ (p. 76). Liepai palengvėjo, ji tarsi užaugo, sulaukusi vyresniųjų paramos: „Liepa pati nustebo, kad jo nebebijo: nesvarbu, ką jis sakys ar darys. Ji ne tik turėjo veiksmų planą, kažkas buvo stipriai pasikeitę ir jos viduje: po miške patirto siaubo, supratus, kad viskas galėjo blogai baigtis, klasės problemos jai dabar atrodė daug mažesnės ir ne tokios baisios“ (p. 118).

Marks rašo lengvai, įtaigiai, veikėjų dialogai gyvi. Pasakojimas patraukia nuoširdumu ir empatija, nors kartais jame suskamba truputį per daug didaktinių gaidų.

Paauglių pasirinkimai

Nauja Vytauto Račicko apysaka Berniukas ieško tėčio: Rojaus Barono užrašai pasakoja apie išsiskyrusią Baronų šeimą. Vienuolikametis berniukas gyvena su mama dailininke (ji tapo vien gėlių paveikslus, kurių niekas neperka), babūne ir močiute Vilniuje. Toks mamos gyvenimas atskleidžia jos nesavarankiškumą. Tėvai išsiskyrę seniai, bet berniukas svajoja susipažinti su tėčiu – aktoriumi, kuris, deja, įklimpęs į alkoholio liūną. Rašytojas kuria detektyvinę istoriją: pagrindinis veikėjas ieško tėčio po visą Vilnių, beieškodamas susipažįsta su benamiais, netgi geba grodamas prie paminklo užsidirbti pinigų, suranda vyrą iš Vokietijos, kuris susižavi mama ir jos natiurmortais. Atomazga – Rojus suranda tėtį, tik jau mirusį. O mama paskui naująjį draugą išvyksta į Badeną. Paradoksas: berniukas toliau lieka gyventi su babūne ir močiute. Tėvai patys trokšta būti laimingi, tik gyvenimo mačiusios močiutė ir babūnė rūpinasi vaiku. Ši knyga nuspėjama dėl prozininko mėgstamų klišių. Kam ji būtų įdomi? Labiausiai skaitytojui, mėgstančiam matematiką: Rojus – tiksliukas, todėl sugalvoja vis naujų matematikos uždavinių, kurių rasite ir knygoje (knygos gale pateikti ir atsakymai).

Antroji (pirmoji – Sulaukti aušros, 2021) Klaipėdoje gyvenančios rašytojos Agnesos Kenešytės-Gricės knyga Purslai pasakoja apie šešiolikmetės Jogailės netobulą gyvenimą. Knygoje aptariami paauglį, jauną žmogų jaudinantys klausimai. Sportinių aukštumų pasiekusiai plaukikei viskas sekasi labai gerai, bet ji patiria daug kitokių išgyvenimų, nes šeimą valdantis tironiškas tėtis iš dukros primygtinai reikalauja tik aukščiausių plaukimo, mokslo ir kitokių pasiekimų. Jogailės tėtis jau numatęs dukros ateitį. Rašytoja aprašo vaiko, atsidūrusio ribinėje situacijoje, maištą: Jogailė suvokia, kad jos norai yra kitokie. Purslai – knyga apie drąsą būti savimi, veikimo laisvę. Ši apysaka primena Unės Kaunaitės romano Sudie, rytojau (2011) pagrindinės veikėjos Vytautės, gerai besimokančios merginos, situaciją: jai sunku pasirinkti ateitį, nes viskas pernelyg gerai sekasi.

Populiarioji literatūra: „Vaikai prašo – Dirgėla rašo“

Tomas Dirgėla sukūrė naują detektyvą A komanda ir šuo už milijoną. Pirmoje naujos serijos knygoje narpliojama detektyvinė istorija apie vaikų išaiškintą gyvūno vagystę. Ar vagiami vien deimantai ir automobiliai? Ne. Knygoje pasakojama istorija apie vagišių sumaniai nugvelbtą prabangų šunį – Tibeto mastifą. Pagrindinei veikėjai Adelei, naujam ir droviam, nuolat su kapišonu vaikštančiam mergaitės draugui Augustui, jiems padedančiam mokytojui pavyko susekti vagį, nors policija ne iš karto patikėjo vaikų įtarimais. Ar sekliams padeda Adelės kalbantis žiurkėnas? Rašytojas geba išlaikyti veiksmo įtampą iki istorijos pabaigos: ar pavyks vagiui likti neatpažintam? Įdomus Dirgėlos tekstas ir įtaigios Kornelijos Žalpytės iliustracijos laviruoja tarp tradicinio teksto ir komikso žanro. Galbūt kita autoriaus knyga pasirodys kaip komiksas.

Vienas iš autoriaus tikslų – prajuokinti vaikus ir jiems įtikti. Šiais metais autorius išleido net tris serijos „Domas ir Tomas“ knygas. Dirgėla išgarsėjo šia detektyvine serija apie Domą ir Tomą, kurie, tirdami įvairias bylas, patiria linksmų nuotykių, patenka į absurdiškas situacijas. Kai kurios ankstesnės šios serijos knygos, asociacijos LATGA duomenimis, patenka tarp skaitomiausių bibliotekose lietuvių autorių vaikams ir jaunimui knygų, o pats Dirgėla – populiariausias vaikų rašytojas³.

YouTube kanalo byla – dvyliktoji serijos knyga, pasakojanti apie mokyklą sudrebinusį vaikų lauktos žvaigždės – jutuberės Džėjos – apsilankymą. Autoriaus stilius žaismingas ir nuotaikingas, jis geba išsaugoti intrigą iki paskutinio puslapio.

Tryliktą tos pačios serijos knygą Dingusių mandarinų byla galima pavadinti kalėdine dėl pasirinkto veiksmo laiko: per Kalėdas Miestamiestyje pradingo mandarinai. Ši knyga labai nuspėjamo siužeto, greičiau tai Dirgėlos kalėdinė dovana skaitytojui.

Tomo Dirgėlos detektyvai daliai skaitytojų patinka dėl jų nuotykių, linksmybių, juokelių ir gerai su knyga praleisto laiko. Kaip pats vaikų mėgstamas rašytojas sako: „Vaikai prašo – Dirgėla rašo.“

Tikėtina, kad 2024 metai bus palankesni realistinei vaikų ir jaunimo literatūrai, atsiras naujų temų ir gilesnių, daugiau aprėpiančių problemų.

_______________________

¹ „Juozas Gaižauskas apie savo naujausią Antarktidos indėnai audioknygą“, interneto prieiga: https://www.youtube.com/ watch?v=HdnsKF7tw7Y (žiūrėta 2024-07-11).

² „Knygą vaikams „Grožis ir Heizelis“ pristatantys G. Grušaitė ir G. Grušas: „Šunys žmogų moko Gero Gyvenimo“, interneto prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knyga-vaikamsgrozis- ir-heizelis-pristatantys-g-grusaite-ir-g-grusas-sunys-zmogumoko- gero-gyvenimo-286-2017336 (žiūrėta 2024-07-11).

³ „LATGA skelbia populiariausių bibliotekose knygų ir autorių dešimtukus“, interneto prieiga: https://www.latga.lt/naujienos/latgaskelbia- populiariausiu-bibliotekose-knygu-ir-autoriu-desimtukus/ (žiūrėta 2024-07-11).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 1–2 (109–110)